Vasarai įpusėjus, leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su Luanne Rice naujiena „Šešėliai iš praeities“. Tai įtemptas trileris apie moters drąsą, ryžtą atskleisti tiesą – ir aplinkinių pastangas bet kokia kaina sustabdyti jos paieškas.

Menininkė Klerė Bodri Čeis užpuolama ir paliekama mirti savo namuose Konektikuto pakrantėje. Klerė išgyvena, tačiau kuo dabar jai pasitikėti? Pagrindinis Klerės įtariamasis – Grifinas, gubernatoriaus posto siekiantis įtakingas jos pačios sutuoktinis.

Prieš pat užpuolimą Klerė ruošėsi savo kūrybos parodai. Viena jos sukurtų šešėlių vitrinų – aiški užuomina Grifinui, kad Klerė žino, kokį žiaurų nusikaltimą jis padarė prieš dvidešimt penkerius metus. Jei tiesa iškils aikštėn, politinė Grifino karjera žlugs. Klerė neabejoja tik dėl vieno – sutuoktinis ir galingi jo rėmėjai nedvejodami ją nužudys, kad išsaugotų paslaptį.

Tą pačią dieną, kai pasikėsinama į Klerės gyvybę, miršta dar viena moteris – Klerės pažįstama. Detektyvai susieja jos mirtį su Klerės užpuolimu. Dvigubas tyrimas įsibėgėja ir Klerei teks apsispręsti, ką paaukoti, kad išardytų korumpuotų privilegijuotųjų tinklą, kuriems Grifino ir savi interesai svarbiau net už žmogaus gyvybę.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Stankevičiūtė.

Knygos ištrauka

Tomas bandė susisiekti su Džeke, bet paskambinęs ir į galeriją, ir į jos mobilųjį telefoną buvo nukreiptas į balso paštą. Parašė žmonai žinutę, bet praėjus trims valandoms dar nebuvo gavęs atsakymo. Tai Džekei nebūdinga, bet kėlė labiau smalsumą nei nerimą. Per automobilių stovėjimo aikštelę pro autobusiuką, tris valstijos policijos patrulinius automobilius ir nepažymėtą Konoro automobilį jis patraukė link valtinės, kurioje ant lynų kabėjo tai, kas buvo likę iš „Selės B.“.

Palyginti su karščiu lauke, pastate buvo vėsu, čia vis dar stipriai atsidavė dūmais. Tomas nuėjo prie korpuso ir pakėlęs akis įsižiūrėjo į vos žemiau vandens linijos žiojinčią apdegusią skylę, tolėliau girdėjosi darbui besiruošiančių pareigūnų pašnekesiai. Vyriausiasis tyrėjas Metjus Hendriksas stovėjo tarp detektyvų ir pareigūnų.

Pagrindinio nusikaltimų skyriaus darbuotojai jau kelis kartus iššniukštinėjo jachtą, bet vakar vėlai vakare paskambinęs Konoras pranešė, kad jie ketina ją apieškoti dar kartą. Priėjęs artyn Tomas pamatė brolį, stovintį prie „Selės B.“ laivagalio, sklaidantį pluoštą dokumentų.

– Ką ten turi? – pasidomėjo Tomas.

– Kratos orderio kopiją, – tarė Konoras, pakėlęs akis. – Jau įteikėme tavo vadui, bet štai kopija tau.

Paėmęs dokumentus Tomas perskaitė pirmąjį puslapį.

KRATOS IR AREŠTO ORDERIS / AUKŠTESNYSIS KONEKTIKUTO VALSTIJOS TEISMAS

kraują, seiles, fiziologinius skysčius, sekretą ir genetinę medžiagą, plaukus, audinius, pirštų, delnų, pėdų, batų atspaudus, purvą, dulkes ir dirvožemį, dažų, cheminių medžiagų pavyzdžius ir daiktus, ant kurių gali būti jų pėdsakų; kirvukus, kirvius, peilius ir kitus aštrius arba smailius įrankius, kastuvus ir kitus kasti skirtus įrankius, bukus įrankius, stiklo šukes ir plastiko nuolaužas, įrankių žymes, paliktas bandant patekti į užrakintas patalpas arba konteinerius; mobiliuosius telefonus ir elektroninius ryšio prietaisus, įskaitant SIM korteles, kompiuterius ir elektronines laikmenas, skaitmeninius vaizdo fiksavimo prietaisus; informacines ir pramogų sistemas / GPS navigacijos prietaisus; fotografijas arba ranka rašytus užrašus – aukų, aukoms arba nuo aukų, vyriškus / moteriškus drabužius ir / arba avalynę; gesintų kalkių pėdsakus arba maišus. Įkalčiai bus surinkti ir pateikti Konektikuto Pagalbos tarnybų ir visuomenės apsaugos departamento teismo ekspertizės laboratorijai ir / arba kitai atitinkamą kvalifikaciją turinčiai teisėsaugos įstaigai, kad apžiūrėtų, atliktų mokslinius tyrimus ir teismo ekspertizę.

– Ką tikitės rasti? – paklausė Tomas. – Čia tiek visko išvardyta. – Jis pabaksnojo į kratos orderį.

– Iš esmės – batus.

– Visa tai tik dėl batų?

– Deniui skirtų batų, – pasakė Konoras ir parodė į Tomo pėdas. – Grublėtais padais. Kaip tavo.

– O kiti orderyje esantys daiktai? „Informacijos ir pramogų sistema“? – paklausė Tomas.

– Bensonai visuose savo automobiliuose ir jachtoje turi radijo imtuvus „SiriusXM“, kuriuose yra buvimo vietos nustatymo funkcija. Kas nors galėjo išjungti mobilųjį telefoną arba navigaciją, bet pamiršti radijo imtuvą.

– Argi dar nežinote „Selės B.“ plaukimo maršruto?

– Ieškome bet ko, ką galėjome pražiūrėti.

– Ar Bensonas suimtas? – paklausė Tomas.

– Ne, kol kas ne.

– Ar suimsit? – pasitikslino Tomas, galvodamas, kaip tai paveiks Gveną.

– Priklauso nuo to, ką rasime. Tokia tikimybė yra. Dženos komanda jau pakeliui į jo biurą ir namus.

Namus, šmėstelėjo Tomui. Beveik puse ketvirtos popiet, Gvena tikriausiai jau grįžusi iš mokyklos.

– Ar nieko tokio, jeigu ten nuvažiuosiu? – pasiteiravo Tomas. – Pažiūrėsiu, kaip jaučiasi Gvena.

– Tiesą sakant, būtų labai gerai, – pasakė Konoras. – Nesmagu, ką jai tenka išgyventi, o jeigu paaiškės, kad į visa tai įsivėlęs tėvas, bus dar blogiau.

Tomas nuvažiavo į Bensonų namus. Dženos Miano dar nebuvo. Pastatė automobilį gatvėje, nes nenorėjo, kad užstatytų policijos ekipažai. Kildamas takeliu pastebėjo Lidiją Klark ir Gveną besidarbuojančias sode šalia namo. Megė sulojo ir pasileido jo link.

– Labas, mažute, – pasisveikino ją pakeldamas. Jorkšyro terjerė, spurdėdama glėbyje, laižė Tomui veidą ir neleido suabejoti, kad prisimena su juo ir Džeke praleistą laiką.

– Sveiki, – pasisveikino Lidija, apsupta sodo įrankių ir vienmečių gėlių – snapučiu, zinijų, kosmėjų ir kitų, kurias Džekė sodindavo į vazonus, stovinčius ant namo palangių.

– Labas, Tomai. – Gvena bandė šypsotis, bet akyse nepavyko nuslėpti liūdesio.

– Tik pažiūrėkit, koks sodas, – pagyrė Tomas. – Labai gražu.

– Tokias dažniausiai sodina mama, – paaiškino Gvena. – Jos mėgstamiausios vasarinės gėlės.

– Na, jos išties labai gražios, – sutiko Tomas.

– Jos jai patiktų, – tarė Gvena.

– Neabejoju, kad patiktų, – patikino Tomas. Klausydamasis, ar ataidi policijos sirenos, bandė sugauti Lidijos žvilgsnį. Ji tai pastebėjo ir nusibraukusi žemes nuo delnų atsistojo.

– Gal atnešiu mums limonado, – pasiūlė.

– Aš sodinsiu toliau, – pasakė Gvena. – Šios gėlės skirtos mamai ir Čarliui. Grįžęs padės man jas laistyti.

Tomas su Lidija pasuko už namo kampo.

– Policija atvažiuoja apieškoti namų, – pasakė Tomas. – Stebiuosi, kad jų dar nėra. Turėtumėt išvežti Gveną.

– Ko ieškos? – pasiteiravo Lidija.

– Sąrašas ilgas.

– Ar tai susiję su tuo, kas nutiko Selei? – paklausė Lidija.

– Iš dalies, – atsakė Tomas.

– Gerai, – tarė ji.

– Ką turite omeny?

Lidija pasilenkė norėdama įsitikinti, kad Gvena negirdės.

– Kažkas vyksta su Denu, – pasakė. – Jis beveik nekreipia dėmesio į dukrą, niekada nekalba apie Selę, o kai apie ją užsimenu, supyksta. Ir beveik nepaleidžia savo telefono – tai rašo žinutes, tai su kažkuo kalbasi. Tikrai kažką slepia. Tik nežinau, ar tai susiję su Selės nelaime.

– Ar pasakėte apie tai mano broliui? – pasiteiravo Tomas. – Arba detektyvei Miano?

Lidija susiraukė.

– Ne, – prisipažino, – nes dėl nieko nesu tikra. Ir dėl Gvenos. Nenoriu nieko apie Deną sakyti policijai, kol nesu tikra. Jai būtų tik blogiau.

– Na, išvežkime mergaitę iš čia, kad jai netektų stebėti, kaip būrys policininkų verčia namus.

– Aš turėčiau pasilikti, argi ne? – pasiteiravo Lidija. – Kažkas turi būti namuose, kai jie atvažiuos?

– Neprivalote, – atsakė Tomas.

Ji papurtė galvą.

– Jaučiu, kad privalau, dėl Selės. Nenoriu, kad šutvė nepažįstamųjų suverstų jos namus.

– Jie vis tiek suvers, – paaiškino Tomas. – Manau, svarbiau pasirūpinti Gvena.

– Mergaitė jumis pasitiki, – tarė Lidija. – Turite laiko? Gal galite ją išsivežti? Gvenai patinka paplūdimyje, galėtumėte pasivaikščioti, suvalgyti ledų ar...

– Mielai, – pertraukė ją Tomas. Lidija atnešė Megės pavadėlį ir skrybėlę nuo saulės dukterėčiai, o Gvena mielai priėmė kvietimą.

– Ar susitiksime su Džeke? – pasiteiravo mergaitė, kai jie ėmė tolti nuo Bensonų įvažiuojamojo keliuko.

– Šįryt ji buvo užsiėmusi, – pasakė Tomas, – bet paskambinkime ir paklauskime, ar norėtų su mumis pasimatyti.

Jis kaip tik rinko telefono numerį, kai prasilenkė su policijos ekipažu, važiuojančiu į priešingą pusę Bensonų gatve. Tada dar vienu. Iš viso šešiais. Tomas žvilgtelėjo į Gveną, bet atrodė, kad mergaitė nepastebėjo patrulių. Džekė atsiliepė ir jos balsas nuskambėjo per automobilio garsiakalbius vos Tomui pagalvojus, kad vėl bus nukreiptas į balso paštą.

– Labas, – pasisveikino jis. – Kur buvai?

– Turiu daug ką papasakoti, – pasakė Džekė. Iš balso tono Tomas suprato, kad nutiko kažkas svarbaus ir ji nekantrauja papasakoti. – Nepatikėsi, bet kol kas negali nieko sakyti Konorui. Aš su...

– Džeke, automobilyje su manimi yra Gvena, – suskubo perspėti Tomas, kol ji nepasakė nieko, ko vaikui geriau negirdėti.

– Ak, – tarė Džekė. – Sveika, Gvena.

– Labas, Džeke, – pasisveikino mergaitė.

– Traukiame pasivaikščioti į paplūdimį, – pasakė Tomas. – Nori kartu?

– Dabar negaliu, – atsisakė Džekė. – Bet gal galėčiau prisijungti vėliau – „Rojuje“ suvalgytume moliuskų. Ką manai, Gvena?

Mergaitė linktelėjo.

– Gerai, – sutiko ji.

Kurį laiką Tomas su Džeke tylėjo. Jis norėjo išgirsti, ką žmonai knieti papasakoti, bet suprato, kad Džekė nenori kalbėti, kai girdi Gvena.

– Džeke, tik pasakyk, ar tau viskas gerai?

– Tomai, – atsiliepė Džekė, – net neįsivaizduoji, kaip gerai. Nekantrauju susitikti. O iki tol linkiu smagiai praleisti laiką. Gvena, ar mėgsti rinkti bangų nugludintus stikliukus?

– O taip. Labai mėgstu.

– Žinau gerą vietą, – pasakė Džekė. – Stouningtone yra nedidukas paplūdimys prie švyturio muziejaus. Ypač atslūgus potvyniui.

– Atoslūgis prasidės po valandos, – pasakė Tomas. Stouningtonas – nedidelis miestukas su daugybe didelių senų namų, mažėjančiomis žvejybos apimtimis ir mėgstamu restoranu prieplaukos vidury. Čia Tomui patiko. Praplaukdavo pro Stouningtoną beveik kaskart patruliuodamas.

– Skamba puikiai, – pasakė Džekė. – Pasilinksminkit!

– Ačiū, – padėkojo Tomas. – Tu taip pat. Kad ir ką sumanei.

– Pasilinksminsim, – patikino Džekė.

Tomas suprato, kad ji šypsosi ir pats nusijuokė. Jis išjungė telefoną, užmetęs akį įsitikino, kad Gvenai viskas gerai, ir pasuko į rytus.