Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato Ellos Zeiss istorinį romaną „Alkis gyventi“. Literatūrinės premijos „Kindle Storyteller“ laureatė pasakoja jaudinančią ir prikaustančią istoriją apie vokiečių berniuką, gyvenantį prieškarinėje sovietinėje Ukrainoje.

1930 m., šalyje viešpataujant bolševikų diktatūrai, vienuolikmetis Nojus Hafneris netenka tėvo, kuris buvo apšmeižtas ir suimtas kaip liaudies priešas. Iš šeimos atimama viskas, išskyrus drabužius ant kūno. Nojaus pasaulis visiškai subyra, o pečius užgula sunki atsakomybės ir nevaikiškų rūpesčių našta. Berniukas visomis išgalėmis gelbsti motiną ir jaunesnius brolius bei seserį nuo bado ir mirties.

Nojui tenka ne tik ištverti nuolatinį alkį ir atšiaurius žiemos šalčius, bet ir kasdien pėsčiomis įveikti didžiulius atstumus, ieškant bent menkiausio duonos trupinio šeimai. Kai per vieną žygį po kaimus jis susipažįsta su Jakobine, mergaitė tampa vilties spindulėliu siekiant išgyventi.

Nepelnytai liaudies priešais paverstą Hafnerių šeimą lydi vis didesnės nesėkmės ir neteisybė. Bijodami žiauraus sovietinio režimo, nuo jų nusisuka beveik visi artimieji ir draugai. Likimo valiai palikta šeima galiausiai išvaroma gyventi į daržinę, o jų namuose įsikuria „garbingesni“ gyventojai.

„Atsigulęs ant savo šiaudų, Nojus nusisuko į sieną ir bandė nusiraminti, tačiau užmigti neleido kartėlis ir apmaudas. Kodėl, vos sužibus menkai vilties kibirkštėlei, kaskart viskas dar labiau pablogėdavo?“

Paaugliui tenka patirti nepaprastai sunkių išbandymų, bet jis niekada nepalūžta. Per dešimt metų Nojus susikuria sau saugią ateitį ir išdrįsta paprašyti Jakobinės rankos. Tačiau likimas priverčia jį leistis į dar vieną kelionę.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė.

Knygos ištrauka

Kalėdos iš tiesų buvo pats nuostabiausias metų laikas. Nojus mėgavosi laisva diena, kai visa šeima buvo namie ir giedojo kalėdines giesmes. Smagu buvo žaisti su tėvu šachmatais, tačiau labiausiai laukė sutemų. Kai ims temti ir pasirodys pirmoji žvaigždė, jie apsirengs geriausiais savo drabužiais ir eis į parapijos salę, kuri bus jaukiai prikūrenta ir apšviesta. Ten su kitais parapijiečiais giedos naujas giesmes, klausysis pianino garsų, kartu su visais švęs Jėzaus gimtadienį. Paskui vaikams bus išdalinti tie dailūs maišeliai, kuriuos vakar apžiūrėjo ir pats sudėliojo po egle.

– Gal jau galiu eiti persirengti? – bene dešimtą kartą klausė Rūta, kai lauke pamažu ėmė temti.

Motina linksmai susižvalgė su tėvu ir pagaliau linktelėjo.

Mergaitė apsidžiaugusi išbėgo. Savo suknelę ji buvo papuošusi nauja balta apykaklaite, kurią nusinėrė pati ir, radusi truputį krakmolo, ją pastandino bei gražiai išlygino.

Nojus baigė žaisti su tėvu šachmatų partiją – šįkart visai nedaug trūko, kad jis būtų laimėjęs – ir nubėgo į gretimą kambarį rengtis bei ruoštis pamaldoms.

– Apsivyniok šaliką, – paliepė mama, kai maždaug po pusvalandžio jie susiruošė eiti. – Lauke siaubingai šalta.

Žiema iš tiesų įsismarkavo. Saulei nusileidus, termometras rodė daugiau nei dvidešimt penkis laipsnius šalčio. Nojus paklusniai apsivyniojo kaklą ir veidą storu šaliku. Vaikas nekentė to šiurkštaus daikto ant savo kūno, jis graužė jam odą, bet suprato, kad geriau jau pakentėti, nei persišaldyti ir susirgti.

Tėvas paėmė Johaną ant rankų. Mažylis buvo taip storai apmuturiuotas, kad atrodė panašus į pūkuotą kailinį kamuoliuką, iš kurio žybčiojo tik akys.

– Na, einam!

Jie išėjo smagiai nusiteikę. Nojui buvo sunku susivaldyti ir neskubėti. Jis vis veržėsi į priekį, o mama nuolat ragino jį trumpinti žingsnį ir eiti kartu su visais. Mindamas gurgždantį sniegą, vaikas jautė, kaip su kiekvienu žingsniu širdžiai darosi vis lengviau. Dabar bus dešimt dienų nuostabių atostogų, kai nereikės nieko daryti, galės išsimiegoti, žaisti ir skaityti. Mokyklos reikalai ir baimė, kurią kėlė naujasis mokytojas, atrodė labai toli. Dabar net iki kitų metų galės dėl to nesijaudinti.

– Nojau! – iš malonių minčių pažadino Abelio riksmas.

Slidinėdamas ir klupinėdamas, viena ranka vis prilaikydamas nuo galvos krintančią kepurę, priešais atlėkė suolo draugas. Atbėgo taip greitai, kad vos neatsitrenkė į Nojų.

– Girdėjot?!

– Ką? – nustebęs Nojus sulaikė draugą už pečių, o Abelis šnopuodamas bandė atgauti kvapą.

– Kas atsitiko? – priėję susirūpino ir Nojaus tėvai.

– Kalėdas... uždraudė! – sutrikęs mikčiojo Abelis.

– Kaip uždraudė? – nieko nesuprasdamas Nojus vėrė draugą žvilgsniu. – Ar galima jas uždrausti? Ir kodėl?

– Parapijos salė užrakinta, – bandė paaiškinti Abelis, tačiau buvo matyti, kad jis pats ne mažiau sutrikęs nei Nojus. – Ten priklijuotas raštelis... Mums neleidžia švęsti Kalėdų.

– Ar tikrai žinai, ką kalbi? – rimtai paklausė Nojaus tėvas.

– Taip! Pats mačiau tą raštelį.

– Ar ten buvo parašyta dar kas nors? – klausinėjo tėvas.

– N... ne.

– Eikit namo, – griežtai paliepė tėvas. – Aš pažiūrėsiu, kas tame raštelyje.

– Ką? Ne! – priešinosi Nojus.

Johanas ėmė verkti. Rūta priblokšta mirkčiojo:

– Jie negali... juk negalima uždrausti Kalėdų!

– Tyliau! – pašnibždomis ramino motina ir neramiai apsidairė. Laimei, netoli nebuvo nieko, kas galėtų juos išgirsti.

– Eikit namo! – pakartojo tėvas ir atidavė Johaną motinai.

– Aš einu kartu! – primygtinai reikalavo Nojus, nes negalėjo patikėti tuo, ko nematė savo akimis.

– Aš taip pat! – drebėdama spaudė kumštelius Rūta.

– Na, gerai, – sutiko tėvas. Bet tylėsit ten kaip vandens į burnas prisisėmę! Netarsit nė žodžio!

Dabar Nojus jau nesileido stabdomas, nudūmė su Abeliu prie parapijos salės taip greitai, kaip kojos nešė. Ten kiti vaikai jau spaudė nosis prie tamsių salės langų. Tyliai murmėdami suaugusieji nedidelėmis grupelėmis būriavosi netoliese.

Prasibrovęs į priekį, Nojus taip pat pažvelgė pro langą į salės vidų. Blausioje šviesoje, sklindančioje iš lauko, bolavo tamsūs didelės eglės kontūrai, kurią jie taip rūpestingai puošė. Po ja sudėtų dovanų berniukas nematė, bet žinojo, kad jos ten yra ir kad šiandien jų negaus nė vienas vaikas.

Akys paplūdo nusivylimo ir pykčio ašaromis. Tai buvo tokia neteisybė, tikra niekšybė! Šalia šniurkščiojo kiti vaikai. Ištisus mėnesius visi laukė šios dienos. Nojus prikando lūpą, kad nepravirktų balsu. Greta stovintis Abelis pirštine šluostėsi nosį. Prie jų prasiyrusi Rūta pasistiebė ant pirštų galiukų, taip pat norėdama pažvelgti į vidų.

– Tikrai, taip ir yra, – graudžiai sukūkčiojo mergaitė.

Šįkart Nojus neturėjo jėgų paguosti sesę, nerado jokių padrąsinančių žodžių. Abu tylomis pastovėjo, o tada jam ant peties nusileido sunki tėvo ranka.

– Einam.

– Bet...

– Einam, – pakartojo tėvas tokiu tonu, kuriam prieštarauti nebuvo galima.

Nojus su Rūta nuleidę galvas nusekė jam iš paskos. Daugybė klausimų lyg piktos bitės dūzgė Nojaus galvoje, bet jis nedrįso jų užduoti. Tylėdamas tėvas niūriai žingsniavo pirmyn. Jo pečiai buvo įsitempę, o kumščiai storose vilnonėse pirštinėse sugniaužti.

Jau iš tolo, dar priešais namą esančiame sodelyje, girdėjosi irzlus Johano verksmas. Tėvas akimirkai sustojo ir pasiklausė. Paskui priėjo prie atidarytų langinių ir vieną po kitos jas uždarė.

Dabar iš namo sklindantys garsai aidėjo jau tyliau. Netaręs nė žodžio, tėvas atidarė duris ir jie suėjo vidun. Kol tylėdami nusirengė žieminius darbužius, troboje tvyrojo nejauki tyla, kurią retkarčiais pertraukdavo Johano virkavimas. Laikydama ant kelių mažylį, motina taip pat nieko nesakė, tik įsitempusi ir išbalusi klausiamai žiūrėjo į juos.

– Taip ir yra, kaip sakė Abelis, – trumpai paaiškino tėvas. – Parapijos salėje nebegalima laikyti pamaldų ir švęsti bažnytinių švenčių.

– Kodėl? – neištvėrė Rūta.

Tėvas giliai įkvėpė. Atrodė, kad neapsisprendžia, kaip atsakyti į dukters klausimą, kuris Nojui atrodė visiškai pagrįstas.

– Nes valdžia nenori, kad žmonės tikėtų Dievą, – kiek pamąstęs pagaliau atsakė tėvas.

– Nesuprantu, – prisipažino Nojus. Žinojimas, kad ten aukštai danguje yra kažkas, kas juo rūpinasi, berniuką visada guodė.

Tėvas perbraukė ranka veidą ir pažvelgė į motiną taip, tarsi prašytų pagalbos.

– Tai toks pat draudimas kaip ir tas, kai mokytojas uždraudė jums kalbėti vokiškai, – truputį abejodama puolė aiškinti ji. – Nereikia bandyti jų suprasti, reikia tik paklusti.

– O ką tai reiškia? – sutrikusi paklausė Rūta. – Ar mes nebegalim tikėti Dievą?

– Aišku, galim! – tvirtai pareiškė tėvas. – Jie gali mums daug ką drausti, bet tik ne tai, ką darome savo namuose! – Jis stipriai trinktelėjo delnu į stalą. – Užteks liūdėti! – pridūrė ir ėmė dairytis didžiojo peilio, norėdamas pradėti raikyti mamos pyragą. – Prisiliūdėjome! Sėskime valgyti ir švęsti mūsų Viešpaties ir Išganytojo gimimo šventę!

Kaip įmanydami tėvai stengėsi pralinksminti vaikus, tačiau nuotaika liko slogi. Senos, gerai žinomos maldos ir giesmės, kurias berniukas anksčiau kalbėdavo ir giedodavo iš visos širdies, dabar skambėjo kažkaip beprasmiškai. Net kalėdinė tėvų dovana – kišeninis peiliukas, kurio taip troško, nepadėjo pamiršti to sukrėtimo, kad Kalėdas švęsti uždrausta. Pro vaiko akis nepraslydo nei susirūpinusių tėvų žvilgčiojimas į uždarytus langus, nei tai, kad tėvas, keletą kartų ženklais nutildęs juos, vis ėjo į verandą ir pro pravertas duris dairėsi, ar nieko nėra lauke.

Nojus jautėsi lyg nusikaltėlis, darantis kažką draudžiamo ir pavojingo. Kaip stipriai skyrėsi šio vakaro nuotaika nuo to, ko jis taip nekantriai laukė!

Paprastai Kūčių vakarą jis maldaudavo, kad tėvai leistų jam kuo ilgiau neiti miegoti, bet dabar jau devintą valandą atsisveikino ir nuėjo į lovą. Nenorėjo nieko daugiau, tik užsitraukti pagalvę ant galvos ir pamiršti visą šitą keistą dieną.