Kauno technologijos universiteto (KTU) leidykla neseniai išleido KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkų Brigitos Tranavičiūtės, Vaido Petrulio, Pauliaus Tautvydo Laurinaičio ir istoriko Arvydo Pakštalio knygą „Lietuvos miestų ir miestelių atstatymas 1918–1925 m.“.

Kaip teigia monografijos autorė mokslininkė B.Tranavičiūtė, ši monografija yra vienas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) nacionalinės mokslo programos „Modernybė Lietuvoje“ finansuoto projekto rezultatų. Ieškodami tinkamos temos projektui autoriai ieškojo problemos menotyros srityje, kuri iki šiol būtų mažai tyrinėta, todėl knygoje nagrinėjamas ir aprašomas laikotarpis buvo pasirinktas tikslingai.

„Mintis, jog reikėtų imtis 1918-1925 m. laikotarpio, kilo įvertinus ankstesnius laikotarpį nagrinėjusius tyrimus, kuriuose minėtas laikotarpis vertinamas kaip neįdomus arba mažai aktualus architektūrai ir urbanistikai. Susidarė įspūdis, jog šiuo laikotarpiu tose srityse tarsi nieko nevyko, todėl dauguma tyrėjų imasi tyrinėti XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigą ir ketvirtąjį dešimtmetį bei daugiausia dėmesio skiria tuometinei laikinajai sostinei Kaunui“, – pasakoja KTU mokslininkė.

Kaune – Kopenhagos plano autorius

Jos teigimu, visą atstatymo laikotarpį būtų galima dalinti į du lygmenis – idėjinį ir praktinį. Idėjinio lygmens atveju ypatingas dėmesys buvo skiriamas užsienio miestų planavimo praktikoms ir, atsižvelgus į jas, tokias idėjas norėta pritaikyti Lietuvoje. Ypač daug dėmesio Lietuvoje sulaukė miesto-sodo koncepcija.

„Lietuvos urbanistikos kūrėjų dėmesį patraukė tuo metu užsienio praktikoje taikytos miestų planavimo idėjos, ypač Ebenezerio Howardo miesto-sodo koncepcija ir jos pritaikymas Anglijoje kuriamoms miestų gyvenvietėms. Europos miestuose populiari miesto-sodo idėja atitiko ir daugumos Lietuvos gyventojų vizijas, koks turėtų būti gyvenimas mieste – naudojantis visais miesto privalumais, tačiau nenutolstant nuo gamtos ir turint bent nedidelius daržus bei sodus“, – pasakoja instituto tyrėja.

Praktiniame lygmenyje bandyta suformuoti atstatymo institucijų tinklą, kurti ar adaptuoti įstatymus ir taisykles miestų planavimui ir namų statyboms, kviestis patyrusių inžinierių ir architektų. Kauno miesto valdžia miesto planui parengti buvo pasisamdžiusi Kopenhagos inžinierių Marių Frandseną, kuris buvo laimėjęs premiją už Kopenhagos miesto plano parengimą.

Anot monografijos autorės, nuo pat pradžių pats svarbiausias principas atstatant miestus ir miestelius buvo tas, jog miestai ir miesteliai turėjo turėti naujai parengtus planus, nes tik tokiu atveju buvo galima pradėti atstatinėti namus. Visgi biurokratinės planų rengimo procedūros vyko lėtai, o poreikis atstatyti namus buvo didelis, todėl neretai namai buvo statomi be planų, jiems kelta sąlyga, kad jie bus laikini ir atėjus laikui nukelti.

Planavimo vėjai iš vakarų

Po nepriklausomybės kovų politinei padėčiai tapus stabilesne, o ekonomikai ėmus augti, atsirado galimybių pagerinti miestų ir miestelių infrastruktūrą bei visuomenės gyvenimo sąlygas. Vakarietiškų miestų planavimo idėjų perėmimas sukūrė palankias sąlygas modernizacijos procesams – išryškėjo siekis statyti modernius pastatus gyventojams, užtikrinti higienišką aplinką, sumažinti gaisrų pavojų.

Svarbi tapo ne tik artima aplinka, bet ir viešoji erdvė – buvo planuojamas administracinių ir kitokių įstaigų tinklas, imta kreipti dėmesį į viešųjų žalių erdvių poreikį gyventojų teisei į poilsį užtikrinti. Monografijoje nagrinėjamu laikotarpiu buvo padėtas pamatas tolesniems procesams, kai atstatymas žengė į statymo stadiją.

Vienas monografijos autorių KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkas docentas V. Petrulis pasakoja, kad atstatymo laikotarpiu buvo susidurta ir su nemažai sunkumų, tokių kaip menki valstybės finansai, technikų trūkumas, griežtėjančios planavimo ir statybos taisyklės. Kapitalo trūkumas nulėmė nepakankamai kompleksišką ir operatyvią procesų eigą, valstybė praktiškai neturėjo būsto politikos, tad namų atstatymas beveik tapo pačių gyventojų rūpesčiu.

Už visas statybas turėjo būti atsakingi technikai, tačiau kuriantis apskričių ir valsčių savivaldybėms, gyventojų namų atstatymo proceso formalizavimas nebuvo prioritetas. Griežtėjančios planavimo ir statybos taisyklės numatė, kad statomi namai turi būti mūriniai, bet ši medžiaga buvo brangi, todėl dauguma ieškojo galimybių statyti medinius pastatus, kas apsunkino gyventojų darbą.

V. Petrulio teigimu, nepaisant visų šių sunkumų, galima pastebėti, kad architektūra išlaikė kultūrinę vertę ir jos vertė nebuvo suniveliuota vien tik iki ekonominio lygmens.

Šią temą tyrinėjančius mokslininkus itin sužavėjo naujausių planavimo idėjų sklaidos greitis tarp tuometinių specialistų.

„Beveik nuo pat pradžių Lietuvos architektai ir inžinieriai nemažai keliavo į užsienį, buvo kviečiami dalyvauti įvairiose miestų planavimui skirtose konferencijose, kur sėmėsi planavimo idėjų, o tos išgirstos idėjos netrukus būdavo nagrinėjamos kokio nors miesto savivaldybėje, svarstant kaip geriausiai jas pritaikyti“, – sako V. Petrulis.