Leidykla „Briedis“ kalėdinio pasiruošimo šurmulyje kviečia stabtelėti ir pagalvoti apie tuos, kurių žemėje vyrauja visai nešventinės nuotaikos. Antroji knygos „Ukrainos karo audrose“ dalis – tai priminimas mums visiems palaikyti ukrainiečius, kurie tebekovoja už savo, o kartu ir mūsų laisvę.

Antrojoje fronte rašyto dienoraščio dalyje Arūnas Kumpis išsamiai pristato dar penkias misijas, kuriose jis dalyvavo nuo 2023 m. sausio iki rugsėjo pabaigos. Jau antrus metus už Ukrainos laisvę kovojantis savanoris iš Lietuvos atskleidžia šio brutalaus karo kasdienybę, kur vis didesnę reikšmę įgyja šiuolaikinės technologijos. Tokiame kare niekada negali prarasti budrumo, kad pats netaptum priešo taikiniu...

Putinas rusams žadėjo lengvą pergalę per tris dienas, tačiau, susidūręs su įnirtingu Ukrainos gynėjų pasipriešinimu, turėjo atitraukti savo ordas iš pradžių nuo Kyjivo, vėliau nuo Charkivo, o galiausiai ir nuo Chersono. Ukrainiečiai, po beveik dešimt mėnesių trukusių įnirtingų gynybinių mūšių užleidę okupantams Bachmutą, pradėjo kaupti jėgas būsimam kontrpuolimui. Laukė žiauri ir ilga egzistencinė kova.

Knygoje pasakojama apie įvykius Donbaso fronte – Bachmute ir Donecko apylinkėse, kur autoriui daugiausia ir teko kovoti. Daug dėmesio skiriama prieštankinių raketų kompleksų, FPV dronų savižudžių, taip pat žvalgybos ir diversijų misijų aprašymams. Neįtikėtina tai, kad dauguma aprašomų kovos scenų iliustruotos autentiškais vaizdo įrašais. Jų nuorodos pateikiamos konkrečios dienos įrašo pabaigoje.

Perskaityti šią knygą rekomenduoja ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis: „Arūno karo dienoraštis yra nepaprastai įtraukiantis – vieną dieną keičia kita, vienas užduotis kitos. Rydamas puslapius, taip įsitrauki, kad pamiršti, jog tai ne įtaigus pramanytas pasakojimas, o tikras gyvenimas. Drąsaus lietuvio savanorio užrašai svarbūs daugeliu prasmių – naudingi siekiant suprasti, pajausti ir, žinoma, pasiruošti.“

Knygos ištrauka

Sėkminga diena (rugsėjo 16 d.)

Įpusėjus rugsėjui, darėsi vis šalčiau. Rudenį vis dažniau lydavo, o naktys kaskart ilgėjo. Vakar visą dieną pliaupė lietus, todėl sėdėjome bazėje.

Šiandien į pozicijas išsiruošėme pusvalandžiu vėliau nei įprastai. Su manimi ir Kliučiumi važiavo keturiasdešimtmetis Denas, rytietiškos išvaizdos drono operatorius, savanoris iš Mykolajivo. Denas neseniai Kyjive baigė FPV drono operatoriaus kursą ir dabar ketino nuo „Mavic 3“ pereiti prie FPV aparatų pilotavimo. Tai jo pirmoji kovinė užduotis.

Priartėję prie savo pozicijų, iš tolo pastebėjome, kad neseniai čia būta nemenko sprogimo. Prie pat įėjimo į rūsį buvo išmušta didžiulė duobė, aplinkui sprogimo bangos išblaškytos visokios šiukšlės, žemių gabalai. Sustoję išsikrovėme savo mantą ir nutempėme į rūsį. Viduje mus pasitiko čia budintys kariai.

– Dobry ranok, chlopcy (Labas rytas, vaikinai), – pasisveikinau ukrainietiškai.

– Dobry, – atsakė jie.

– Kas čia pas jus nutiko?

– Ai, jūsų kolegos šiąnakt vos spėjo prieštankinę miną lauk išmesti. Kažkaip prie minos tvirtinant detonatorių, nušoko granatos rankenėlė ir aktyvavo detonatorių. Iki sprogimo buvo likusios trys sekundės. Jei bičas nebūtų sureagavęs, būtume visi išlėkę į orą.

Naujienos apie reguliariai pasitaikančius nelaimingus atsitikimus nedžiugino, tačiau nebuvo kada apie tai ilgai galvoti, tad iš karto ėmėmės darbo. Kliučius su Denu nuėjo statyti antenos, o aš ruošiau ir tikrinau sprogmenis. Dar buvo gana anksti, tad kiek apsitvarkėme ir truputį nusnaudėme. Kadangi buvo vėsoka, apsirengiau viską, ką turėjau, užsiklojau danišku kareivišku pleduku ir iškeliavau į sapnų karalystę.

Po kurio laiko pabudau nuo kažkokio krebždesio. Visai suįžūlėjusios pelės ėmė bėgioti tiesiai per galvą. Patrankęs delnu į gultą, jas nuvijau, persiverčiau ant kito šono ir dar kiek pasnaudžiau. Apie devintą atsikėlęs, nuėjau toliau darbuotis prie sprogmenų. Po keleto minučių atsikėlė ir Kliučius. Panašu, kad Denas visai nemiegojo, nes buvo plonai apsirengęs, o ir miegmaišio neturėjo.

Netrukus gavome pirmąją užduotį. Turėjome sunaikinti už 9,5 km ant devynaukščio daugiabučio aptiktas dvi orkų dronų operatorių antenas. Tai buvo prioritetinis taikinys, nes rusų dronai mums pridaro ne mažiau žalos nei mūsiškiai rusams. Prabėgus vos kelioms minutėms, mūsų FPV dronas su kilogramu sprogmenų jau lėkė link tikslo. Po trylikos minučių skrydžio Kliučius jį nukreipė tiesiai į taikinį. Sprogimas anteną tiesiog nupūtė nuo stogo. Netrukus tokiu pat būdu sunaikinome ir antrąją. Paskui ėmėmės netoliese įrengtos kulkosvaidžio pozicijos. Išsprogdinome ją dviem dronais savižudžiais.

Vėliau droną „Mavic 3“ skraidinantys žvalgai vieno iš daugiabučių kieme pastebėjo tris orkų automobilius. Greitai paruošėme savo droną ir nukreipėme jį į naują taikinį. Kol šis skrido, nusprendėme atakuoti žalios spalvos „buchankę“ (seną rusų gamybos autobusiuką). Labai tikėtina, kad joje orkai į pozicijas gabeno amuniciją. Deja, tik priskridus prie pastato ir pabandžius žemėti, staiga dingo valdymas. Akivaizdu, kad pakliuvome į priešo REB sistemos veikimo zoną. Tačiau po akimirkos, kai jau manėme praradę aparatą, ryšys vėl atsinaujino. Kliučius nusprendė nerizikuoti ir nukreipė droną į kitą taikinį – netoliese buvusį kulkosvaidžio lizdą. Ne ten, kur planuota, bet vis tiek naudingai.

Iki vakaro surengėme dar porą sėkmingų reidų ir apie aštuntą jau ruošėmės atgal į bazę. Mus pakeitė sunkiųjų dronų operatorių komanda, atakuojanti priešą naktį beveik 10 kg svorio sprogmenimis. Tokiais kaip tas, kuriuo praėjusią naktį jie vos nesusisprogdino.