Leidykla „Briedis“ pristato vieną iš laukiamiausių rudens naujienų – tikrais faktais paremtą istorinį romaną „Carienės duktė“. Tai dramatiška istorija apie Jelizavetą, Jekaterinos I ir Petro Didžiojo dukterį, valdžiusią Rusiją ir gyvenusią nepaprastą gyvenimą, paženklintą meilės, pavojų, aistros bei skandalų.

Gražuolė caraitė kelia pavydą visai Rusijos imperijai – ją supa prabanga, lepina tėvas, kuris svajoja, kad dukra ištekėtų už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ir valdytų Versalyje. Tačiau kai miško dvasia perduoda Jelizavetai lemtingą pranašystę, jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis: vieninteliam broliui įvykdoma mirties bausmė, nepastovusis tėvas staiga miršta, o motina užima Rusijos sostą.

Draugai virsta priešais... Caraitei tenka baimintis dėl savo laisvės ir gyvybės. Likimas siunčia aibę išbandymų, ir net meilė jai tampa nusikaltimu, užtraukiančiu žiaurius kankinimus bei mirties bausmę. Jelizaveta iš kenčiančios aukos išauga į stiprią, išmintingą moterį, gebančią išgyventi bet ką. Tačiau tik tikroji meilė ir deginanti aistra, kuria pora dalijasi, galiausiai padeda jai išpildyti savo likimą. Kai imperatoriškoji karūna paliekama mažamečiam caraičiui, Jelizaveta atsiduria mirtiname pavojuje ir turi spręsti baisią dilemą – perimti valdžią ir pakenkti nekaltam vaikui ar pasekti savo nužudyto brolio pėdomis. Po puošniu, pašėlusiai dekadentišku fasadu besislepiantis Rusijos imperatoriaus dvaras – tikras intrigų ir ambicijų lizdas. Tik be galo drąsi bei sumani moteris gali įrodyti, kad yra verta atsisėsti į Petro Didžiojo sostą.

Taip pat išleista kita autorės knyga „Carienė“ apie Jekateriną I, kuri tapo pirmąja moterimi, viena valdžiusia carinę Rusiją.

Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.

Knygos ištrauka

Sutrikusi Ana žvilgsniu klaidžiojo tarp Ostermano ir manęs, tačiau kai jis pasižiūrėjo man tiesiai į akis, parodydamas visą savo neapykantą bei panieką, pajutau atgaunanti pozicijas. Pats pavojingiausias žmogus Rusijoje buvo mano priešas. Man su jo šaltakraujiška klasta reikėjo kautis pačiu geriausiu ginklu, kurį turėjau savo žinioje, – nuoširdžiu įkarščiu. Jei šitos pinklės nepribaigs manęs, tai padarys kiti jo spąstai. Pakėlusi knygą sviedžiau ją ant parketo, o po to užmyniau koja.

– Būtent taip elgiuosi su Rusijos išdavikais! – pasakiau. – Iš kur iškasei šitą nesąmonę?

– Man ją atsiuntė mano ambasadorius Anglijoje, kunigaikštis Antiochas Kantemiras. Ji platinama visoje Europoje. Redaktorius tvirtina radęs nematomu rašalu parašytą rankraštį į krantą išplautoje skrynioje – jūroje pražuvusio autoriaus turtą.

– Kokia nesąmonė! – kunkuliavo Ostermanas. Aš slydau jiedviem su Ušakovu iš nagų. Ir ką? Dėl manęs tai jis galėjo įtraukti šią knygą į ilgą savo susigalvotų nuoskaudų sąrašą, išplėšti jos puslapius ir juos panaudoti, kai eidavo nusilengvinti.

– Tiesa, – prabilo de Bironas. – Ją tikrai parašė italas, Lokatelis. Kadangi nemini jokių vardų, negalime jo apkaltinti šmeižtu.

– Galėtume gerai atvelėti jam šonus, ką? – pasiūlė carienė.

– Jau padaryta, balandėle, – atsakė de Bironas. – Aš nusamdžiau šutvę galvažudžių, kad primuštų niekšą. Kaip reikiant.

Stojo trumpa tyla. Ugnis spragsėjo, rąstams sukritus pasipylė žiežirbos. Pajutau, kaip man ant kaklo džiūsta šaltas prakaitas. Širdis jau plakė nebe taip stipriai. Tačiau tai dar ne pabaiga. Ana smarkiai susiraukusi pasisuko į mane.

– Nusprendžiau, nepaisydama visų geresnių patarimų, paskutinį kartą patikėti tavimi. Bet tai nereiškia, kad nutariau, ką su tavimi daryti. Ištekinti tave...

– Niekada! – sušukau.

– Tikrai niekada. Tik ne tavo noru, Jelizaveta, – įgėlė ji man. – Kas tavęs dabar norėtų? Tavo kunigaikštytės reputacija sutepta kaip niekada. Palieki man tik vieną pasirinkimą.

Man širdis sustojo. Aš išbalau.

– Vienuolynas, – sušnabždėjau.

Ji nusigręžė nuo manęs.

– Generole Ušakovai, galite eiti. Caraitė Jelizaveta reabilituota dėl įtarimo tėvynės išdavyste. Bent jau kol kas. – Kai įžymiausias Rusijos budelis išėjo, kambarys pasirodė šiltesnis, oras – gaivesnis. Ana atsirėmė į Mają ir sušvokštė: – Toliau. Visi jūs lydėsite mane į mano koplyčią. Tuojau pat. Būsite liudininkai.

Liudininkai ko? Ji galėtų kaipmat nuskusti man plaukus ir kuo greičiau išsiųsti mane į drėgną, šaltą, tamsią celę tolimoje prieglaudoje. Aš supanikavau – nebepamatysiu nei dienos šviesos, nei Aleksejaus. Man taip suėmė gerklę, kad vos kvėpavau. Niekas niekada nesužinotų, kas man nutiko, – neturėjau, kur pasislėpti.

Kuršo kunigaikštis su kunigaikštiene pasitaisė savo apdarus, o Ostermanas sunkiai atsistojo bereikšme veido išraiška, nors jutau jo įtūžį. Dar neištrūkau iš jo nagų. Maja su de Bironu prilaikydami carienę už alkūnių vedė ją slaptu koridoriumi, kuris buvo už slaptų durų, paslėptų po gobelenu. Kiekviename žingsnyje ji susiraukdavo iš skausmo, o kvėpuodama kriokė kaip kalvio dumplės

Išėjus iš imperatoriškųjų apartamentų švininėmis kojomis sekiau paskui juos į mažą privačią carienės koplyčią. Greičiausiai tai paskutiniai mano kaip laisvos moters žingsniai.

Vis tiek ėjau aukštai iškėlusi galvą.

***

Imperatoriškoji koplyčia buvo nepasikeitusi: čia nematei jokių į aukštį kylančių Rastrelio kupolų, vargonų su gausybe vamzdžių ar visų vaivorykštės spalvų marmurinių grindų. Ji priminė tai, koks kažkada buvo mūsų tikėjimas ir šalis, kol sentikiai ir reformatoriai nepradėjo jos skaldyti. Nesuskaitoma daugybė brangakmeniais nusagstytų ikonų akių paauksuotuose rėmuose sekė man įkandin, kai ėjau nava zakristijos link, pliko akmens plokštės po mano kurpaitėmis buvo ledinės. Prie krikštyklos laukė kunigas, jis stovėjo po paprastu kryžiumi. Visa koplyčia maudėsi žvakių šviesoje. Ana pasikvietė mus čia ne iš įgeidžio – viskas buvo gerai suplanuota ir parengta.

Aš krūptelėjau, kai būrys vyrų atsikėlė nuo pirmojo suolo. Jie buvo nepažįstami ir atrodė susitaršę ir suprakaitavę, lyg ką tik būtų nušokę nuo arklių. Visi trys – du suaugusieji ir vienas maždaug šešiolikmetis ar septyniolikmetis blondinas – žemai nusilenkė Anai. Ar tai sargyba, nuvešianti mane į vienuolyną? Man daužėsi širdis. Dusdama Ana Ivanovna susmuko ant suolo – jai ant kaklo blizgėjo prakaitas – ir rankos mostu pasisveikino su vyrais. Švelnioje šviesoje ant jos piršto žėrėjo milžiniškas rubino žiedas su antspaudu – baisus priminimas apie jos absoliučią valdžią mums visiems. Aš užsidengiau rankomis veidą ir ėmiau giliai kvėpuoti, kad nenualpčiau. Priminiau sau – kad ir ką darytų carienė, ji yra Dievo vedama.

Kurį vienuolyną – Suzdalės, kur savo dienas leido Jevdokija, ar siaubingąjį Solovkų, kur atvykęs per kelias savaitės mirė Petras Tolstojus, – man parinko? Nesitikėjau nei gailesčio, nei malonės. Jauniausias iš trijų nepažįstamųjų priėjo prie carienės ir, mano nuostabai, Ana, nors ir sėdėdama, jį apsikabino.

De Bironas paklausė:

– Ar mes pasirengę?

– Geriau paklausk, ar ji pasirengusi, – atsakė Ana, metusi į mane niūrų žvilgsnį.

– Dėl to nė neabejoju, – sumurkė Ostermanas lygiai taip pat žiūrėdamas į mane. – Turėjo užtektinai laiko pasiruošti.

Ar apskritai galėjo būti užtektinai laiko pasirengti lėtai merdėti?

– Nagi, paskubėkime, – tarė Ana atsidususi ir susiėmė už šono, netikėtai pervėrus skausmui.

Aš įsitaisiau už jos šalia de Birono žmonos ir Majos, kuri paslapčia pirštais perbraukė man ranką, jos žvilgsnis buvo neperprantamas. Ostermanas atsisėdo ant suolo šalia jaunojo nepažįstamojo, kurį apsikabino carienė. Nepaisant įtampos, pagalvojau, koks atstumiantis tas jaunuolis: didele galva ir liesu kūnu jis priminė buožgalvį, o veidas buvo nusėtas raudonais mazginiais spuogais. Turbūt su amžiumi atrodys geriau.

Priėjo kunigas rimta veido išraiška.

– Nesisielokime, o džiaukimės. Pamirškite, kas buvo, ir priimkite tai, kas nauja. Šis kelias džiaugsmingas ir jau seniai pramintas; daugybė sielų nuėjo šiuo keliu. „Ateik ir pažiūrėk! – pasakė Pilypas Natanaeliui. – Ateik ir pažiūrėk. Greičiau!“ – Monotoniškai deklamuodamas tekstą jis ieškojo mano akių. Aš nurijau ašaras, jau jusdama skutamą galvą, ašutinę vietoj suknelės, amžiams už manęs užsidarančias grotuotas duris. Man jau buvo per vėlu.

Kunigas pakėlė rankas, kai koplyčios durys vėl plačiai atsivėrė.

Kai atsigręžiau, man užgniaužė kvapą.

***

Į koplyčią lėtu ir ritmingu žingsniu, į nieką nežiūrėdama, įėjo Kristina, Meklenburgo kunigaikštytė ir mano pusseserės Jekaterinos Ivanovnos duktė. Įsisiautusi į juodą šilką ir nėrinius, blyškų veidą prisidengusi šydu, ji atrodė tikrai karališkai. Ilgą tamsų jos šleifą nešė Julija von Mengden, kuri labai stengėsi prisitaikyti prie Kristinos žingsnio. Priėjusi krikštyklą Kristina tūptelėjo prieš carienę, o po to atsisuko į kunigą.

– Sveika atvykusi, – tarė jis. – Kaip meldžiamės, kad būtų Dievo valia, taip ir Jo tikėjimą priimame Dievo laiku. – Jis nulenkė galvą, kai Kristina suklupo ant kelių priešais kryžių ir sudėjo rankas maldai, o tada pakėlė akis į Viešpatį.

Trys nepažįstamieji suole persimetė patenkintais žvilgsniais, linktelėjo vienas kitam ir nepastebimai išdidžiai patapšnojo jaunajam buožgalviui per petį. Ostermanas visiems jiems nusišypsojo. Mažulytėje koplyčioje nuskambėjo kunigo balsas:

– Atsivertimas reiškia gyvenimą pagal vieną tikrą tikėjimą. Tai reiškia tikėti ir priimti Jėzų Kristų – pasaulio gelbėtoją. Tai įvyksta ne iš karto. Niekas neįvyksta iš karto. Jei nori, kad tavo siela būtų išgelbėta, kiekvieną dieną privalai vis iš naujo atsiversti. Ar pasiruošusi?

– Pasiruošusi. Tepadeda man Dievas, – sumurmėjo Kristina. Jutau jos troškimą pažvelgti į Juliją, tačiau Ostermanas įdėmiai žiūrėjo į savo dukterėčią – savo šaltu žvilgsniu jis sutramdydavo net ją.

Kunigas nė akimirkai nenuleido akių nuo Kristinos.

– Be atgailos nėra išgelbėjimo. Turi atgailauti dėl visų savo nuodėmių – tyčinių ir netyčinių. Kai nusidėjai mintimi, poelgiu ar žodžiu. Atgaila – kelias į atleidimą ir Dangaus karalystę. Ar atgailauji?

Kristinos balsas suvirpėjo:

– Atgailauju dėl visų savo nuodėmių.

– Turi pripažinti mūsų Viešpatį kaip tą, kuris iš tiesų yra Kristus – gyvojo Dievo Sūnus. Jis, kuris atėjo į pasaulį išgelbėti mūsų, nusidėjėlių.

– Aš Jį pripažįstu. – Kristinos šydas prislopino jos balsą.

Kunigas pakėlė rankas ir paprašė Dangaus palaiminimo. Koplyčioje jo balsas nuskambėjo kaip bronzinis varpas. Man plaukai piestu atsistojo, oda pagaugais nuėjo.

– Tada kelkis, kunigaikštyte Kristina von Meklenburg, ir tapk caraite Ana Leopoldovna Romanova, cesarevna bei visos Rusijos sosto įpėdine. Tapk savo tetos, Jos Didenybės carienės Anos Ivanovnos, įvaikinta dukterimi. Tepalaimina Dievas carienę ilgomis gyvenimo dienomis; tevadovauja Jis tau savo išmintimi.

Ką?! Man pasidarė silpna. Mano pusseserė Kristina, negražus ir nuskriaustas vaikas, buvo pakrikštyta pagal Rusijos stačiatikių tikėjimą ir pavadinta Ana Leopoldovna Romanova? Dar blogiau, ji buvo paskelbta cesarevna? Mano krumpliai pabalo, nes vis spaudžiau rankas maldoje.

Kunigas panardino savo pirštus į krikštyklos vandenį ir tris kartus palaimino Kristinos kaktą, tada peržegnojo jai veidą, krūtinę ir pilvą Šventosios Trejybės ženklu. Man suskaudo krūtinę, pasidarė sunku kvėpuoti. Rusija buvo verta Mišių: Kristina raudojo, o trys nepažįstamieji vėl persimetė patenkintais žvilgsniais, kad ir koks buvo jų reikalas. Jei jie norėjo uždaryti mane vienuolyne, niekas jiems netrukdė. Rusija turėjo kitą sosto įpėdinę. Koplyčia ėmė suktis aplink mane ir aš, sukrėsta iki pačių gelmių, įsitvėriau į priekinį suolą. Netgi negalėjau atsisveikinti su Aleksejumi. Jis buvo didžiausia man likimo duota dovana.

– Mano brangus vaike, sveikinu priėmus tikrąjį tikėjimą! – Kai Ana Ivanovna išskėtė rankas, jos skuostais riedėjo ašaros. – Man sunku bus vadinti tave naujuoju vardu, todėl man tu liksi Kristina, – pasakė carienė.

Springdama ašaromis Kristina puolė tetai į glėbį. Nepaisant visų jos ašarų ir pažadų, prieš kelias minutes Ana Ivanovna užsitikrino, kad sostas liktų jos vyresniajai caro Ivano V, mano tėvo netikro brolio, Romanovų giminės linijai. Ji turėjo visą teisę taip pasielgti. Vis dėlto, kai mano akys susitiko su Ostermano, pasijutau taip, tarsi būčiau ištvėrusi netikrą mirties bausmę. Tai buvo jo darbas.