Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Gustavo Klimto pasaulis“, kurioje supažindinama su garsaus austrų tapytojo ir grafiko asmeniniu gyvenimu, dailininką formavusia kultūrine aplinka ir jo paties įtaka meno pasauliui. Pasakojimą papildo paveikslų reprodukcijos ir istorinį kontekstą atspindinčios fotografijos.

Gustavas Klimtas – simbolistas ir art nouveau epochos ikona – laikomas vienu žymiausių Vienos secesijos (Sezession) draugijos narių. Neblėstantį ir vis stiprėjantį Gustavo Klimto kūrybos patrauklumą lėmė ne tik jusli jo estetika, bet ir XIX–XX a. sandūros Vienos kultūrinis gyvenimas, kupinas novatoriškų idėjų, kurias dailininkas išreiškė unikaliomis formomis ir reikšmėmis.

Klimtas sukūrė ne vieną reikšmingą visuomeninį užsakymą, tačiau jo kūriniai neretai sukeldavo pasipiktinimo audras. Vienas didžiausių skandalų kilo dėl Vienos universiteto didžiosios salės lubų freskų, kurias konservatyvioji visuomenės dalis pavadino pornografinėmis. Freskos tapo Klimto kūrybinės drąsos viršūne ir novatoriško jo meno simboliu.

Svarbią vietą dailininko kūryboje užėmė moterys, kurios tapo pagrindiniu jo įkvėpimo šaltiniu. Subtilūs, detaliai dekoratyvūs ir švelnia erotika dvelkiantys moterų portretai – tai laikui nepavaldi klasika, iki šių dienų puošianti žymiausias pasaulio dailės galerijas.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.

Knygos ištrauka

Pirmasis iš trijų eksponuojamų fakulteto paveikslų, „Filosofija“, buvo parodytas septintojoje secesijos parodoje 1900 metų kovą, paskui buvo išsiųstas į Pasaulinę Paryžiaus parodą, kur apdovanotas aukso medaliu. Klimtui sunkiai sekėsi jį užbaigti laiku (iš tiesų jis tęsė darbą iki 1907-ųjų) ir jis prieš pat parodos atidarymą parašė laišką secesijos sekretoriui teisindamasis, kad jo neparuošė dėl peršalimo. Paveikslas buvo išsamiai aprašytas parodos kataloge abstrakčiais germaniškais terminais, kurie sunkiai perteikiami sklandžia kalba: „Filosofija“ – vienas iš penkių alegorinių lubų paveikslų, sukurtų universiteto aulai Kultūros ir informacijos ministerijos užsakymu. Figūrų kairėje pusėje grupė: kūryba, vaisinga egzistencija, perėjimas. Dešinėje: Žemės rutulys, visatos paslaptis. Apačioje besiformuojantis šviesulys: žinios.“

Įspūdinga kompozicijos asimetrija atmeta postrenesanso tradiciją, kaip ir jokios perspektyvinės scenografijos nebuvimas ir figūrų apkarpymas kompozicijos viršuje, apačioje bei kairėje. Kairėje sklendžiantys siluetai primena Rodino „Pragaro vartus“, kuriuos savo ruožtu įkvėpė sūkuriuojančios figūros iš Blake’o Dante’s „Pragaro, gašliųjų buveinės“ iliustracijos. Atsižvelgiant į Klimto nepasotinamą smalsumą ir apetitą ankstesnių laikotarpių menui, labai tikėtina, kad dailininkas buvo susipažinęs ir su Blake’o kūryba. Jis neabejotinai buvo matęs Rodino darbus, kurie nuo 1898 metų eksponuoti secesijos parodose. Kai Klimtas ir Rodinas susitiko kone karališko pastarojo triumfo Vidurio Europoje metais, 1902-aisiais, menininkai galėjo pasimėgauti abipusiu susižavėjimu.

Kadangi išlikusi tik nespalvota paveikslo reprodukcija, belieka kliautis šiuolaikiniais žodiniais spalvų aprašais. Išsamiausiai jos aprašytos Ludwigo Hevesio recenzijoje: „Matome dalį kosminės erdvės, kupinos paslaptingo jaudulio, sujudimo, leidžiančio pasireikšti vaizduotės spėlionėms. Formas gaubia mistiniai slėpiniai, regimi per spalvotą miglą.

Tapytojui tenka užduotis kuo raiškiau šiuos slėpinius perteikti tapybiniu būdu. Tai pirmiausia pasireiškia per spalvą. Šiame kosmose pinami įvairiausi mėlynos, violetinės, žalios ir pilkos spalvų tonai, jų tirštame sluoksnyje suriba geltoniai, pereinantys į auksinius tviskesius. Aplanko mintys apie žemės dulkes ir sūkuriuojančius atomus, apie elementų srautus, jėgas, ieškančias formos, apvelkančios suvokimo rūbu. Aplink spiečiais skrieja kibirkščių pulkai, kiekviena kibirkštis – žvaigždė, raudona, mėlyna, žalia, oranžinė, geltona, tviskanti auksinė. Tačiau visas šis chaosas yra simfonija, kurios spalvas dailininkas išliejo iš savo jautrios sielos1.“ Ne visos Klimto kūrybos recenzijos buvo tokios entuziastingai pakilios. Iš tiesų kelios buvo netgi pagiežingos.

Atviras protesto laiškas prieš Klimto „Filosofiją“, pasirašytas grupės Vienos universiteto profesorių, sukėlė tokį skandalą ir įplieskė tokių prieštarų, kaip kad Paryžiuje, kai 1863 metais Atmestųjų salone (Salon des Refusés) buvo eksponuojamas Manet paveikslas „Pusryčiai ant žolės“, tačiau tai buvo nei regėta, nei girdėta Vienoje. Profesoriai iš dalies pagrįstai prieštaravo, kad Klimto paveikslas nedera su architekto Heinricho fon Ferstelio neorenesansiniu pastatu. Vienas iš pasirašiusiųjų, profesorius Jodlis, papildė, kad profesoriai neprieštaravo nuogumui (kaip jie galėtų, kai dauguma didžiųjų pastatų Ringštrasėje buvo papuošta nuogomis skulptūromis) ir net neginčijo meno laisvės, tik kovojo su „bjauriu menu“. Kitą dieną po profesoriaus laiško paskelbimo priešais Klimto paveikslą secesijos rūmuose buvo padėtas auksinis laurų vainikas su tokiu pat užrašu, kuris puošė pastato išorę, – „Kiekvienam amžiui – savas menas, menui – savoji laisvė“. Klimto šalininkai pabrėžė, kad profesoriai neturėjo teisės pateikti estetinių vertinimų. Žurnalistas ir ginčo meistras Karlas Krausas ėmė ginti profesorius ir, pamirkęs plunksną į sarkazmą, liejo tulžį puldamas Klimtą ir jo palaikytojus žurnale Die Fackel publikuotuose savo straipsniuose. Pagiežingai jis patarė Klimtui, kad, prieš imdamasis reikštis filosofijos, teisės ir medicinos temomis, pasikonsultuotų su ekspertais, išmanančiais tokias sritis. 1900 metų gegužę pasirodęs straipsnis buvo užbaigtas tipiška antisemitine replika, kad, nepaisant Klimto sėkmės Paryžiuje, jo menas ten buvo atmestas kaip reprezentuojantis „Gout juif“ (žydų skonį).

Pranešimas spaudai.