Leidykla „Briedis“ pristato ankstyvojo ugdymo specialisčių parengtą knygą „Maži vaikai – dideli jausmai“, kuri taps nepamainomu vadovu tėvams, siekiantiems ugdyti vaikų emocinį intelektą. Ši knyga padeda geriau suprasti mažųjų emocijų pasaulį, įveikti pykčio priepuolius, atsiskyrimo nerimą ar užsispyrimą ir moko, kaip tinkamai reaguoti sudėtingose situacijose.

Išgyvename tėvystės revoliuciją, kai radikaliai kinta auklėjimo būdai. Laikai, kai emocijos buvo menkinamos frazėmis „Neverk. Tau viskas gerai. Nekelk dramų“, jau seniai praeityje. Gerėjant supratimui apie besivystančias smegenis, šiuolaikiniai tėvai ieško naujų būdų padėti vaikams suprasti savo jausmus ir mokytis juos apdoroti.

Knygoje „Maži vaikai – dideli jausmai“ pristatomas moksliniais tyrimais pagrįstas revoliucinis emocijų apdorojimo bendradarbiaujant (EAB) metodas, kuris padeda vaikams susidoroti su savo jausmais, o tėvams – tinkamai spręsti kasdienes auklėjimo problemas. Autorės pateikia išsamų ir praktišką požiūrį, padedantį užbėgti emocijų audroms už akių, stiprinti tarpusavio ryšius bei ugdyti vaikų empatiją ir emocinį stabilumą.

Šis leidinys – vertingas įrankis ne tik tėvams, bet ir mokytojams bei psichologams, norintiems geriau suprasti vaikų elgesį, skatinti pozityvų bendravimą ir stiprinti emocinį vaikų atsparumą. Emocijų apdorojimo bendradarbiaujant metodas jau pelnė tūkstančių šeimų pasitikėjimą visame pasaulyje. Tai vadovas, padedantis auginti emociškai stiprius ir savimi pasitikinčius vaikus.

Iš anglų kalbos vertė Gabija Kundrotaitė

Knygos ištrauka

Ką daryti šią akimirką?

Dauguma norime į savo vaikų emocijas reaguoti kitaip, nei vaikystėje buvo reaguojama į mūsiškes. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip išlikti sąmoningiems konkrečioje situacijoje? Kaip išmokyti vaikus sveikų įveikos būdų? Šiame skyriuje papasakosime apie emocijų apdorojimo etapus, nes tai labai susiję su emociniu mokymu (angl. emotion coaching).

Emocinio mokymo idėją pirmieji 1998 metais pristatė Johnas Gottmanas ir Joan DeClaire kaip biheivioristinio stiliaus auklėjimo alternatyvą. Knygoje „Raising an Emotionally Intelligent Child“ autoriai tiesiogiai susiejo auklėjimą ir emocinį intelektą bei pateikė naują požiūrį į elgesį, remdamiesi prielaida, kad bet koks elgesys turi emocinių priežasčių. Jie pasiūlė tėvams konkrečių būdų, kaip padėti vaikams atpažinti savo jausmus, gauti jų patvirtinimą ir judėti toliau. Gottmanas ir DeClaire išskyrė toliau pateiktus penkis etapus.

1. Atkreipkite dėmesį į vaiko emocijas.
2. Priimkite emocijų raišką kaip galimybę suartėti ir mokyti.
3. Empatiškai klausykite ir patvirtinkite vaiko jausmus.
4. Įvardykite emocijas vaikui suprantamais žodžiais.
5. Padėkite vaikui atrasti tinkamų problemos sprendimo būdų ar susitvarkyti su nemalonia situacija.

Skaitydami šią knygą pastebėsite Gottmano ir DeClaire įtaką mūsų sukurtam EAB metodui. Remiamės jų darbais, norėdamos pripažinti reikšmingą autorių indėlį į žinias apie vaikų raidą ir elgesio aiškinimą per emocinio vystymosi prizmę.

Vaikai nesako: „Ei, ar turi laisvo laiko, kad galėčiau jausti stiprią emociją, ją išlieti ir apdoroti?“ Emocijos yra spontaniškos, neplanuotos ir dažnai... nepatogios. Visai kaip nuleista padanga kelyje.

Kai dirbau aukle, turėjau draugę, kuri prižiūrėjo panašaus amžiaus vaiką. Dažnai vesdavomės vaikus prie miestelio tvenkinio. Vieną saulėtą dieną, kai abu vaikai nemiegojo, susitarėme susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje. Truputį vėluodama Raina įsuko į aikštelę dardančia mašina, nes pakeliui prakiuro padanga. Kaip apmaudu! Pasiryžusios viską sutvarkyti, įsodinome vaikus į vežimėlius, kad matytų, ką mes darome, truputį paburbėjome dėl nuleistos padangos ir kibome į darbą. Raina pasiėmė įrankius iš bagažinės ir, nuolat pasakodamos vaikams, ką darome, pakeitėme padangą. Paskui laikėmės plano pasidžiaugti saule bei žąsimis ir pasivaikščioti prie tvenkinio.

Ko gero, šioje istorijoje svarbiausia, kad bagažinėje buvo įrankių padangai pakeisti. Niekas neplanuoja, kad padanga prakiurs, bet vien mintis, kad ją gali nuleisti ir nebus kaip jos pasikeisti, tokia nemaloni, jog, norėdami išvengti tokios situacijos, dauguma žmonių visą laiką vežiojasi reikalingus įrankius. Čia slypi spontaniškos reakcijos planavimo idėja. Nesuplanuosime, kada, kam ar kaip kils intensyvus jausmas, bet galime numatyti, kad kils. Atsižvelgiant į jūsų vaiko asmenybę ir raidos ypatumus, tai gali nutikti kas valandą! Nėra prasmės apsimetinėti, kad visai neteks susidurti su intensyviomis emocijomis – tai tas pats, kas važinėti be atsarginės padangos ir domkrato. Jei numatysite, kad tai gali įvykti, ir žinosite, kaip naudotis įgūdžiais, jausitės geriau pasirengę, kai taip nutiks.

Visiškai suprantama, kad jūs, suaugusieji, reaguojate į vaiko emocijas. Svajodami apie tėvystę tikriausiai neįsivaizdavote rytų, kai vaikas priešinsis keičiant sauskelnes, mėginant ruošti pusryčius verks jums prie kojų, nublokš glotnutį ant grindų, badys šakute jums ranką ar puls į isteriją, nes drįsote pareikalauti, kad pavalgęs nusiplautų aviečių sultimis išteptas rankas? Svajodami apie rytus kartu, įsivaizdavote, kaip sklandžiai, draugiškai ir ramiai vykdote dienos užduotis ir mėgaujatės kartu gamindami bei valgydami pusryčius. O štai dabar gyvenate su mažu žmogeliuku, turinčiu šitiek daug didelių jausmų. Panašiai gali būti auklėms ir mokytojams: galbūt įsivaizdavote, kad visą dieną žaisite su mielais ir linksmais mažyliais.

Natūralu priešintis intensyvių emocijų realybei. Praeitame skyriuje aptarėme veidrodinius neuronus ir kaip jūsų nervų sistema visai nelauktai aktyvins jūsų vaiko nervų sistemą. Norime pabrėžti, kad intensyvių emocijų raiška dažniausiai yra spontaniška, neplanuota ir netikėta. Padeda, kai esame tam pasiruošę – prireikus turime įrankius. Įsivaizduokite, kad tai tas pats, kas pasiimti su savimi krepšį su sauskelnėmis ir drabužiais perrengti vaiką. Nežinome, ar (kada) padangą nuleis, bet jei taip nutiks – būsime pasirengę.

Pranešimas spaudai.