1929-ųjų pavasaris. Visas pasaulis tik ir tekalba apie garsinį kiną, jau seniai užkariavusį Amerikos kino teatrų sales. Tačiau Vokietijai kyla grėsmė atsilikti. Žymioji šalies kino studija UFA pasirengusi sugrąžinti šaliai tarptautinės kino industrijos lyderės pozicijas, kad ir kiek tai kainuotų. Po šešių mėnesių genialusis Karlas Folmioleris jau turi beveik viską, ko reikia: moderniausią garso filmų studiją, įspūdingą filmo siužetą, neseniai iš JAV grįžusį įžymųjį „Oskaro“ laureatą Ėmilį Janingsą ir tobulą režisierių.

Folmioleris įsitikinęs, kad „Žydrasis angelas“ nebus tik paprastas garsinis filmas – jis ženklins naujos eros pradžią. Trūksta tik pagrindinės aktorės. Kas suvaidins skandalingąją Rozą Friolich ir pasmerks pražūčiai miesčionišką profesorių? Gal Marlena Dytrich? Pagarsėjusi reviu atlikėja – prasiblaškymas, nerūpestingumas, daug nuogos odos. Tačiau juk ji neturi aktorės talento! Folmioleris vis tiek pakviečia ją į atranką.

Edgaro Rai „Sutviskęs laikas“ romanas dvelkia išskirtine energija, originalumu ir įtaiga. Daugelio skyrių pradžioje cituojama tuometė spauda atspindi XX a. trečiojo dešimtmečio Berlyno gyvenimą, politiką ir aktualijas.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Asta Dvilaitienė.

Knygos ištrauka

Berliner Volkszeitung

1929 m. gruodžio 9 d.

Hitlerio pergalė prieš Hugenbergą

Tiuringijos žemėje vakar vykusiuose Landtago rinkimuose nacionalsocialistų padidėjimas beveik 300 proc. išrodo nepaprastai didelis. Tačiau Tiuringijoje tai anokia staigmena. Kai kuriuose miestuose visos kitos partijos visiškai pralaimėjo Hitlerio žmonėms.

Marlena išgirdo juos lipančius laiptais: Rudį, Mariją ir Tamarą. Ar ši trijulė jos pasigestų? Rudis tikrai – retsykiais, stovėdamas prie namų baro, ištiktas romantiškos akimirkos. O kaip Tamara? Sunku pasakyti. Kol Rudis ir Marlena susituokę, Marlena visada stovės jai skersai kelio, Rudis niekada nepriklausys vien jai. O Marija? Tikriausiai mažiausiai iš visų trijų. Daugių daugiausia metai, ir Marlenos prisiminimas išbluktų kaip sapnas.

Išdykėliškas juokas skambėjo laiptinėje, kuo arčiau buto, tuo garsiau. Labiausiai įsiaudrinusi atrodė Marija. Marlenai dingtelėjo mintis apie pabėgimą, būtų norėjusi, kad dar laukiančios minutės jau būtų praėjusios, kad nebeužstotų jai vaizdo į horizontą, jos horizontą, į jūrą ir dar neįžiūrimą pasaulį.
– Bet aš noriu! – išgirdo šaukiant dukrą Marlena.

Sucinksi metalas, kol ji suranda tinkamą rakto pasukimo kampą.

– Štai!

Durys atsidaro.

Visų trijų veiduose gali įžvelgti: niekas nesitikėjo sekmadienio popietę prie namų baro stovinčios Marlenos – nubėgusiu blakstienų tušu, drebančiomis rankomis.

Marija pirmoji atkuto:

– Ėjom į kiną, – sušuko ji. – Matėm filmą.

Marlena stengėsi pasidžiaugti:

– Taigi ne tik buvot kine, bet dar ir pažiūrėjot filmą?

Marija pernelyg susijaudinusi, kad pastebėtų ironiją.

– Storulis ir Kvaiša! „Storulio ir Kvaišos...“ Tėveli, kaip tas filmas vadinasi?

Rudis paglostė jai galvą. Šis gestas Marlenai visada sukeldavo dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, meilu, kita vertus... Kai taip glostai kam nors galvą, nežiūri į jį rimtai.

– „Storulio ir Kvaišos atostogos tėvynėje“50, – priminė Rudis.

– Atostogos tėvynėje, taip, – pakartojo Marija. Akivaizdu, kad ji nesuprato, ką tai reiškia.

– Laaaabai juokinga!

– Tikrai?

– Taip, žinai, buvo dvi moterys, jos stovėjo prie kramtomosios gumos aparato, mes tokio neturim, ir jos norėjo iš jo ištraukt gumos, bet nepavyko, tada atėjo Olis ir norėjo joms padėt, ir tada visa guma iškrito ant gatvės!

– Oho, skamba tikrai juokingai.

– Taip, juokingai. O tada Olis šliaužė ant žemės ir visas gumas susikišo į savo marškinius, fu! – Marija bjaurėdamasi iškišo liežuvį. Tada kai ką sugalvojo. – O tu vaidini juokinguose filmuose? Norėčiau iš tavęs pasijuokt!

– Bet... – Marlena pritūpė. Kaip būtų norėjusi artimesnio ryšio su dukra. Ir kada jis nutrūko, ir kodėl ji nepastebėjo? – Kodėl gi ne? – atsakė. – Žinai, aš irgi galiu būti labai juokinga.

– Tikrai? Norėčiau pamatyt.

Visada tas prakeiktas bejėgiškumas. Negi jos taip susvetimėjo, kad dukrai atrodė savaime suprantama juokaujančią mamą geriausiu atveju pamatyti kino ekrane?

– Žinai ką, pasikalbėsiu su Džozefu – režisieriumi, kuris šiuo metu stato mano filmą – ir paklausiu, ar jis nenorėtų su manimi nufilmuoti linksmo filmo. O tada vaidinsiu taip juokingai, kad tu mirsi iš juoko.

– Pažadi?

Marlena paėmė dukters rankas į savąsias.

– Pažadu.

Marija skvarbiai tyrinėjo motinos veidą: patikėti ar nepatikėti? Marlena paprastai nesilaikydavo pažadų, bet šį sykį atrodė kitaip. Ar jos mama tikrai planuoja tesėti pažadą?

– Netikiu, – nusprendė Marija. Geriau nusiteikti viskam.

Marlena vėl atsistojo, pažvelgė į dukrą.

– Marija, brangioji, gal nori nueiti su Tamara į savo kambarį ir pažaisti... su lėlių nameliu? Mes su tavo tėčiu turime kai ką aptarti, žinai?

Marija įsmeigė į ją akis.

– Taigi, vadinasi, čia visai ne klausimas, ar aš noriu eit, ar nenoriu.

Dieve brangus!

– Ne, – pripažino Marlena. – Prašau, gal galėtum eiti su Tamara į savo kambarį.

Paskutinis žvilgsnis, paskutinis geluonis, tada Marija nusisuko:

– Girdėjai, Tami? Žaisk su manim.

Susikibusios rankomis abi su Tamara išėjo iš salono. Marlena garsiai atsiduso, prisiminusi viskį, siurbtelėjo didelį gurkšnį. Dabar, kai Marijos ir Tamaros nebebuvo kambaryje, it atrištą korsetą juto atlėgusią įtampą. Rudis stovėjo kaip stovėjęs, suraukęs kaktą.

– Ar ir man įsipilt?

– Būtų ne pro šalį, – atsakė Marlena.

Jis priėjo prie baro, pildamasis viskio pastebėjo telegramą, padėtą ant šaknies medienos lentynėlės. Jiedu susidaužė, išgėrė. Naujas kaklaraištis, bent jau Marlena tarėsi anksčiau jo nemačiusi. Laisvesnio amerikietiško kirpimo. „Kniže“ mados namų skutimosi losjonas. Ji atsispyrė impulsui sutaršyti Rudžiui tvarkingą šukuoseną su šoniniu sklastymu, nepriekaištingai suguldytus plaukus.

– Perskaityk, – paragino jį.

Jis paėmė telegramą. Neįprastai daug teksto.

– Iš Holivudo?

– Tiesiog perskaityk.

– Iš paties Zukerio?

– Skaityk gi.

MALONIAI LAUKIAME KADA GALĖSIME PRIIMTI JUS Į ŠLOVINGAS PARAMOUNT AKTORIŲ GRETAS TAŠKAS SIŪLOME SEPTYNERIŲ METŲ SUTARTĮ SU PRADINIU PENKIŲ ŠIMTŲ DOLERIŲ PER SAVAITĘ HONORARU SEPTINTAISIAIS METAIS PADIDĖSIANČIU IKI TRIJŲ TŪKSTANČIŲ PENKIŲ ŠIMTŲ DOLERIŲ PER SAVAITĘ SVEIKINIMAI TAŠKAS PRAŠOME ATSIŲSTI TELEGRAMA SAVO SUTIKIMĄ TAŠKAS MŪSŲ BIURAS BERLYNE PASIRŪPINS JŪSŲ KELIONE PIRMĄJA KLASE IR ATSAKYS Į VISUS JŪSŲ KLAUSIMUS.

– Septyneri metai?

Marlena nebegalėjo atsakyti. Jos akyse tvenkėsi ašaros.

– Neįtikėtina. – Rudis padėjo taurę, suspaudė Marlenos rankas. – Mieloji, tai yra tai, apie ką visada svajojai!

– Ne, Rudi. Niekada nebūčiau nė išdrįsusi apie tai svajoti.

Jis ją papurtė:

– Tu būsi Holivudo žvaigždė!

– Nekalbėk taip. Geriau pasakyk, ką man dabar daryti.

– Ką daryti? Na, juk parašyta – nusiųsti savo sutikimą!

– Bet kas, jeigu jie klysta? Kas, jei jie mato kažką, ko nėra? Žiūrėk, mano aktorės karjera Vokietijoje buvo kone baigta. O dabar aš esu... Be to, juk dar turiu sutartį su UFA, išimtinę, dar bent vienam filmui. Aš negaliu išvykti. O kaip bus su tavim? Ir kaip su Marija?

Pats to nesuvokdamas Rudis ėmė siūbuoti klubais, kojos vaikštinėjo šokio žingsniu.

– Na, mes vyksim drauge, jei nori. Arba tu galėsi mus pasiimti vėliau. Kaip tau geriau. Ar nenori, kad mes vyktume su tavim?

– Rudi, prašau, sustok minutei.

Jis pabandė, jo veidas švytėte švytėjo.

– Aš kalbu rimtai, Rudi. Dar visai nežinau, ko noriu. O ar aš ne per sena? Juk Amerikoje jau seniai eilėje laukia jaunoji karta, bent dešimčia metų jaunesnių už mane ir angliškai kalbančių be akcento. Beveik trisdešimties negaliu pradėti visko iš naujo, tik ne Holivude!

Pranešimas spaudai.