Leidykla „Briedis“ pristato Aideno Aslino ir Johno Sweeney knygą „Putino kalinys. Kai buvau karo belaisvis Ukrainoje“.

Britas Aidenas Aslinas (g. 1994) į Ukrainą atvyko 2018 metais. Prieš tai elitiniame britų pėstininkų pulke – Koldstrymo gvardijoje – tarnavęs jaunuolis kovojo Sirijoje kurdų pusėje prieš Islamo valstybę. Ukrainoje Aslinas tapo 36-osios jūrų pėstininkų brigados kariu ir gavo šalies pilietybę. 2022 m. vasarį prasidėjus rusų invazijai, Aslino dalinys permestas ginti Mariupolio. Rusams vis labiau apgulant ir vis smarkiau apšaudant Mariupolio Iljičiaus plieno gamyklą, kur buvo Aslinas su bendražygiais, be amunicijos likę, kitos išeities nematantys gynėjai ryžosi pasiduoti. 2022 m. balandžio 12 d. Aslinas pasidavė rusų omonininkams, kurie netrukus jį perdavė apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos smogikams. „Tuomet prasideda apšilimas. Vienuolika valandų esame mušami ir verčiami stovėti prie sienos priglaudę galvas, rankas laikome už nugaros. Pabandykite taip išstovėti bent penkias minutes. Tikrai skausminga. O vienuolika valandų prilygsta suktam kankinimui. Negauname nei maisto, nei vandens. Vietoj išvietės stovi du kibirai“, – prisiminė Aslinas. Kartu su kitais į nelaisvę pakliuvusias bičiuliais jis vežiotas po Donecko tardymo izoliatorius bei kalėjimus.

Prieš pasiduodamas į nelaisvę, Aslinas jautė, kad jis, kaip britas, bus ne tik išnaudotas rusų propagandai, bet ir ypatingai kankinamas. Ir iš tiesų rusai jo gyvenimą pavertė iškrypusiu realybės šou. Norėdami patenkinti savo žiūrovų kraujo troškimą, jie Ukrainos pilietybę turintį karį apkaltino buvus samdiniu. Taip pat sekė kaltinimai „teroristine veikla DLR teritorijoje“, „civilių gyventojų žudymu“, kitais nusikaltimais. Apie jokias Ženevos konvencijas, numatančias humanišką elgesį su karo belaisviais, nebuvo nė kalbos.

Tų pačių metų birželį Aidenas Aslinas, dar vienas Ukrainos pajėgose kovojęs britas Shaunas Pinneris ir marokietis Brahimas Saadoune’as buvo nuteisti mirties bausme. Rusijos laikraščiai su pasimėgavimu trimitavo apie Aideno nerimą ir egzekucijos baimę. Kaltintojai jį privertė giedoti Rusijos himną ir pasistengė išplatinti vaizdo įrašą, kuriame įamžintas šis pažeminimas. Paskelbus nuosprendį, britas neatmetė, kad kiekviena diena gali būti paskutinė jo gyvenime. Jam ne kartą skelbta, kad būtent šiandien jis bus sušaudytas.

Kol Putino kalinys gyveno visiškoje nežinioje, kęsdamas begalinį pažeminimą ir kankinimą, jį ginti ėmėsi Didžiosios Britanijos vyriausybė, Jungtinės Tautos, kitos tarptautinės organizacijos. Pagaliau, tarpininkaujant Saudo Arabijai bei kitoms trečiosioms šalims, 2022 m. rugsėjo 21 d. Aidenas Aslinas, Shaunas Pinneris ir Brahimas Saadoune’as kartu su keliais šimtais ukrainiečių karo belaisvių buvo iškeisti į 55 rusų belaisvius ir „Putino kūmu“ vadinamą Viktorą Medvedčiuką.

Šioje knygoje pateiktas pasakojimas sukrečia paprastumu, atvirumu ir nuoširdumu. Rašant knygą Aslinui talkino britų rašytojas ir žurnalistas Johnas Sweeney, penkiolikos knygų autorius, tarp kurių „Sunday Times“ bestseleris „Žudikas Kremliuje“ (Vilnius: „Briedis“, 2023).

Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.

Knygos ištrauka

Dienos susiliejo: miegojome, kėlėmės, rūkėme, budėjome, valgėme, vėl miegojome, rūkėme. Bet vieną dieną kovo pradžioje, kai bunkerio laiptinėje spietėmės besislėpdami nuo lietaus, pajutome netikėtą oro spaudimą ir išgirdome kurtinantį trenksmą. Rusai pataikė į plieno gamyklos laikrodį, ten, kur kadaise iškrovėme prekes.

Priešas stovėjo už vartų ar bent jau taip arti, kad galėtų užmušti mus tankų ugnimi. Viskas prasidėjo lėtai, bet chaotiškai. Ir tada padėtis pablogėjo. Rusams pataikius į laikrodžio bokštą, supratome, kad laisvai vaikštinėti nebegalėsime. Kovo 10 dieną išgirdome, kad Mariupolis apsuptas ir atkirstas nuo pasaulio. Sklandė gandai, kad dar yra koridorius, galimybė pasprukti, bet mes nieko nebesitikėjome. Buvome apsupti.

Visi civiliai metalo apdirbėjai seniai buvo palikę gamyklą – priedangos jie ieškojo mieste ar netgi išdrįso pajūriu pėsčiomis traukti į vakarus. Vieną naktį, eidamas iš budėjimo pamainos, netikėtai sutikau vaikiną civiliniais drabužiais, kuris, kaip sakoma, „elgėsi įtartinai“. Juk pasakojau apie paauglystės svajonę tapti faru. Liepiau vaikinui pasišalinti, bet jis manęs nepaklausė. Vaikinas elgėsi neįprastai, todėl jį areštavau. Kol tikrinau jo kišenes, šalia stovėjo dar du kariai. Radau du mobiliuosius telefonus su ukrainietiška ir rusiška SIM kortelėmis bei rusišką banko kortelę. Sulaikytąjį nuvedėme į būstinę ir paskambinome SBU – Ukrainos žvalgybai, kurios pareigūnai atvyko iš miesto ir jį pasiėmė.

Kovo viduryje vieną ankstų rytą baigiau pamainą ir nuskubėjau į bunkerį nusnūsti. Nusiaviau batus, susisupau į antklodę. Miegojau gal kokią valandą, kai už mano gulto buvęs avarinis plieninis liukas išskrido ir mane supurtė didžiulė smūgio banga. Vienas vyrukas pribėgo ir įsmeigė į mane žvilgsnį, nes buvau aptaškytas purvais ir priminiau lavoną iš siaubo filmo.

− Ar viskas gerai, Džoni?

− Dėl Dievo meilės.

Net ir norėdamas nebūčiau atrodęs juokingiau. Vyrukas ėmė kvatoti: nors atrodžiau kaip lavonas, buvau gyvas ir tikriausiai nesužeistas. Apsiaviau batus ir nuėjau išsiaiškinti, kas nutiko. Netoli mūsų slėptuvės rusų naikintuvas numetė bombą, o sprogimo būta tokio stipraus, jog net išplėšė liuką, įstatytą dvidešimt metrų po žeme. Norėdamas įvertinti žalą, nervingai užlipau laiptais. Bomba sunaikino trijų aukštų gamyklos administracijos pastatą, kuris stovėjo vos už keturiasdešimties metrų nuo mūsų slėptuvės, viena siena visiškai subyrėjo, tarsi ant bedugnės krašto liko kabėti dokumentų spintos ir rašomieji stalai. Be to, buvo pataikyta ir į tarnybinių automobilių aikštelę – nemažai mašinų virto metalo ir vielos nuolaužomis, o likusios užsiliepsnojo. Degė geltonas autobusas, kurio signalas cypė lyg sužeistas žvėris, į dangų veržėsi juodų tirštų dūmų tumulai. Baimindamasis grįžtančio bombonešio, pasileidau žemyn ir susiradau neperšaunamąją liemenę ir šalmą. Pasiėmiau fotoaparatą, nes ketinau įamžinti įvykio vietą.

Stovėdamas ant viršutinės bunkerio laiptų pakopos, suabejojau. Iš šios vietos atsivėrė dalis nugriauto pastato ir degantys automobiliai, bet kadras būtų nepalyginti geresnis, jei išeičiau į lauką. Svarstydamas, ką daryti, atsitrenkiau į kitos kuopos karį Sašą. Už mane jis buvo keleriais metais vyresnis ir turėjo tvirtesnius kiaušus, tad lyg niekur nieko žengė laukan ir ėmė vertinti žalą. Sekdamas jo pavyzdžiu, išėjau ir ėmiau filmuoti sugriautą pastatą bei degančias mašinas. Rusiškai pasiteiravau Sašos, kas nutiko.

− Saldžiai miegojome, kai suknisti rusai mus prižadino.

Aštriai.

Ieškodami kraterio, nubėgome pro degančius automobilius. Bomba kietą betoną perskrodė it sviestą, sugriovė didžiulę administracijos pastato dalį ir paliko milžinišką skylę. Beveik metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio Saša įšoko į duobę, atsistojo ant dugno – iš tolo jo net nebuvo matyti. Laimei, sprogimas įvyko ankstyvą rytą, tad aukų išvengėme.

Beje, mūsų bataliono štabas buvo įrengtas viename iš sugriauto administracijos pastato rūsių, tad rusų šnipai darbą atliko puikiai.

Po kelių dienų ant nenaudojamo pastato, stovėjusio šiek tiek toliau nuo mūsų bunkerio, nukrito antra bomba (pagrindinis pastatas buvo maždaug kilometro ilgio) ir apvertė greta buvusį geležinkelio vagoną.

Tiesą sakant, dar nebuvau atsigavęs po amerikiečių bombardavimo Sirijoje. Galbūt niekada ir neatsigausiu. Po Sirijos potrauminio streso sutrikimo simptomai išryškėdavo ir vėl dingdavo. Prieš ketverius metus, iš karto po bombardavimo, mane ištikdavo rimtos panikos atakos, dėl kurių alpdavau. Tokių epizodų palaipsniui mažėjo, atvykęs į Ukrainą įtikėjau pasveikęs. O dabar grįžau į aplinkybes, kai priešo bombardavimas iš oro buvo nemenka galimybė. Tai įvyko jau du kartus. Užteko pažvelgti į kraterį prie sugriauto pastato ar ore besisukančius apversto vagono ratus.

Mano demonai grįžo. Kaip įmanydamas kovojau su bombardavimo baime – stengiausi būti nerimtas, kalbėjau nesąmones, juokavau su draugais, bet juodžiausiomis akimirkomis virpėjau iš baimės vėl patirti panikos atakas. Manęs tikrai nepavadinsi drąsuoliu. Kita vertus, iš patirties galiu pasakyti, kad būti drąsiam, nereiškia nejausti baimės. Tai kvaila. Drąsa yra žinoti, kad jauti baimę, ir stengtis su ja susitaikyti arba įveikti.

Nuotaikos nekėlė ir susidūrimas su sužeistais civiliais. Toli gražu. Kai rusų žudymo mašina grobė ištisus Mariupolio mikrorajonus, miesto ligoninė tapo neprieinama paprastiems piliečiams, gyvenusiems mūsų rajone, tad galiausiai jie ėmė belstis pas mus. Vieną dieną mano dėmesį patraukė dvi civilės, atvykusios armijos pikapu. Tai buvo senyva moteriškė, apsivilkusi kaip močiutė, ir jos keturiasdešimtmetė duktė, vilkinti džinsus ir švarkelį. Jos buvo tokios kruvinos, kad atrodė kaip apipurkštos raudonais dažais. Pasiėmiau kamerą ir nufilmavau jas valantį mediką. Moterys gydytojui sakė buvusios namie, kai prasidėjo bombardavimas. Žuvo jų šuo, bet abi stebuklingai išgyveno. Kaimynas išdrįso jas pavėžėti iki ukrainiečių kontrolės punkto, o kariai senolę su dukterimi atvežė į plieno gamyklą. Moterys nebuvo rimtai sužeistos, o suteikus pirmąją pagalbą, automobiliu buvo nuvežtos į mūsų bataliono štabą kitoje plieno gamyklos dalyje, kur sąlygos šiek tiek geresnės.

Kovo 16 dieną rusai subombardavo Mariupolio teatrą ir nužudė daugybę civilių, kurie slėpėsi giliai po pastatu įkurtoje slėptuvėje. Norėdami parodyti, kad slėptuvėje glaudžiasi civiliai, ukrainiečiai ant asfalto priešais teatrą didelėmis raidėmis buvo užrašę „ДЕТИ“ („VAIKAI“). Tik patys rusai žino, kiek nekaltų vyrų, moterų ir vaikų tą dieną nužudė, bet ši tauta nekalba apie savo karo nusikaltimus. Kukliausius skaičiavimus pateikė organizacija „Amnesty International“, teigdama, kad žuvo dvylika žmonių, o Amerikos naujienų agentūra „Associated Press“ nurodė, jog rasta šeši šimtai kūnų. Pranešta, kad keliems laimingiesiems pavyko ištrūkti prieš bombardavimą, bet daugelis buvo likę prieglobstyje.

Į mūsų bazę atėjo keturi pagalbos maldavę civiliai: vyras, dvi moterys ir maža mergaitė. Ir šie žmonės buvo kruvini. Pasiėmęs kamerą filmavau juos iš tolo, kad netrukdyčiau medikams. Per bombardavimus žūsta ne visi. Kai kurie gyvi palaidojami po griuvėsiais. Žiniasklaidoje rusai mėgino aiškinti, kad teatro sprogdinimas buvo klastotė, neva pastatą ištaškė patys ukrainiečiai. Visi supratome, kad tokios kalbos nieko vertos.

Rusams nerūpi, kad žūsta civiliai, taškas. Mačiau savo akimis.

Iš aukštai virš plieno gamyklos įrengtos apžvalgos aikštelės puikiai matėme mūšio vietą. Giedromis naktimis, kai ryškiai šviesdavo mėnesiena, atsiverdavo kelių kilometrų pločio regėjimo laukas. Vieną pilnaties apšviestą naktį budėdamas mačiau mūsų kryptimi paleistus gradų šūvius. Artėjanti mirtis gali pasirodyti siaubingai gražiais vaizdais. Žvelgiau į ryškių šviesų pliūpsnius, kol pavėluotai nusprendžiau gelbėti savo lašinius ir pasileidau laiptais žemyn. Nieko neįvyko, tad ir vėl pakilau. Gradai paleido dar daugiau salvių, bet mėnulio šviesoje mačiau, kad jos leidžiasi tarp didelių daugiabučių kvartalų mieste. Rusai tyčia taikėsi į civilius. Tai – karo nusikaltimas.

Kitą naktį virš galvos prašvilpė reaktyvinis lėktuvas. Prisipažinsiu atvirai, nudundėjau laiptais žemyn. Ir šį kartą taikinys buvo Mariupolio gyventojai, o ne mes, plieno gamykloje besislepiantys kariai. Tą kartą pasigirdo ne vienas, o du sprogimai. Pirmas buvo švelnesnis. Pravertė Sirijoje įgyta patirtis: tuoj supratau, kas įvyko. Sviedinys sprogo aukštai virš žemės – taip buvo paleistas kasetinių bombų debesis. Tai už golfo kamuoliuką mažesnės bombytės, kuriose yra šimtai rutulinių guolių. Tokių ginklų poveikis mirtinas visiems gyviems organizmams. Kasetinių bombų naudojimas prieš civilius – dar vienas karo nusikaltimas.

Kovo 22 dieną jutube paskelbiau vaizdo įrašą, kuriame papasakojau apie Rusijos pajėgų smūgius prieš civilius: „Nuo tada, kai atvykome į Mariupolį, įsikūrėme pakraščiuose ir jį giname, kaunamės išoriniuose rajonuose. Nuo pirmųjų mūsų įsikūrimo dienų Rusijos pajėgos atakuoja civilių gyvenamąsias zonas, kuriose nėra mūsų karių. Galiu tai patvirtinti, mačiau savo akimis. Mačiau daugybę gradų salvių, paleistų į civilių gyvenamuosius rajonus. Tai padarė Rusijos kariuomenė. Tad jei ji būtų tokia profesionali, kokia giriasi esanti, žinotų, į ką taikosi – į civilius. Mes kiekvieną dieną sužinome apie daugybę naujų aukų.“

Pratęsiau, kad „civiliai kare nedalyvauja“, ir pabrėžiau, jog rusai subombardavo Mariupolio teatrą, kuriame prieglobsčio ieškojo civiliai: „Dabar tas pastatas sulygintas su žeme.“

Paaiškėjo, kad kai kurie šiuos vaizdo įrašus peržiūrėję žmonės ketino su manimi susidoroti, vos tik pakliūsiu jiems į rankas.