Leidykla „Briedis“ tamsiais žiemos vakarais siūlo išnarplioti dar vieną painią detektyvinę istoriją. „Nė žingsnio atgal“ – tai paskutinė „USA Today“ bestselerių autorės Debros Webb knyga iš serijos apie skaitytojų jau pamėgtus detektyvus Devlin ir Falką. Anksčiau išleistos šios serijos knygos: „Niekuo nepasitikėk“ ir „Peržengta riba“.

Ankstyvą pirmadienio rytą Birmingamo detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas gauna skubų iškvietimą. Vidurnaktį kilusio gaisro metu žuvo namie miegojusi moteris ir jos penkiametė dukra. Atvykus į vietą, paaiškėja, kad gaisras sukeltas tyčia, bet kas ir kodėl galėjo taip žiauriai pasielgti? Vėliau per gaisrą išgyvenęs žuvusiosios sutuoktinis ir mergaitės tėtis prisipažįsta įvykdęs šią dvigubą žmogžudystę. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...

Kodėl šeimą praradęs vyras prisiima kaltę už nusikaltimą, kurio akivaizdžiai nepadarė? Įrodymai byloja, kad tikrasis nusikaltėlis tebėra laisvėje, be to, visi apklausti liudininkai kažką slepia. Ši byla patyrusių detektyvų porai tampa tikru galvosūkiu, o vis išnyranti paslaptinga Falko praeitis kelią nuolatinę grėsmę tarp jų užsimezgusiems santykiams.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.

Knygos ištrauka

Laikydama rankose kavos puodelį, Kerė Devlin mintyse peržvelgė kelių artimiausių dienų darbus. Šiandien pirmadienis, ir šią savaitę, neskaitant darbo, ji norėjo nuveikti daugybę dalykų. Derinti asmeninį gyvenimą su detektyvės darbu Birmingamo policijos komisariato Specialiųjų tyrimų skyriuje kartais būdavo sunku. Net ir per šventes.

Policininkės gyvenimas.

Šios šventės, dar nė neprasidėjusios, jau atrodė kažkokios nesėkmingos. Jos duktė Torė šeštadienio rytą išskrido pas tėvą į Niujorką, kur praleis Padėkos dienos atostogas. Pirmą kartą Padėkos dieną Kerė ir Torė praleis atskirai. Skyrybos viską pakeitė, sujaukė jausmus, o ta emocinė sumaištis trunka gerokai per ilgai. Buvo malonu pagaliau planuoti savo gyvenimą be kovos linijų braižymo. Kerė ir jos buvęs vyras kone visus metus stengėsi įsitvirtinti savo atskiro gyvenimo teritorijoje, bet juos siejo mylima dukra. Beveik taip pat svarbu buvo rasti kitą žmogų (o ne buvusį vyrą ir dukrą), su kuriuo Kerė galėtų pasidalinti savo slapčiausiais, giliausiais jausmais apie naujo gyvenimo pradžią. Nors ji labai myli savo šeimą, tačiau kartais taip norisi rasti su ja nesusijusį žmogų – juk galėtų pasidžiaugti gerais dalykais ir pasiguosti dėl blogų.

Tokį žmogų, kuris ją suprastų ir palaikytų.

Viršuje nutilo dušo garsas, ir ji nusišypsojo. Juokingiausia, kad ji beveik nesitikėjo, jog tai ir bus tas jos ieškotas žmogus, o dabar be jo neįsivaizdavo savo gyvenimo: nei asmeninio, nei profesinio. Kerė džiaugėsi, kad toks žmogus atsirado jos gyvenime ir kad buvo čia – su ja.

Praėjusi naktis nebuvo pirmoji, kuomet kolega detektyvas Lukas Falkas liko nakvoti jos namuose, bet tai buvo daugiau nei paprasta nakvynė. Kadangi Torė išvyko savaitei, jie nusprendė tą laiką paversti bandomuoju bendro gyvenimo laikotarpiu. Per pastarąjį pusmetį jųdviejų ryšys sustiprėjo gerokai greičiau, negu kuris nors tikėjosi, bet kol kas jie buvo linkę darbe niekam neprasitarti apie savo santykius ne tarnybos metu. Šiaip ar taip, darbe jiedu – partneriai. Kai aukštesnioji valdžia sužinos apie jų tarpusavio santykius, darbiniai santykiai taip pat privalės keistis.

Kerė nesijautė pasirengusi tokiam karjeros pokyčiui. Lukas buvo puikus porininkas.

Ji vėl šyptelėjo. Vis dar atrodė keista kreiptis į jį vardu. Juk visai neseniai kreipdavosi į jį pavarde – Falkas.

Jie abu peržengė ribas nagrinėdami pirmą bendrą bylą – ribas, kurių nebuvo įmanoma išvengti. Nuo tada jie sugebėjo atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo. Vos tik atsidūrus nusikaltimo vietoje arba nagrinėjant bylos schemą savo kabineto lentoje, svarbus buvo tik darbas. Svarbiausia – tyrimas. Tačiau jei leitenantas Dontrelis Bruksas sužinotų apie stiprėjantį jų tarpusavio ryšį, jam viskas atrodytų kitaip.

Kada nors juk teks prisipažinti.

Kerė stebėjosi, kaip nepastebimai prabėgo laikas. Atrodė neįmanoma, kad vos prieš pusantrų metų Lukas Falkas buvo paskirtas naujuoju jos partneriu. Ji buvo įsitikinusi, kad nieko iš to neišeis. Jis buvo pernelyg netradicinis... Per daug pasipūtęs... Visko jame buvo per daug. Tačiau jis buvo velniškai geras detektyvas ir geriausias draugas, kokį tik teko turėti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jos dukra Luką dievino.

Kol kas jie nesvarstė, ar taip bus amžinai, bet susitarė dėl artimiausios ateities.

Ant stalviršio suvibravo jos mobilusis. Ji padėjo į šalį puodelį ir paėmė telefoną. Ekrane užsidegė žodis „Viršininkas“. Prieš atsiliepiant, Kerę apėmė keista nuojauta, ir ji susiraukė. Tiesioginio policijos viršininko skambučio nepavadinsi įprastu dalyku. Pirmiausia toptelėjo, kad leitenantas Bruksas pateko į avariją arba susirgo. Nors jie gana dažnai susibardavo, ji gerbė leitenantą ir žavėjosi juo.

– Detektyvė Devlin, – pasisveikindama ištarė ji, nors aišku, kad viršininkas tiksliai žinojo, kam paskambino. Ir nors Kerė neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl jis skambina, instinktyviai pajuto, kad šis skambutis tikrai pakeis jos dienos eigą. Taip pat ir Luko.

– Devlin. – Viršininkas sudvejojo, atsiduso. – Kad ir kokią bylą jūs su Falku dabar tiriate, atidėkite ją į šalį. Noriu, kad abu dirbtumėte su nauja žmogžudystės byla. Tiesą sakant, būčiau nieko prieš, jei būtumėte čia jau prieš valandą.

Čia? Kodėl viršininkas buvo nusikaltimo vietoje dar prieš atvykstant detektyvams?

Jis padiktavo namo adresą Šabli kelyje, Birmingamo Vain Ridžo bendruomenėje. Jo balsas buvo nenatūraliai įtemptas, gergždžiantis. Ji neprisiminė, kad kada nors būtų girdėjusi vyriausiąjį Birmingamo policininką tokį... prislėgtą, išsekusį. Galbūt ir viena, ir kita. Vėl apėmė negera nuojauta.

– Pranešiu detektyvui Falkui, – patikino jį Kerė, – ir iškart važiuojame, pone.

Pokalbis baigėsi be jokių aptarimų ar net reakcijos į jos atsakymą, jau nekalbant apie atsisveikinimą. Ji įsikišo telefoną į užpakalinę kelnių kišenę ir ėmė darinėti virtuvės spinteles, ieškodama termosinių puodelių. Radusi pripylė į juos kavos. Ji su Luku papusryčiaus vėliau.

Tuo metu į virtuvę įžengė ir pats vyras. Nors viršininko skambutis sukėlė nerimą, Kerė negalėjo sulaikyti šypsenos. Jis buvo apsirengęs nutrintais džinsais ir susagstomais medvilniniais marškiniais, kurie derėjo prie jo mėlynų akių. Ant kabliuko prie durų kabėjo tokia pat nutrinta odinė lakūno stiliaus striukė. Kai ją apsivilks, klasikinei Falko išvaizdai nieko nebetrūks.

Rusvi pasišiaušę Luko Falko plaukai ir amžinai dulsvas smakras, koks ankstų rytą nusiskutusiems vyrams paprastai tampa tik vėlyvą popietę, tikrai išskyrė jį iš kitų Birmingamo specialiųjų tyrimų skyriaus detektyvų. Tiesą sakant, jis buvo daug panašesnis į slaptą narkotikų skyriaus detektyvą – o ten anksčiau ir dirbo. Be to, jo laikysena ir kalbėsena taip pat krito į akis. Jis buvo įžūlus, nepagarbus, o labai dažnai dar ir velniškai pasipūtęs.

Ir ji ničnieko jame nekeistų.

Kerė pametėjo jam sportinio „Dodge Charger“ raktelius, paskui padavė vieną iš dviejų kavos puodelių.

– Labas rytas, partneri. Ataskaitą apie Atkinso bylą teks pabaigti vėliau.

Jis pakėlė antakį ir klausiamai suniūniavo:

– Tikrai?

– Tikrai. Mūsų laukia komandinis pasirodymas kartu su šefu nusikaltimo vietoje Vain Ridžo bendruomenėje. Nežinau jokių detalių, bet iš balso jis atrodė... – Kerė svarstė, kaip geriausiai apibūdinti tai, ką išgirdo viršininko balse. – Susikrimtęs.

Lukas kilstelėjo smakrą taip, kaip paprastai tą daro vyrai: tik ne norėdami pareikšti pritarimą, bet subtiliai parodyti, jog informacija aiški.

Jis siurbtelėjo kavos ir pranešė:

– Koks gi pirmadienio rytas be žmogžudystės?

Geriau nepasakysi.

Kerė čiupo savo puodelį ir pamėgino mintyse suskaičiuoti visus savaitės planus, kuriuos teks atidėti. Padėkos dienos vakarienė pas seserį irgi gali nueiti niekais.

Tik žmogžudystė gali viską nustumti į antrą planą.