Leidykla „Briedis“ pristato albuminę knygą „Rokenrolo paslaptys ir tragedijos“ (vertė Aidas Jurašius). Knygoje rasite 63 pasakojimus apie kūrybą, gyvenimą ir mirtį rokenrolo pasaulyje.

Tai dramatiškos istorijos apie pačiame kūrybiškumo žydėjime staiga nutrūkusį gyvenimą, apie neįtikėtinus susidūrimus su lemtimi, menininkus, kurie mirė daug metų kovoję su savo demonais, vis labiau slėgusiais ir neįveikiamais. Pasakojimai apima laikotarpį nuo Buddy Holly iki Whitney Houston: šios muzikinės legendos gyveno skirtingose epochose, laikėsi skirtingo gyvenimo būdo, kiekviena savaip išreiškė savo talentą, tačiau buvo panašios tuo, kad tapo mūsų laikų simboliais.

Daugelis jų priklauso vadinamajam „Klubui 27“ – būriui muzikantų ir dainininkų, kurie mirė sulaukę dvidešimt septynerių. Ar visos mirtys tik sutapimas? Šią legendą sukūrė žiniasklaida. Visuomenės vaizduotė ėmė kurti mįslingas sąmokslo teorijas apie tai, kad prie šių mirčių prisidėjo FTB arba jokių skrupulų nežinantys vadybininkai ir prodiuseriai.

Knygos ištrauka

Bob Marley (1945 m. vasario 6 d. – 1981 m. gegužės 11 d.)

„Aš neturiu išsilavinimo, bet jaučiu įkvėpimą. Jeigu būčiau išsilavinęs, būčiau sumautas kvailys.“ Bobas Marley buvo pirmoji superžvaigždė iš Trečiojo pasaulio, atlikėjas, atnešęs tradicinei gimtosios Jamaikos muzikai pasaulinę šlovę. Jis tapo tiek savo tautiečių, tiek pasaulinės auditorijos dievuku, nes žmonės atsiliepė į jo žinutes apie taiką ir pakantumą, į protesto himnus prieš neteisingumą šiuolaikinėje visuomenėje. O nuotykių kupiname jo gyvenime buvo visko, ko reikia legendai: leidybinė firma „Tuff Gong“, karys-muzikantas, rastafarizmo religijos pranašas, teisingesnio pasaulio poetas.

Marley gyvenimas baigėsi 1981 metų gegužės 11 dieną, kai jam buvo vos trisdešimt šešeri. Robertas Nesta Marley gimė Nain Mailo kaime, jo tėvai buvo jamaikietė Cedalla Bookes ir baltasis britų karinio laivyno karininkas Norvalis Sinclairas Marley. Bobas pasakodavo, kad gimė Babilone, kuriame vyravo vergovė ir baltieji išnaudojo juodaodžius. Sulaukęs dvylikos Bobas 56-uoju Houpo keliu atvyko į Trenč Tauno getą Kingstone – tai buvo didžiausios rastafarių bendruomenės centras Jamaikoje. Gyveno gatvėse su sufferah, jaunais gaujų nariais. Klausėsi ritmenbliuzo, eidavo į gatvės diskotekas, kur tarpusavyje rungdavosi ankstyvieji rokstedžio didžėjai, galiausiai instinktyviai rado būdą, kaip save išreikšti per muziką.

Bobas ėmė dainuoti pritardamas sau gitara: jos korpusas buvo iš skardinės nuo sardinių, o stygos – iš telefono laidų. Marley su bičiuliu Neville’u „Bunny“ Livingstonu muzikuodavo sėdėdamas po medžiu priešais savo namus Hopo gatvėje. 1962 metais prodiuserio Leslie’o Kongo leidybinėje kompanijoje „Beverley“ Bobas įrašė pirmąjį singlą Judge Not („Neteisk“), o per improvizuotą muzikavimą su Joe Higgsu susipažino su kitu karingu muzikantu Peteriu McIntoshu (vėliau žinomu kaip Peteris Toshas). 1963 metais Bobas, Peteris Toshas, Bunny Livingstonas (dar žinomas kaip Bunny Waileris), Junioras Braithwaite’as, Beverley Kelso ir Cherry Smithas įkūrė grupę „The Teenagers“, paskui pakeitė pavadinimą į „The Wailers“, nes, kaip vėliau tvirtino grupės nariai, jie kilę iš geto, kur skurdžiai gyvenantys žmonės aimanuoja nesulaukdami pagalbos, ir jie buvo vieninteliai, kurie galėjo parodyti tų žmonių jausmus.

„The Wailers“ įrašė vieną savo pirmųjų protesto dainų Simmer Down („Atvėsk“), pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Coxsone Dodd’s Studio One“ ir išgarsėjo Jamaikoje. 1966 metais Marley vedė Ritą Anderson ir nutarė gyventi netoli savo motinos Jungtinėse Amerikos Valstijose, įsidarbinęs fabrike „Chrysler“ Vilmingtone, Delevaro valstijoje. Kai grįžo į Jamaiką, nusprendė paskirti savo gyvenimą regio muzikai. Jis dirbo su prodiuseriu Lee Scratchu Perry, vėliau susipažino su Chrisu Blackwellu, „Island Records“ įkūrėju. Blackwellas žinojo, kad „The Wailers“ gali pakeisti muzikos pasaulį, o Marley ėmė kurti naujo tipo regį, kuris buvo įvairesnis ir pritaikytas tarptautinei rinkai, su bliuzo ir roko elementais, o bosinė gitara ir būgnai pakeisti gitara.

1972 metais Jungtinėje Karalystėje „Island Records“ išleido pirmąjį „The Wailers“ albumą Catch a Fire („Užsiliepsnok“), paskui ir Burnin’ („Deginimas“, 1973 m.). Dar po metų prasidėjo labai sėkmingi turai po Ameriką, o Bobas Marley tapo žvaigžde. Ericas Claptonas buvo pirmasis žmogus, supratęs Marley pradėtos regio revoliucijos svarbą ir įrašė jo dainos I Shot the Sheriff („Nušoviau šerifą“) versiją. Peteris Toshas and Bunny Waileris paliko grupę, o 1974 metais Marley išleido albumą Natty Dread („Veltinės kasytės“), kuris dėl dainos No Woman No Cry („Moterie, neverk“) pasiekė Amerikos populiariausių dainų sąrašo dešimtuką.

1976 metais sėkmės sulaukė Rastaman Vibration („Rastamano nuotaika“): tai regio misticizmo kupinas albumas, jame yra viena labiausiai įkvepiančių Bobo dainų War („Karas“). Marley tapo tarptautine žvaigžde, Jamaikoje jis buvo laikomas rastafarių pranašu, o baltųjų elitas matė jame grėsmę.

1976 metų gruodžio 3 dieną nežinomas šaulys sužeidė jį per užpuolimą namuose. Paskui Bobas dvejus metus praleido savanoriškoje tremtyje Londone, ten įrašė albumą Exodus („Egzodas“, 1977 m.), savo geriausią darbą, kuriame nuo šventinės regio nuotaikos perėjo prie biblinio „Išėjimo knygos“ misticizmo:

We know where we’re going,
We know where we’re from.
We’re leaving Babylon,
We’re going to our Fatherland
(„Mes žinome, kur einame,
Mes žinome, iš kur esame.
Mes paliekame Babiloną,
Mes einame į savo tėvynę“).

1978 metais buvo išleistas albumas Kaya („Marihuana“), skirtas marihuanai, jos mistinėms ir dvasinėms savybėms. Marley ir „The Wailers“ toliau koncertavo tarptautinei auditorijai, surengė turus po Europą ir Ameriką, kurių atmosferą geriausiai atspindi koncertinis albumas Babylon By Bus („Babilonas autobusu“, 1978 m.). Kitais metais Marley grįžo į Jamaiką ir surengė susitaikymo koncertą, nes jo šalis buvo prie pilietinio karo slenksčio.

Žmonės jį sutiko kaip pranašą, per „Meilės ir taikos“ koncertą jis sugebėjo priversti abiejų besivaržančių grupuočių lyderius Michaelą Manley ir Edwardą Seagą paspausti vienas kitam ranką. 1978 metais Bobas pirmą kartą apsilankė Etiopijoje, paskui grįžo į studiją ir įrašė albumą Survival („Išgyvenimas“, 1979 m.), itin į politiką orientuotą plokštelę, kviečiančią kovoti su priespauda visame pasaulyje. 1980 metais Marley grįžo į Afriką surengti keletą koncertų tiems, kuriuos laikė savo tautiečiais.

Po pirmo koncerto Gabone jis buvo pakviestas pagroti Zimbabvės nepriklausomybės paskelbimo proga. Po kelių mėnesių buvo išleistas albumas Uprising („Sukilimas“), o per Tuff Gong Uprising turą 1980 metais jis apsilankė Italijoje ir surengė istorinį koncertą San Siro stadione Milane. Bet Marley legenda artėjo prie pabaigos.

Bobo Marley palikimas pasauliui – savita regio muzikos interpretacija ir universali žinutė: „Aš neturiu atsakymų. Aš tik žmogus. Moku šiek tiek žodžių ir žinau, kaip juos vartoti.“ Bet kaip miršta pranašai? Būdami ištikimi savo aistrai. O Marley turėjo tris aistras: muziką, moteris ir futbolą.

Jis susilaukė vienuolikos vaikų su aštuoniomis moterimis, įskaitant Cindy Breakspeare, 1978 metų „Mis visata“ – ji įkvėpė jį parašyti dainą Turn Your Lights Down Low („Pritemdyk šviesą“). Jis mylėjo moteris ir futbolą. Praėjus mėnesiui po Exodus išleidimo Bobas ir „The Wailers“ Paryžiuje pradėjo turą po Europą. Žaisdamas futbolą su žurnalistais jis parpuolęs susižeidė dešinę koją ir nykščio nagą (tą patį pirštą jau buvo susižeidęs 1975 metais, kai žaidė Trenč Taune). Bobas apsibintavo pirštą, bet neturėjo vakcinos nuo stabligės.

Žaizda negijo, o Bobo duktė Cedalla kiekvieną dieną dėjo ant jos vaistų. Gydytojas prancūzas pasakė, kad šiuo metu jam reikalingas visiškas poilsis, bet Bobas tęsė turą ir žaidė futbolą, kai tik galėjo. Londone jį apžiūrėjęs specialistas patarė amputuoti pirštą. Bobas atsisakė, nes jo religija mokė, kad žmogaus kūnas turi likti vientisas. Negydoma žaizda tapo naviku, jis greitai paplito po visus gyvybiškai svarbius organus. Bobui pranešė, kad gyventi liko vos du mėnesiai.

Marley nuvyko į Majamį, tada į Vokietiją, į garsaus onkologo Josefo Isselso kliniką, galiausiai grįžo į Jamaiką. Skrydžio metu jo būklė pablogėjo. Jis vėl buvo išskraidintas į Majamį, iš lėktuvo tučtuojau nugabentas į Libano kedrų ligoninę, kurioje 1981 metų gegužės 11 dieną mirė. Jamaikoje buvo surengtos valstybinės laidotuvės, o antkapis Nain Maile tapo rastafarių piligrimų lankoma vieta. Bet Bobas Marley atsisveikino jau prieš paskutinį koncertą 1980 metų rugsėjo 23 dieną Stenlio teatre Pitsburge. Marley grupė scenoje buvo keturiasdešimt penkias minutes, paskui jis netaręs nė žodžio uždainavo priedainį iš labai senos „The Wailers“ dainos Keep on Moving („Eiti toliau“) .

Bobas Marley Jamaikoje 1979 metais. Jis tvirtino, kad regis taps kovos priemone, o gal jau ir tapo. Pasak jo, regis yra Trečiojo pasaulio muzika ir nereikia jos bandyti suprasti per dieną – geriau siurbti po truputį ir leisti įaugti į vidų.