Leidykla „Briedis“ pristato N. Rodgerso parengtą iliustruotą dailininko gyvenimo, kūrybos ir epochos apžvalgą-albumą „Manė. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.

Eduaras Manė gimė turtingoje, konservatyvių pažiūrų šeimoje. Nors menu susidomėjo vaikystėje, tėvas jam buvo numatęs kitokį kelią – jūrų laivyno akademiją. Tik kai Manė du kartus neišlaikė stojamųjų egzaminų, tėvas leido siekti karjeros meno srityje. Manė pradėjo mokytis privačioje Tomo Kuturo, akademiško tapytojo, studijoje, o kopijuodamas senųjų meistrų darbus keliavo po Vokietiją, Olandiją, Čekoslovakiją, Austriją ir Italiją. Manė tapė tokiais laikais, kai „geras“ menas ar „negeras“ sprendė Akademija, o Akademija vertino klasikinę techniką, didžius paveikslus, vaizduojančius didžius žmones ir įvykius – herojines scenas iš istorijos ir mitologijos.

Daugybė menininkų taip ir dirbo. Apie ryškias spalvas negalėjo būti net kalbos. Paveikslas turėjo būti rudas. Du kartus per metus Akademija surengdavo parodą, vadinamą Salonu, kuri tuo metu buvo pati svarbiausia meno paroda visoje Europoje. Pirmas sėkmingas Manė darbas, „Ispanų dainininkas“ 1861 m. buvo eksponuojamas Salone ir pelnė dailininkui pripažinimą. Turbūt nė pats dailininkas negalėjo numanyti, kokį atgarsį sukels atviras jo paveikslų realizmas. Nors drobės Olimpija ar Muzika Tiuilri soduose papiktino amžininkus, Manė žavėjosi ir sekė tokiais senaisiais meistrais kaip Velaskesas.

Akademistinis Salonas nuolat atmesdavo dailininko paveikslus, o štai maištingi impresionistai vadino jį savo karaliumi. Manė sukosi bohemos ir demimondo pasaulyje – pažinojo ir tapė tokius bohemiškus menininkus kaip Monė, taip pat aktorius, rašytojus, aukštuomenės žmones, politikus ir gražias moteris. Vis dėlto taip ir liko „maištininkas su chalatu“ – stilingas, pasiturintis miesto dendis. Dėl savo tokios išskirtinės padėties jis tapo pirmuoju iškiliu Paryžiaus dailininku, teptuku įamžinusiu įvairias XIX a. modernizmo meno sostinės gyvenimo puses.

Pirmoje albumo dalyje supažindinama su reikšmingesniais Manė biografijos faktais. Nušviečiami maištingi jo santykiai su šeima, studentiški laikai, romantinės pažintys, Batinjolio dailininkų grupės, kuriai priklausė Renuaras, Sezanas ir Dega, lyderio vaidmuo, galiausiai nepagydoma liga ir pernelyg ankstyva mirtis. Pasakojama apie pirmus nedrąsius Manė kūrybinius bandymus, taip pat apie skandalus, kurie lydėjo dažnai geriausius, bet amžininkų nesuprastus jo paveikslus. Visą gyvenimą lauktą pripažinimą ir šlovę dailininkas pelnė tik po mirties.

Antroje albumo dalyje sudėtos garsiausios Manė tapybos drobės, taip pat eskizai, piešiniai, raižiniai. Galeriją papildo vyresnės už Manė kartos dailininkų ir jaunesnių jo amžininkų paveikslai. Iš pirmųjų jis mokėsi ir sėmėsi įkvėpimo, antriesiems darė įtaką pats.

Albume skaitytojas ras net 500 reprodukcijų, kurios vaizdžiai pasakoja vieno ryškiausių ir originaliausių pasaulio dailininkų gyvenimą ir kūrybą.

Knygos ištrauka

PASKUTINIAI METAI

Net paskutiniais kančių metais Manė vis dar tapė draugų portretus, taip pat peizažus ir natiurmortus. Tuo metu Meri Loran buvo jo mūza ir artima draugė, kuriai jis per vasaros mėnesius, išvykęs iš Paryžiaus, parašė daugybę laiškų, o kai kuriuos iš jų papuošė gėlėmis. 1882 metų vasarą – savo paskutinę – Manė praleido Riuej. Jis dar arčiau Paryžiaus nei Versalis. Tai dailininkui atrodė patogiau, tačiau namo vidus buvo spartietiškas. Dar prasčiau atrodė sodas – tik žolės juosta su dviem kėdėmis, dviem stalais, keliomis gėlėmis ir akacija. Dažniausiai Manė jau nebepaeidavo net su lazdele, nes kairiąją koją nepakeliamai skaudėjo.

Apgailėtina, drėgna ir vėjuota vasara dar labiau blogino slogią jo nuotaiką. „Gal naujas mėnuo [rugpjūtis] atneš nors šiek tiek saulės“, – rašė jis Meri Loran, bet jo lūkesčiai neišsipildė. „Turiu sukaupti visą savo meilę jums, kad galėčiau prisėsti parašyti, – rašė šiek tiek vėliau. – Koks siaubingas mėnuo. Visas tas vėjas ir lietus vargu ar skirtas tam, kad ligonis pasijustų geriau. Mano vienintelės pramogos – pasivažinėjimas karieta ir skaitymas.“ Jis privalėjo tapyti, kol buvo gyvas, todėl galiausiai vėl pasiėmė molbertą ir paletę. Tapė tai, ką matė priešais save: vaisius, gėles, stalus ir kėdes, namo kampą ir sodą – tai, ką galėjo įžiūrėti nejudėdamas. Nutapyti peizažai buvo neįprastai riboti – be gabalėlio dangaus.

MANĖ TESTAMENTAS

Nors Manė Riuej planavo likti iki spalio, prastas oras ir blogėjanti sveikata rugsėjo 27-ąją sugrąžino jį į Paryžių. 30-ą dieną pas jį apsilankė advokatas, ir dailininkas sudarė testamentą. Visą turtą paliko Siuzanai su sąlyga, kad po jos mirties viską paveldės Leonas. Taip pat Leonui jis iškart skyrė 50 tūkstančių frankų – ši suma buvo savotiškas Leono pripažinimas sūnumi. Teodoro Diurė Manė paprašė parduoti visus kūrinius studijoje ir sunaikinti tuos, kurių parduoti nepavyks.

Tuo metu Manė jau suvokė nieko nebesugebėsiąs pateikti 1883 metų Salonui, nors buvo garantuota, kad jo, kaip hors concours, kūriniai bus priimti.

Geromis dienomis jis vis dar įstengdavo nusigauti į studiją, nors į gretimas kavines nebeužsukdavo. Ten nuvykęs didžiąją dalį laiko praleisdavo gulėdamas ant sofos ir skaitydamas romanus, kad atitrauktų mintis nuo skausmo. Pirmą kartą per suaugusiojo gyvenimą jis dienomis ne dirbdavo, o skaitydavo ir šnekučiuodavosi su draugais. Bet ir taip didelis skausmas vis stiprėjo, tad, pasak Prusto, „jis darėsi šiurkštus su tais draugais, kurie jį mylėjo labiausiai“.

PASKUTINIAI NATIURMORTAI IR PORTRETAI

1882–1883 metų žiemą Manė nutapė apie tuziną nedidelių natiurmortų. Daugiausia tai būdavo gėlės, kurių jam atnešdavo Meri Loran. Jis pradėjo dar vieną aktoriaus Foro portretą, bet nebaigė, pastele nupiešė Renė Mezerua, padarė Siuzanos eskizą su katinu ant kelių ir dar tris jojikių versijas, panašias į Amazonę, – juoda spalva jį vis dar smarkiai traukė. Bet pagal Manė standartus tai buvo nyki, neproduktyvi žiema.

MIRTIS IR PALIKIMAS ATEITIES KARTOMS

1883 metų pradžioje Manė jau buvo beveik paralyžiuotas. Įsimetus gangrenai, teko amputuoti kairiąją koją. Manė mirė po operacijos, o netrukus po laidotuvių jo šlovė ėmė augti. Šio proceso, prie kurio smarkiai prisidėjo tokie senieji draugai kaip Prustas ir Monė, kulminacija buvo Olimpijos priėmimas į Luvrą 1907 metais.

Nors pas Manė lankėsi Meri Loran ir jos tarnaitė Eliza (Elisa), kuri 1883 metų pradžioje tikriausiai daugiau laiko praleisdavo prižiūrėdama dailininką nei savo šeimininkę, ligonio sveikata blogėjo. Prieš svečius jis vis dar bandė laikytis narsiai. Kalbėjo apie 1884-ųjų, bet, pabrėžtina, ne apie 1883 metų Salono planus ir teigė atsigausiąs tada, kai į Paryžių sugrįš saulė. Iš tiesų dabar jis jau mažai ką sugebėdavo apgauti.

Kovo 13 dieną Manė motina, jau pati sena ir trapi, rašė: „Eduaras ir toliau smarkiai kenčia. Koją dabar persmelkia skausmo priepuoliai.“ Skausmas virto pūliuojančia kairiosios kojos gangrena, Manė vis labiau kamavo karštinė. Prieš Velykas, kovo 25 dieną, jis kažkaip sugebėjo nuklibikščiuoti iki savo studijos. Eliza užsuko su didžiuliu velykiniu kiaušiniu ir gėlėmis nuo Meri Loran, ir Manė įtikino ją papozuoti portretui. Dirbdamas kaip apsėstas, pajėgė padaryti jos eskizą. Tai buvo paskutinis jo kūrinys, taip ir likęs ant molberto nebaigtas.

LEMTINGA OPERACIJA

Balandžio pradžioje Manė buvo prikaustytas prie lovos didžiulio drebulio ir šėlstančios karštinės. Balandžio 14 dieną kairioji koja ėmė juoduoti – tai buvo akivaizdus gangrenos požymis. 19 dieną trys gydytojai amputavo koją iki kelio jo bute – tai buvo įprasta praktika. Operacija praėjo „gerai, kiek to buvo galima tikėtis“, – paslaptingai pranešė „Le Figaro“.

Kai po dviejų dienų apsilankė Prustas, Manė buvo toks nusilpęs, kad vos pajėgė kalbėti. Suteikti Paskutinio patepimo atvyko Paryžiaus arkivyskupas – formaliai Manė buvo katalikas, – bet dailininko sūnus Leonas jį išvijo. Vietoj arkivyskupo Paskutinį patepimą suteikė tėvas Urelis (Hurel), senas šeimos draugas. Manė mirė 1883 metų balandžio 30 dieną. Jam buvo 51-eri.