Leidykla „Briedis“ pristato trečiąją „New York Times“ ir „Washington Post“ bestselerio – knygos „Žudiko kailyje“ – autoriaus Mike’o Omero trilogijos knygą „Kraujo troškulys“, kurioje parodoma, kad ir šiuolaikinėje visuomenėje, naudojančioje pažangias informacines technologijas, gali pasitaikyti neįtikimų nusikaltimų.

Teismo psichologės Zojos Bentli ir FTB specialiojo agento Teitumo Grėjaus duetas padeda Čikagos detektyvei Molei O’Donel ieškoti nepagaunamo maniako Rodo Gloverio, puoselėjančio viltį pagaliau susidoroti su Zoja. Mirtinos ligos kamuojamas, jis pasitelkia bendrininką, kuris po padoraus visuomenės nario kauke slepia nenumaldomą kraujo troškulį. Abu nusikaltėliai savo instinktus tenkina ypač žiauriais būdais.

Žudikas, kuris geria savo aukos kraują? Zoja ir Teitumas manė, kad jau yra matę visko, tačiau barbarišką jaunos moters žmogžudystę ypač sunku suvokti.

Šį kartą nei patirtis, nei intuicija nepadeda Zojai laiku išsiaiškinti tikrojo žudymo motyvo, juolab kad jį kursto paslaptingas trečias asmuo, išnaudojantis liguistas žudikų psichologines būsenas. Ar pavyks sekliams sučiupti žudikus psichopatus ir surasti jų nusikaltimų užsakovą?

Knygą iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius.

Knygos ištrauka

Toks buvo vaiko mąstymas. Nežinomybės baimė. Siaubas įsivaizdavus vaiduoklį, ateinantį tavęs pasiimti. Tačiau Gloveris nebuvo vaiduoklis. Nebuvo padaras, išropojęs iš pelkių ar pasislėpęs po lova. Jis ne pabaisa. Jis žmogus. Zoja prisivertė matyti jį tokį, koks buvo iš tikrųjų.

Jis buvo ligonis. Jeigu mirtis ir lūkuriavo virš jo galvos, tai tik todėl, kad miršta. Jo oda buvo aptempusi kaukolę, akys įkritusios. Galvos plaukuose plikas lopas, kurį kažkas buvo išskutęs, matyt, kokiai nors medicinos procedūrai atlikti. Jis buvo liesas, beveik kaip skeletas.

Tas žmogus visiškai palūžęs. Tačiau dėl to netapo mažiau pavojingas. Jis neturėjo ko prarasti.

– Gloveri, – tarė ji tyliu, ramiu balsu. – Jeigu ją nuskriausi, agentas Grėjus tave nušaus.

– Galimas daiktas, – atsiliepė pamišėliškai išsišiepdamas. – Užtat pamatysiu tavo akių išraišką, kai tu stebėsi šios moters mirtį. Tai verta pamatyti.

Jis iš tiesų nebijojo Teitumo pistoleto. Gloveris, kaip ir kiti psichopatai, nemokėjo teisingai įvertinti rizikos. Jis žinojo ginklo paskirtį, bet šio keliamas pavojus jam buvo abstraktus, kažkoks tolimas. Tikrą baimę Gloveriui kėlė tik skausmas. Ji prisiminė, kaip buvo ją užpuolęs ir baimę akyse, kai jai pavyko jam smogti peiliu. Taip atsitiko ir tada, kai jį pašovė Marvinas. Kai Gloveris pajusdavo tikrą skausmą, grėsmė jam tapdavo reali.

O dabar jis skausmą jautė visą laiką. Štai ko jis iš tiesų bijojo. Vėžio. Jis turėjo laiko pajusti skausmą ir suvokti jo keliamą siaubą. Pistoletas, palyginti su tuo siaubu, buvo beveik niekas. Šiuo metu mirtis nuo kulkos jam galėjo būti net pageidautina, norint išvengti lėtos mirties nuo vėžio.

– Jeigu nuleisi peilį, – pasakė Zoja, – mes užtikrinsime, kad gautum gydymą nuo vėžio, kokio esi nusipelnęs.

Ji pabrėžė žodį „nusipelnęs“. Gloverio supratimu, jis turėjo teisę į viską, ką pasiimdavo.

– Čia tik miela pasakėlė, kurią mėgini man įsiūlyti, – piktai suniurnėjo. – Aš panagrinėjau kalėjimo ligoninių sąlygas. Žinau, kokį gydymą ten gaučiau. Bijau, kad turėsiu atmesti šį kilnų pasiūlymą.

Žinoma. Jis jau apsvarstė tą galimybę. Patikrino ją. Ji prisiminė, ką anksčiau jai pasakė Leonora. „Abejoju, ar kalėjime jis gautų tinkamą gydymą.“ Leonora tik pakartojo tai, ką jai buvo sakęs Gloveris. Jo nuomone, suėmimas jam buvo tolygus mirties nuosprendžiui. Lėtai ir skausmingai mirčiai.

Ne. Jis čia norėjo dar kažko. Arba pabėgti, arba numirti. Galbūt dabar jis tik kaupė drąsą, kad išprovokuotų Teitumą jį nušauti. Savižudybė padedant federaliniam agentui. Kai Gloveris bus tam pasiruošęs, Leonora mirs.

– O jeigu leistume tau pabėgti? – paklausė Zoja.

– Pabėgti? Dabar, kai mes pagaliau surengėme susitikimą, kurio taip laukėme? – Gloveris vėl sukiojo galvą į šalis. – Po visų tų metų turime galimybę pasikalbėti, o tu nori, kad aš pabėgčiau?

– Apie ką tu nori kalbėtis?

– Būtų malonu patirti bent kuklų dėkingumą.

– Dėkingumą? – Zoja suglumusi sumirksėjo.

– Aš tave sukūriau, Zoja. Tu man skolinga už viską, ką pasiekei. Aš esu tavo puikios karjeros pradžia. Džovanas Stouksas, Džefris Olstonas, Klaidas Preskotas. Aš stebėjau tavo žygius. O man tuo metu reikėjo slapstytis sušiktame dviejų miegamųjų bute, nuolatos rūpinantis, kad farai nežiūrėtų į mane su pajuoka. Turėjau sumokėti tūkstančius dolerių už patikimus netikros tapatybės dokumentus vien todėl, kad snargliuota mergiūkštė nusprendė, jog jos geras kaimynas yra žudikas.

– Tu ir buvai žudikas.

– Ne! Žudikas buvo tas berniukas iš mokyklos. Taip nusprendė policija. Tiesą pasakius, aš pats jiems padėjau tirti tą bylą.

Nustebusi ji įdėmiai žiūrėjo į jį. Ko gera, jis pasakojo tai tiek daug kartų, kad tikriausiai ir pats ėmė tuo tikėti. Arba galbūt kažkurioje jo nesveikų smegenų kertelėje kirbėjo mintis, kad jis vis dar galėtų išsisukti. Galėtų kažkaip įrodyti visišką savo nekaltumą. O gal tiesiog melavo nematydamas dabartinėje padėtyje jokios geresnės išeities.

– Sakyk „ačiū“, – pareikalavo jis.

– Ką?

– Dėkok man už savo karjerą, arba perrėšiu tai moteriai gerklę.

Jis nepaliovė sukioti galvos į šonus. Kodėl jis taip darė?

Buvo netekęs periferinio regėjimo! Štai kodėl negalėjo vairuoti automobilio. Jis žiūrėjo į ją ir į Teitumą tarsi pro tunelį. Todėl ir sukiojo galvą. Norėjo matyti juos abu.

Ji nusprendė patikrinti savo prielaidą.

– Štai mano pasiūlymas. Mudu su agentu pasitraukiame nuo durų. Tu gali išeiti pro jas ir dingti iš čia, palikęs Leonorą su mumis. Dabar iš rankinuko aš imu automobilio raktelius.

– Nebandyk! – Jo akys išsiplėtė, ranka, laikanti peilį, įsitempė.

– Čia tik automobilio rakteliai, – tarė ji labai lėtai traukdama iš rankinuko grandinėlę su raktais. Tai net nebuvo automobilio raktai, – juos turėjo Teitumas, – tačiau dabar tai buvo nesvarbu. – Štai!

Metė juos jam, tyčia taikydama šiek tiek pro šalį. Gloveris pasuko galvą į tą pusę, stebėjo, kaip raktai nubrėžia ore lanką ir skambtelėję nukrinta ant grindų. Paskui, žengęs žingsnį atgal, greitai pasuko galvą į kitą pusę, kad pamatytų Teitumą ir jo pistoletą.

– Nejudėk! – amtelėjo jis.

Stebėdamas raktus, Gloveris negalėjo tuo pat metu matyti Teitumo.

– Gali juos pasiimti, – tarė Zoja. – Važiuok iš čia. Tik palik Leonorą.

Ar Teitumas matė, kaip keistai sukiojasi Gloverio galva? Ar suprato, kodėl Zoja taip elgiasi?

Jis suprato. Ji tai beveik jautė. Jų mąstymas įvertinant susidariusią padėtį veikė ta pačia kryptimi.

– Visų pirma noriu, kad tu man padėkotum, – šelmiškai pratarė Gloveris. Jis vilkino laiką. Galbūt svarstė jos pasiūlymą. Gal kūrė savus veiksmų planus.

O gal iš tiesų norėjo Zojos padėkos? Tikėtina, jog galėjo siekti to tikslo prieš numirdamas. Juk visada buvo apsėstas manijos, susijusios su ja. O Gloverio fantazijos visada buvo jo varomoji jėga. Gal padėkos siekis ir buvo viena iš tų fantazijų.

– Ačiū tau, – tarė ji. – Tu teisus. Esu tau skolinga už viską, ką turiu. O dabar žiūrėk: aš pasitraukiu nuo durų. – Ji žengė žingsnį į dešinę.

Gloveris grėsmingai sujudėjo.

– Nedrįsk…

– Tai, kas tau nutiko, buvo neteisinga, – tęsė ji. – Tu buvai geras kaimynas. Buvai mano draugas. O aš buvau nedėkinga.

– Tu, kale, – iškošė pro dantis.

– Man nereikėjo tavęs kaltinti. Policija jau turėjo įtariamąjį, tiesa? Vien per mane tau teko palikti savo namą. – Antras žingsnis į dešinę. Ir dar vienas. Gloverio galva, sekdama jos judėjimą, krypo į šoną.

– Jeigu aš nebūčiau taip pasielgusi, tai nebūtų nukentėję tiek daug žmonių, juk taip? – Dar vienas žingsnis. Lėtas. Ramus. – Tu nenorėjai skriausti Ketrinos. Tu turėjai tai padaryti.

– Tai vis Finčas! Tai buvo jo sumanymas!

– Sutinku! – Zoja prakalbo greičiau, plonesniu balsu. Ji stengėsi atrodyti išgąsdinta. Moteris, mėginanti jam įtikti. – Esu įsitikinusi, kad mėginai jį atkalbėti. Tačiau tu neturėjai kitos išeities. Dėl mano kaltės likai be sveikatos draudimo. O tos nuotraukos galėjo suteikti tau galimybę gydytis, kurios esi nusipelnęs, tiesa?

Teitumas pasislinko pamažu judėdamas sienos link. Gloveris nepastebėjo. Tiesą sakant, ji buvo beveik tikra, kad jis ir negalėjo pastebėti. Teitumas buvo už Gloverio matymo lauko ribų.

– Tu vis dar gali tai padaryti, – tarė Zoja. Ji nesistengė kalbėti įtikinamai. Gloveriui nereikėjo jos įtikinėjimų. Jis norėjo matyti ją išsigandusią. Norėjo pasijusti nugalėtoju. – Automobilio raktai štai ten, ant grindų. Aš tau netrukdysiu. Aš tik nenoriu, kad kas nors nukentėtų.

Teitumas sėlino palei sieną, stengdamasis judėti negirdimai.

– Manai, aš toks kvailas, kad patikėčiau, jog taip paprastai leisi man išeiti? – paklausė Gloveris.

– Man nesvarbu, kad tu pabėgsi! – šūktelėjo ji desperatiškai. – Aš viską sutvarkysiu. Tik neliesk jos! Pasakyk man, ką turėčiau padaryti!

Jis nusišypsojo. Pergalinga šypsena.

– Atleisk, Zoja. Tu jau nieko negali padaryti.

Jis tvirčiau suspaudė peilio kotą, ketindamas perpjauti Leonorai gerklę. Teitumas puolė pirmyn, dviem staigiais šuoliais įveikė skiriantį atstumą ir pastvėrė Gloverį už riešo. Tasai nustebęs pakreipė galvą į jo pusę ir suriko iš skausmo, kai Teitumas užsuko jam ranką, priversdamas išmesti peilį.

Viskas įvyko akimirksniu. Gloveris nesipriešino, jo judesiai buvo suglebę, nerangūs. Zoja šoko į priekį ir sugriebė svirduliuojančią, kone griūvančią Leonorą.

– Viskas gerai, viskas gerai, – ramino Zoja kūkčiojančią moterį. Pasodinusi ją, atsigręžė pažvelgti į Teitumą, surakinantį Gloveriui rankas už nugaros.

Gloveris gailiai verkė.

Buvo keista matyti jį tokį. Tas žmogus, kuris ją taip smarkiai baugino, metų metus ją persekiojo, buvo įveiktas taip lengvai. Teitumas net nesuprakaitavo. Viskas truko vos tris sekundes, gal keturias. Gloveris atrodė toks pasigailėtinas.

Galbūt dabar buvo pats laikas jai pačiai pasakyti ką nors pergalinga. Pavyzdžiui, „Tikiuosi, kad vėžys sugrauš tave palengva“ arba „Tau nereikėjo žudyti tų merginų“.

Vietoj to ji pasakė:

– Paskambinsiu detektyvei O’Donel. Viskas baigta.