Leidykla „Briedis“ pristato gausiai iliustruotą biografinę fotoalbuminę knygą „Frida. Moteris, menininkė, ikona“. Frida Kahlo buvo viena garsiausių Meksikos dailininkių. Jos gyvenimas buvo spalvingas, kupinas skausmo ir aistros. Ji žinoma dėl unikalių autoportretų, tokių kaip „Sutrupėjusi kolona“, „Sužeistas elnias“ ir „Dvi Fridos“.

Šios knygos puslapiuose pasakojama menininkės gyvenimo istorija, papildyta nuotraukomis ir garsiausiais paveikslais. Fridos gyvenimas nebuvo lengvas – būdama vos šešerių, susirgo poliomielitu, o dar didesnė tragedija nutiko sulaukus aštuoniolikos. Autobuso avarijoje Fridą pervėrė metalinis turėklų strypas, perskrodė visą dubenį, buvo pažeistos nugaros smegenys, suknežintas dubuo, sulaužytas raktikaulis ir sutraiškyta pėda. Po daugybės operacijų ji ilgai buvo prikaustyta prie lovos. Tuomet ji pradėjo tapyti – veidrodis, pakabintas virš jos lovos, leido jai matyti save. Taip gimė daugybė autoportretų. Šis gyvenimo etapas suformavo jos meninį stilių – Frida naudojo meną kaip būdą išreikšti savo skausmą, emocijas ir kovą su fiziniais trūkumais.

Frida Kahlo buvo išskirtinė moteris. Jos unikali išvaizda tapo jos asmenybės ir kūrybos dalimi. Ji išsiskyrė ryškiu stiliumi, derindama tradicinius meksikietiškus drabužius, ryškias sukneles ir aksesuarus. Plaukus pynė į kasas, puošė gėlėmis, o ryškūs veido bruožai – didelės akys ir sujungti antakiai – tapo jos identiteto dalimi. Fridos apranga, įkvėpta „tehuana“ stiliaus, ne tik atspindėjo meilę Meksikos kultūrai, bet ir padėjo maskuoti fizinius trūkumus, kartu pabrėždama jos išskirtinį stilių.

Šiandien Frida yra ne tik meno, bet ir emancipacijos ikona, kuri įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje – jos gyvenimas yra įrodymas, kad menas gali tapti galinga priemone išreikšti savo vidinį pasaulį ir atlaikyti didžiausius išbandymus.

Pasaulinė laikui nepavaldi ikona, menininkų, dizainerių ir stilistų įkvėpimo šaltinis, Frida tapo pasipriešinimo patriarchatui simboliu ir kultūrine netradicinės seksualinės tapatybės judėjimo figūra. Jos mitas toliau gyvuoja ir naujai interpretuojamas gatvės menininkų, kurių ryškiaspalviai kūriniai nugula ant sienų visame pasaulyje.

Iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.

Knygos ištrauka

„Kiek leidžia mano sveikata, turiu žūtbūt stengtis kovoti ir nuveikti bent šį tą naudinga, kad padėčiau pasiekti revoliucijos tikslus. Tai yra vienintelė tikra priežastis gyventi.“

Nors ir trumpalaikis, šis meilės romanas Fridos viduje kažką išlaisvino. Jos taip smarkiai nebeskaudino Diego nesantuokiniai ryšiai ir ji galėjo atsiduoti tapybai. Nuo 1937 iki 1938-ųjų sukūrė daugiau paveikslų nei per ankstesnius dešimt metų ir vėl atsidūrė dėmesio centre. Kūryboje tobulai atsispindėjo jos savivaizdis, kurį ji susikūrė norėdama tapti pasakiška egzotiška būtybe, pulsuojančia žaižaruojančiomis spalvomis ir pasipuošusia tradiciniais kostiumais. Šie laikui bėgant darėsi vis puošnesni. Garsiajame autoportrete ji pavaizduota su trimis iš akių besiritančiomis ašaromis, o jos veidą rėmina resplandor – puošnus galvos apdangalas, dėvimas ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per vestuves ir kitas šventes, – didžiulis krakmolytas nėrinių raukinys aplink ovalų veidą sukuria savotišką aureolę. Tai buvo nuoroda į meksikiečių tradicijas, taip pat į katalikybę ir Švč. Mergelės Marijos vaizdavimą. XX amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais Meksikoje šis atvaizdas buvo visiems pažįstamas, nes puikavosi ant dešimties pesų banknoto, kuriame buvo vaizduojama besišypsanti tehuanietė su veidą rėminančiu resplandor. Frida taip pat jį dėvėjo, kai pozavo fotografijai stovėdama priešais savo meksikietiškojo meno kolekciją, kurioje matyti keraminiai žirgai, lėkštės, mažos statulėlės ir miniatiūrinė kaukolė.

Šio palaipsnio kismo ištakos glūdi paveiksle „Atsiminimas“, kuriame Fridos plaukai nurėžti labai trumpai, ant baltos suknelės ji užsimetusi trumpą rudą odinį švarkelį, o krūtinė persmeigta strypo, kuris primena tą, pervėrusį jos dubenį per lemtingą avariją. Mokyklinė uniforma, kurią dėvėjo tą dieną, kabo jos dešinėje, o kairėje – ikikolumbinis kostiumas, simbolizuojantis naująją Fridos tapatybę. Tačiau Fridos maniją reprezentuoti save atskleidžia ne tik jos autoportretai. Nostalgija vaikystei, abortų ir persileidimų traumos nugula vaikų, kuriuos ji vaizdavo su savo pačios veidu, paveiksluose. Ši nesąmoninga asimiliacija pasikartoja ir portrete su vienu Fridos mėgstamiausių gyvūnų – juodąja koata, beždžione Fulangu Čangu. Paveiksle Fridos tamsūs plaukai vaizduojami susiliejantys su gyvūno kailiu, taip sukuriama aliuzija į laukinę jos prigimtį. Frida netgi natiurmortus laikė savotiškais autoportretais. Vaisiai drobėje perskelti į dvi dalis, iš jų sunkiasi tirštos tarsi kraujas sultys – aliuzija į jos žaizdas. Nuo to laiko gyvenimas ir tapyba jai tapo vienove. Frida gyveno savo drobėse.

Kartu su tapyba vystėsi ir dailininkės asmenybė. Laikui bėgant, jos elgesys darėsi vis audringesnis. Ji buvo kandi ir impulsyvi, tačiau visi ją dievino. Menininkė pasirinko neramų ir maištingą būdą, daug gėrė ir nesijaudino, kad aplinkinius įžeidžia savo kandžiomis replikomis, pagardintomis riebiais posakiais, kurių prisiklausydavo turgavietėje. Tačiau ji dar buvo nepasiekusi reikiamos savivokos, kad laikytų save menininke. Žinoma, tai, kad jos vyras buvo visame pasaulyje garsus dailininkas, tikrai nepakėlė savivertės, ir Frida manė, kad jos kūriniai gana neįdomūs. Tiesą sakant, ji stebėdavosi, kai kas nors pageidaudavo įsigyti kurį iš jos paveikslų. 1938 metais keturi Fridos paveikslai kartu su kitų menininkų kūriniais buvo eksponuojami parodoje, kurią surengė nedidelė Meksiko galerija. Ji manė, kad niekas jų nepastebės, o tada sužinojo, kad vienas iš jos gerbėjų – garsus prancūzų poetas siurrealistas André Bretonas, kuris tais metais, kai lankėsi Meksikoje, buvo pasiekęs savo karjeros šlovės viršūnę. Jį sužavėjo ši gilias tradicijas siekianti šalis, įspūdingi saulės kaitroje aukštai iškilę milžiniški kaktusai ir didžiuliai akmeniniai statiniai – lygiai taip pat ir Fridos paveikslai, tyrinėjantys svaiginančias pasąmonės aukštumas. „Siurrealizmą randu Meksikos reljefe, jos augmenijoje, dinamiškume, kurį šiam kraštui suteikia rasių mišinys“, – rašė Bretonas. Tuos pačius elementus jis rado ir Fridos paveiksluose, kurie jam atrodė itin artimi siurrealistiniam judėjimui.

„Nežinojau, kad esu siurrealistė, kol André Bretonas atvyko į Meksiką ir pasakė, kad tokia esu“, – atvirai prisipažino ji. Jis leidosi pakerėjamas menininkės, kurią laikė „legendine princese, pasipuošusia amuletais iki pat pirštų galiukų“. Jos paveikslą jis apibūdino kaip „kaspinu perrištą bombą“. Tarsi sprogstamasis užtaisas buvo ne tik jos menas, bet ir įvaizdis. Susižavėjęs Bretonas pasiūlė Fridai surengti parodą Paryžiuje ir pažadėjo visą įmanomą paramą mainais į draugystę. Ji sutiko, ir poetas su žmona Jacqueline persikėlė į Riverų namus San Anchelyje, iš kurių jie keturiese leisdavosi į ekskursijas po Meksikos griuvėsius, dienomis tyrinėdavo kaimus, o vakarais diskutuodavo apie politiką ir meną. Tuo laikotarpiu Fridos kūryboje vis labiau ryškėjo aliuzijos į siurrealizmą. Ji nutapė tokias drobes, kaip „Ką man davė vanduo“, vaizduojančias iš vonios garų kylančias vizijas, kuriose realistiškai perteiktos ant vonios krašto besiilsinčios kojos sudaro ryškų kontrastą su iš atminties plūstančių nuorodų sampyna. Tarp jų – Renesanso paveikslų detalės, jos tėvų veidai, pora nuogų moterų, Empire State Building dangoraižis ir, savaime suprantama, autoportretas, kuriame Frida vaizduojama nuoga su virve ant kaklo, o jos kūnu ropoja didžiulis voras.

Tuo laikotarpiu Bretonas buvo ne vienintelis žmogus, kurį sužavėjo Frida. Tarp jos gerbėjų buvo ir elegantiškasis Niujorko galerijos savininkas Julienas Levy. 1938 metais Niujorke Fridos garbei jis surengė jos parodą, kuri sulaukė sensacingos sėkmės. Parodos atidarymo vakarą Fridą pasitiko prašmatni minia, kurioje buvo ir tokių įžymybių, kaip dailininkė Georgia O’Keeffe ir žurnalo Vanity Fair vykdomoji redaktorė Clare Boothe Luce, kuri, susižavėjusi menininkės asmenybe, paprašė nutapyti paveikslą „Dorothy Hale savižudybė“, skirtą įamžinti bičiulės aktorės, kuri nušoko nuo dangoraižio, atminimui. Vos per kelias valandas Frida pardavė pusę eksponuojamų paveikslų žymiausiems meno kolekcininkams. Vienas iš jų buvo Edgaras J. Kaufmannas, kuris užsisakė Franko Lloydo Wrighto paveikslą „Krintantis vanduo“ („Fallingwater“), taip pat Helena Rubinstein, kuri nusipirko vieną iš Fridos natiurmortų. Fridą pribloškė susidomėjimas jos drobėmis ir pinigų suma, kurią žmonės buvo pasirengę išleisti, kad jas įsigytų. Ji visada tapė tik sau ir niekada neįsivaizdavo, kad jos paveikslai taps bilietu į nepriklausomybę. „Man tai buvo tokia staigmena, kad nustebusi pasakiau: „Galėsiu keliauti ir daryti, ką noriu, neprašydama Diego pinigų.“ Nors Meksikoje visi ją laikė tik ponia Rivera, tą vakarą Niujorke ji pirmą kartą suprato, kad galės įsitvirtinti kaip moteris ir menininkė. Dabar, būdama toli nuo savo vyro, Frida jautėsi visiškai nepriklausoma ir savarankiška. 1938 metų lapkritį žurnalas Vogue išspausdino meno kritiko Bertramo Wolfe’o straipsnį, kuriame jis pirmasis susiejo Fridos tapybą su jos įvaizdžiu. „Regis, kad ponia Rivera pati yra savo meno produktas“, – rašė jis.

Per vieną naktį Frida atsidūrė menininkų ir kritikų, kurie žavėjosi jos ekscentriškumu, apsuptyje. Ji kerėjo juos tyliu, švelniu balsu ir sodriu akcentu, dėl kurio dar labiau traukė. Pats Levy prisipažino, kad Frida jam nemenkai apsuko galvą: serijoje nuotraukų, iš kurių originaliai sklinda intrigos aura, jis įamžino ją apnuogintomis krūtimis Niujorko miesto fone, pinančią plaukus į įmantrias šukuosenas.