Leidykla „Briedis“ pristato naują ir kraują stingdančią bestselerių autoriaus Stuarto MacBride’o knygą „Beširdžiai“. Logano Makrėjaus gerbėjus prikaustys kriminalistės seržantės Liusės Makvei tiriamų nusikaltimų serija.

Paskutinę auką Kraujaleidys nužudė jau prieš septyniolika mėnesių, bet operacija „Gegužinė“ nė nepasistūmėjo. Žiniasklaida nerimsta, viršininkai reikalauja rezultatų, tačiau tyrimas tiesiog grimzta į dugną.

Dabar tikrai ne laikas užsiimti kitomis bylomis, tačiau kriminalistė seržantė Liusė Makvei neturi kito pasirinkimo. Būdamas vos vienuolikos, Benediktas Strakenas susekė ir nužudė benamį. Niekas taip ir neišsiaiškino, kodėl Benediktas taip pasielgė, bet, atsėdėjęs kalėjime šešiolika metų, jis ir vėl sugrįžta į gatvę – sumuštas, persigandęs, įsitikinęs, kad paslaptingieji „Jie“ nori jį sučiupti, ir maldaujantis Liusės pagalbos.

Panašu į paranoją, bet jei jis teisus? Jei jis įsipainiojęs į kur kas rimtesnį ir šiurpesnį nusikaltimą, nei Liusė žino? Jei Kraujaleidys nėra vienintelė siautėjanti pabaisa? Ir kas nutiks, kai Liusė nuspręs juos sugauti?

Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Arti tiesos“, „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.

Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Knygos ištrauka

Liusė kiek paspartino žingsnį.

– Ne kiekvienas būtų išgyvenęs tai, ką teko patirti jums. Neabejoju, kad devyniasdešimt devyni procentai žmonių būtų mirę, nes jiems trūktų sumanumo ir tvirtybės atlikti tai, kas būtina.

– Tai nebuvo žaidimas, – nežiūrėdama atsakė ji.

– Ne, bet tai buvo išbandymas: ar galėsite triumfuoti, nepaisydama gniuždančių aplinkybių, ar leisitės nužudoma to bjauraus menkystos? – Alegra pasišokinėdama išsiveržė į priekį, kol atsidūrė priešais Liusę, o tada nusisuko ir ėmė eiti atbula, atitaikiusi tempą. – Dėl to ir manau, kad būtumėt nuostabi asmenybė mano projektui. Šiandieniniame pasaulyje nepakanka vien būti protinga ir savimi pasitikinčia moterimi – turi būti pasiryžusi ir sugebėti kilti į kovą su gruobuonišku, toksišku vyriškumu ir klastinga žaginimo kultūros endemija, persmelkusia mūsų visuomenę.

Nekreipk į ją dėmesio, gal atšoks.

– Patyrėte pačią radikaliausią prieš moterį nukreiptą vyriško smurto išraišką, bet ne tik išgyvenote, tačiau ir sutriuškinote ją, – Alegra iškėlė ranką, išskėtusi pirštus, o tada sugniaužė kumštį. Visai kaip Džilijan tą siaubingą naktį. – Dėl to man ir atrodote tokia įkvepianti.

Žiūrovų trijulė buvo tiesiai priešais, o Hugo stovėjo greta, išsišiepęs kaip meška. Ūgiu beveik prilygo Argailui. Galima neabejoti – tas vaikas užaugs į tikrą milžiną.

Liusė suraukusi antakius pažvelgė į Alegrą:

– Nužudyti žmogų nėra įkvepiantis poelgis, tai – tragedija.

Alegra papurtė galvą, kai jos sustojo:

– Jei atsiduri situacijoje, kurioje arba turi nužudyti kitą, arba būsi nužudytas pats, visada rinkis tą pusę, kuri nemiršta.

– Kriminaliste seržante Makvei? – Argailas ištiesė ranką. – Kaip malonu jus ir vėl matyti.

Lyg tai būtų staigmena ir jis nebūtų pasiuntęs Alegros su Hugo jos pasitikti.

– Sveiki, direktoriaus pavaduotojau Makaskilai.

– Atleiskite, – jis nusigręžė ir piktai šūktelėjo į aikštę: – VILKINSONAI! PERDUOK KAMUOLĮ, DĖL DIEVO MEILĖS! JUK KOMANDOJE YRA PENKIOLIKA ŽMONIŲ, O NE TU VIENAS! – jis užvertė akis ir kreivai šyptelėjo Liusei, – mokome savo auklėtinius būti komandos žaidėjais, tačiau pasakysiu atvirai – kai kuriuos to išmokyti išties nepaprastai sunku.

Liusė su Argailu stovėjo vienas greta kito, stebėdami kaip nevėkšliškai, padrikai, netvarkingai vyksta rungtynės, kuriose trūko veiksmo, nes nė vienos komandos neslėgė nei įgūdžių, nei talento našta.

– Tai... dabar tu ir regbio treneris? – Liusė nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – Truputį per puošniai apsirengęs tokiam darbui, ką? Maniau, kad šeštadienio rytą spardyti kamuolį labiau pridera vilkint džemperį su gobtuvu ir sportines kelnes.

– Tai vienas iš buvimo fakultete džiaugsmų – visada turi rodyti gerą pavyzdį. Ir nors nenoriu pasirodyti kaip koks povas, suprantu, kad svarbu daryti įspūdį moteriškai padermei pasakojant apie savo sportinius sugebėjimus, tad pasakysiu – šiandien nevyksta nė vienas užsiėmimas, kurio nebūčiau vedęs per savo karjerą.

Vienas iš jaunesnių vaikų pačiupo kamuolį nuo žolės sau iš po kojų ir vėl ūmai jį paleido, ir komanda subaubė.

– Jodinėjimas, futbolas, atletika, karatė ir kriketas?

Jis šyptelėjo:

– Ypač kriketas. O užsiiminėdamas kovos menais esu laimėjęs ne vieną trofėjų, dėkoju už dėmesį, – šypsena dingo, ir jis porąkart suplojo rankomis: – NAGI, DANVUDI, BĖK! NIEKO NEPASIEKSI, JEI NEPASPARTINSI ŽINGSNIO! – vėl atsigręžė į Liusę: – Taigi, Benediktas Strakenas, – jis išsiviepė. – Peržiūrėjau tą bylą. Jei atvirai, nustebau, kad prileistas iki priėmimo egzaminų. Ne visai mūsų tipo mokinys. OI, ŽIŪRĖK, KUR BĖGI, FICROJ-SMITAI! Rimtai, to berniuko koordinacija kaip girtos antilopės. Žinoma, nuo to laiko gerokai patobulėjome – dabartiniai analitiniai mūsų įrankiai nepraleistų tokio standartų neatitinkančio kandidato jau per pirmąjį raundą. Jis akivaizdžiai nestabilus.

– Akivaizdžiai?

– Tokio nestabilumo, kad reikėtų skambinti socialinėms tarnyboms. Sprendžiant iš stojamojo rašinio, Benediktas Strakenas buvo smarkiai sutrikusios psichikos berniukas. Gal norėtum jį paskaityti?

Tai jau tikrai norėtų.

***

Argailas pamojo moteriai su žvilgančiu karė:

– Ponia Blenkinsop, gal galite perimti vadovavimą? Esu pažadėjęs kriminalistei seržantei Makvei aprodyti mūsų patalpas.

– Su malonumu, direktoriaus pavaduotojau. EI TU, FARKARSON JAUNESNIOJI, TRAUK RANKAS IŠ KIŠENIŲ! ČIA REGBIO RUNGTYNĖS, O NE PRADINUKŲ DISKOTEKA!

Liusė nusekė paskui Argailą mokyklos pastatų link ir neentuziastingo bėgiojimo garsai nutolo, likę antrame plane. Kuriame liko ir Alegra su savo pakaliku.

– Jūsų panelė Dyn-Edvards nori pasitelkti mane savo pirmojo trimestro projektui. Pasirodo, esu „įkvepianti asmenybė“.

– Na, pirmojo vizito metu palikai jai nemenką įspūdį. Ta kalba apie sumanumo demonstravimą prieš policiją? Tavo patarimą ji panaudojo ir mokymosi procese, – jis susiėmė mantijos priekį it teisininkas, besiruošiantis sakyti ginamąją kalbą: – Praėjo tik pusantros dienos, o ji neatpažįstamai pasikeitė. Pameni, ką kalbėjome užvakar? Apie tai, kad ji mintyse žaidžia šachmatų partiją ir truputį... – jis vėl demonstratyviai nusipurtė, – tiksliau, visiškai persimainė. Paprastai tokius kaip Alegra reikia perlaužti, o tada iš naujo surinkti po gabaliuką, tačiau tau tai pavyko padaryti kiek – šešiais sakiniais? – jis patraukė pečiais. – Įkvepiančios asmenybės bruožas.

Bet dėl to Alegra nenustojo varyti šiurpo. Net jei Argailas ir nematė, kad po avies kailiu slepiasi vilkas.

Jie vėl perėjo Mėnulio laidos vartus ir grįžo į kiemą.

– Štai čia, – parodė jai kelią to paties seno bokšto link kaip ir praėjusį kartą. – Pietauti dešimt po devynių kiek ankstoka, bet gal galėčiau po to sugundyti šiokiais tokiais priešpiečiais mokytojų kambaryje? Mūsų šefas yra dirbęs „Peat Inn“, „Moor Hall“ ir „Le Gravroche“.

– Man reikėtų tirti žmogžudystę.

– A... – jis kiek nusivylė. – Taip, žinoma, suprantu. Prioritetai ir visa kita, – išspaudė šypseną. – Kraujaleidys. Šįryt pranešė per žinias.

Uff... Ir kodėl jis turi tas dideles, rudas akis kaip šuniukas?

Ir negali sakyti, kad jis elgėsi kaip nors kitaip nei maloniai, gražiai ir padoriai.

Liusė giliai atsikvėpė.

Nagi, surizikuok, bent kartą.

Ji pažvelgė į nusivylusį veidą:

– Bet gal galėtume atidėti kitam kartui, kai gyvenimas grįš į įprastines vėžes? Ar bent jau į Oldkeslui įprastas vėžes.

– Taip, prašyčiau! – jis patylėjo, o tada skruostus užliejo raudonis. – Tiesą sakant, sureagavau ne visai taip abejingai ir nerūpestingai, kaip tikėjausi, – jis atidarė jai duris į administracinį bokštą. – Gal galime pamiršti tą atsakymą ir apsimesti, kad sureagavau labai išauklėtai?

– Saugosiu tavo paslaptį.

Prie administratorės stalo nieko nebuvo, tad niekas nežiūrėjo, kaip jie kopia laiptaisį trečią aukštą pro ištisas eiles buvusių mokinių portretų. Nedidelė laiptų aikštelė taip pat buvo nukabinta nuotraukomis, kurios supo vieninteles duris: „ARCHYVAS R–Z ~ TIK DARBUOTOJAMS“.

Argailas atvėrė jas:

– Turbūt supranti, kad neturėčiau tau nieko rodyti? Net neturėčiau tavęs čia įleisti. Bet pasitikiu tavimi, aišku?

Jau antras žmogus šiandien: pirmas – kriminalistas inspektorius Tiudoras, o tada Argailas. Keista, bet jaudino.

– Dėkoju, – spustelėjo Argailui ranką, – esu dėkinga.

– Tik niekam nepasakok, – stumtelėjęs atidarė duris, už kurių buvo... na, kaip ir dokumentų spintelių siena, bet jos buvo ne iki peties, o siekė aukštas lubas ir kūrė neįveikiamą kliūtį poros žingsnių atstumu. Ir pagamintos jos buvo ne iš smėline spalva dažyto plieno, o išdrožtos iš medžio ir nupoliruotos iki raudonai rudo žvilgesio. Jos buvo išsidėstę ir abipus durų, taip sudarydamos spintelių kanjoną su marmurinių plytelių grindimis.

Liusė žengė paskui jį į vidų, užversdama galvą, kad pamatytų viršutinius stalčius. Juodo metalo bėgeliai ėjo išilgai spintelių, po pat lubomis, prie jų ratukais pritaisytos stačios kopėčios. Ji patyliukais švilptelėjo:

– Tikėjausi, kad čia pamatysiu vien kompiuterius.

– Šv. Mikalojaus koledžas labai atsakingai žiūri į mokinių duomenis. Taip atsakingai, kad tikrai nepaliktų jų ten, kur galima įsilaužti iš kito pasaulio krašto arba nugvelbti su USB raktu, – palei galinę sieną ėjo dar viena lubas siekianti spintelių eilė, ir Argailas patraukė į siaurą slėnį tarp dviejų eilių, braukdamas pirštu per medžio plokštes. Pločio nebūtų pakakę jiems abiem eiti greta vienas kito, tad Liusei teko sekti iš paskos.

Visa patalpa kvepėjo kedro mediena, bičių vašku, skirtu medžiui poliruoti, ir vos juntamu, dūminiu, salsvu pypkinio tabako prieskoniu.

Eilės gale reikėjo pasukti devyniasdešimties laipsnių kampu, nes spintelės buvo išsidėsčiusios pagal vidinę bokšto sieną.