Leidykla „Briedis“ rudens pradžiai pristato grožinės literatūros naujieną – istorinį romaną „Carienė“ (aut. Ellen Alpsten). Tai meilužė, motina, žudikė, dar žinoma kaip Petro I imperatorė. Ji pirmoji moteris, viena valdžiusi carinę Rusiją.

Iš nesantuokinių santykių gimusi, neturtinga ir stulbinamai graži Marta, būdama penkiolikos metų, parduodama į vergiją. Apimta nevilties ji įvykdo nusikaltimą ir turi bėgti... Mergaitę nusineša Didžiojo Šiaurės karo srovė. Dirbdama skalbėja karinėje stovykloje, ji patraukia caro dėmesį. Aistringas ir geležinės valios Petras Didysis nori konservatyvią carinę Rusiją paversti modernia Vakarų imperija. Dėl sumanumo, drąsos ir ambicijų vargšė mergina tampa Jekaterina I. Tačiau tai jai brangiai kainuoja.

Kai Petras miršta, imperija lieka be įpėdinio, šaliai gresia chaosas. Šią tuštumą užpildo ji, moteris, dešimtmečius buvusi šalia caro: tokia pat ambicinga, negailestinga ir aistringa, kaip ir jis.

Nuo ištvirkusios aristokratijos pramogų iki smilkalais kvepiančių stačiatikių bažnyčios ritualų ir kankinimų kamerų siaubo – visas akinantis ir pavojingas imperatoriškosios Rusijos pasaulis iškyla prieš jūsų akis. Tai istorija apie išskirtinę moterį, kuri, siekdama valdžios, turėjo pakeisti Rusijos imperiją.

Iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.

Knygos ištrauka

Pabudau tamsoje. Naktis buvo debesuota, vos švietė jaunas mėnulis, tad nieko nematydama, mėgindama surasti Petrą, paliečiau šalia pūpsančią pagalvę. Tuščia. Lauke tvyrojo vaiduokliška tyla, grėsmingesnė už anksčiau ūžusį triukšmą. Mano širdis vis dar plakė ramiai, bet mintys vijo viena kitą. Tebeapsvaigusi nuo laudanumo (buvau jo padauginusi) drebančiais pirštais pasiekiau priešais lovą ant kilimo numestą durklą. Atsistojusi išgirdau už palapinės kažin ką šnabždantis. Nesupratau, rusų ar turkų tai kalba. Mus sutriuškino ar mes nugalėjome? Pečius apsigobusi šiltu šaliku, žengiau į šaltą dykumos naktį; išėjusi vos neuždusau nuo mirties ir kraujo kvapo. Mano koja užkliuvo už kažko, kas galėjo būti tik lavonas. Riktelėjau, bet ūmai kažin kieno ranka taip stipriai užspaudė man burną, kad net ėmiau dusti. Pajutusi Petro kvapą, paleidau durklą. Jam nustojus spausti mano burną, troškau jį apkabinti.

– Petrai, – sukuždėjau.

Jis sugriebė mane už riešų.

– Katerinuška, turime bėgti. Rusija nugalėta. Mūsų žirgai paruošti, radome vedlį, padėsiantį mums perplaukti upę. Apsiauk batus ir pasiimk brangenybes. Keliaujant į Rusiją jų prireiks, – jam tarus kimiu balsu, lengvas vėjas siūbtelėjo į mūsų pusę tirštą, dar bjauresnę nei anksčiau karo mūšio smarvę. Ji buvo tokia pat nepakenčiama, kaip ir ką tik Petro ištarti žodžiai.

Prisimerkusi žvilgtelėjau į tamsą: Petras vilkėjo tą pačią purviną, suplyšusią uniformą, avėjo ilgaaulius batus ir buvo pasiruošęs bėgti. Visos Rusijos caras lyg koks berniukas, prakišęs lokio pjudymo šunimis lažybas, norėjo raityti kulnus? O kurgi dingo tie drąsūs žodžiai, kuriuos jis diktavo Makarovui? Tai buvo tikras košmaras. Net Švedijos Karolis, mūsų nuožmus priešas, vietoj gėdingos taikos būtų pasirinkęs mirtį. Pažvelgiau į vadinamąjį nuovokųjį kazokų vedlį – mažą prakaulų vyrą, kramtantį betelio riešutą. Mėnulio šviesoje jo akys spingsėjo tarsi apgaulingos ugnelės, kuriomis pakrančių plėšikai viliodavo laivus prie uolų. Sukryžiavau rankas – tam žmogui nebūčiau patikėjusi net supelėjusio sūrio, jau nekalbant apie savo gyvybę.

– Ne, – ištariau.

Petras apstulbo.

– Ką? Nagi! Mums tereikia nakties priedangos. Laimė, kad taip debesuota. Niekas mūsų nepamatys!

– Ar mes pasidavėme sultonui?

Petras nenoriai linktelėjo galvą.

– Neturėjome kito pasirinkimo.

– Ir kas iš to? – paklausiau. – Turkai tikriausiai net nesupranta, ką jums padarė. Ką jie žino apie mūsų atsargas? Ronė su savo vyrais jau Breiloje. Ten jis nesunkiai užkirs kelią atsitraukiantiems turkams.

– Moterie, – sušvokštė Petras. – Neturi menkiausio supratimo.

– Dar ir kaip turiu. – Daviau ženklą vienam iš Petro sargybinių. Jis taip trenkė kumščiu kazokų vedliui į pilvą, kad tas iš skausmo sudejavo ir susirietė. – Gerai. Pasirūpink, kad niekas niekada nesužinotų, kodėl jis čia buvo, – duodama kareiviui savo durklą įsakiau. Sargybinis suodina ranka užčiaupė vedliui burną ir nusitempė jį į šalį.

– Ką darai?! – sušuko Petras. – Dabar mes niekada nerasime kelio atgal į Rusiją.

Įsmeigiau į jį akis.

– Niekas niekada nesužinos, kad visos Rusijos caras norėjo pabėgti kaip menkas vagis. Tave išjuoktų visa Europa, sugriautum viską, ką esi sukūręs.

Kurį laiką patylėjęs, jis paklausė:

– Ir ką gi siūlote daryti, Jekaterina Aleksejevna? – Mano vardas nuskambėjo taip netikėtai ir oficialiai.

– Aš iš tiesų, Petrai, pasiimsiu savo brangenybes. Visus savo papuošalus. Viską, ką tik esi dovanojęs man iš didžiulės meilės ir dosnumo. Turiu daugiau brangakmenių, nei tas storas, godus sultonas kada nors yra matęs. Tą dovaną ir mano nuoširdžią pagarbą Konstantinopolio Aukštosios Portos valdovui, Aukso Vartų kunigaikščiui, turės perduoti Šeremetjevas ir Šafirovas. O tada... – sugriebiau Petrui už riešo.

– O tada?

– Tada derėsimės, – atsakiau ramiai, nors širdis daužėsi.

Vėjas išsklaidė debesis, ir staiga prasiveržusi mėnulio šviesa nušvietė išblyškusį Petro veidą, o ypač didžiules blizgančias akis. Švelniai paglostęs mano skruostą, tarė:

– Širdyje esi vyras. Galbūt ne aš, o tu turėtum valdyti Rusiją. Bent jau šiąnakt, – ūmai pritilo.

Grįžau į palapinę, kurioje stovėjo dvi didelės geležinėmis grandinėmis apjuostos skrynios. Ant grindų patiesiau dvi persiškas skaras ir atitempusi skrynias apverčiau – lyg koks spindintis turtų krioklys pasipylė perlai, įvairūs karoliai, safyrais, rubinais ir smaragdais nusagstyti ant kaklo kabinami kryželiai, plaukų segtukai, žiedai, auskarai, apyrankės, sagės, diademos, prie kaklo prigludę ir ilgi vėriniai.

Atsiklaupiau apžiūrėti savo turto, ir man suspaudė krūtinę – tai buvo viskas, ką turėjau. Žinoma, šias brangenybes galėjau vadinti Petro meilės ženklais, bet kartu jos man teikė apsaugą nuo gyvenimo išdaigų ir caro kaprizų, pavyzdžiui, nuo visada gresiančio pavojaus, kad jis gali vesti kokią nors princesę iš Europos. O kas, jei rytoj jis mirtų? Pirštais perbraukiau per papuošalus, nuo kitų brangenybių atskirdama perlų vėrinius. Petras visada mane lepindavo dovanomis vardadienio, Velykų, Kalėdų ir būtinai kiekvieno gimdymo proga. Pažvelgusi į mažytę iš perlų, rožinio kvarco, turmalinų, mėlyno topazo ir sendinto aukso padarytą diademą prisiminiau, kaip praėjusių metų liepą persirengusi gėlių fėja ją segėjau plaukuose, prie jos buvau priderinusi vėrinį ir apyrankes. Lyg Dvinos upės akmenėlius sijojau brangakmenius, tarsi vandenį leidau pro pirštus deimantų grandinėles ir perlus. Tai buvo pasakiški rinkiniai, ir aš paliksiu juos sultonui, kad išdraskytų.

Radau kadaise Petro motinai priklausiusius auskarus – pirmąją jo dovaną man. Įsivėriau juos į ausų lezgelius. Paėmiau apyrankę, padarytą iš mažyčių Petro, Anos ir Jelizavetos portretų; ją segantis, mylimi veidai man šypsojosi iš deimantais nusagstytų rėmelių. Taip pat pastebėjau žiedą, kurį Petras man padovanojo Kijeve, gimus mūsų brangiajai Jekaterinai. Tai buvo didžiulis geltonas širdies formos deimantas, įstatytas į paprastą auksinį lankelį; į jį auksakalys buvo įspraudęs šviesių Jekaterinos garbanų sruogelę. Užsimoviau ant piršto žiedą, atsistojau ir į ryšulius ėmiau dėti tviskančius brangakmenius. Na štai, geros jums kloties, pagalvojau sau ir kaip tik tuo metu pastebėjau tarpduryje stovinčius Šafirovą su Šeremetjevu.

– Imkite viską, – paraginau, ir kareiviai tuoj pat užsikėlė ryšulius ant pečių.

Brėkštant aušrai, nedidelė kelių vyrų grupelė paliko stovyklą, ilgainiui jų tolstančios figūros išbluko ir susiliejo su dykuma. Žiūrėjau, kaip jie išeina, jaučiau iš troškulio degančią gerklę, bet ašarų nerodžiau. Petras stovėjo šalia manęs ir tylėjo. Kai vyrų nebebuvo matyti, jis nusimovė žiedą su imperatoriškuoju antspaudu ir įspraudęs man į delną suėmė mano ranką.

– Te niekada nebūna užmiršta, ką šiandien padarei dėl manęs ir Rusijos. Grąžinsiu tau skolą dvigubai ar net trigubai. Taip pat visada prisiminsiu Šafirovo ir Šeremetjevo drąsą. Kas žino, ar jie besugrįš gyvi.

Žiedą įsidėjau į maišelį, kabantį prie diržo. Ten jį ir pamiršau, tiesa, iki tam tikros mūsų gyvenime išaušusios dienos.

Sultonas mielai priėmė mano dovaną, iš dėkingumo net liežuviu pliaukštelėjo. Per įvykusias derybas visa Rusija buvo apiplėšta. Pasirašius Pruto sutartį, Azovas buvo grąžintas Osmanų imperijai, tad nugriovė visas prie Juodosios jūros stovėjusias rusų tvirtoves.

Mums priartėjus prie Sankt Peterburgo, Petras ant kalvos šlaito sustabdė žirgą ir paėmęs man iš rankų vadeles sunėrė savo pirštus su manaisiais.

– Jekaterina Aleksejevna, tekėk už manęs išsyk, kai tik Nevoj nutirps ledai, – tarė pakiliai, bet kartu ir maldaujančiai.

Vakaro saulės nušviestos ramiai driekėsi lygumos, blėstančioje dienos šviesoje raudonai nusidažė žvaigždės formos Petropavlovsko tvirtovės sienos, o Nevos vanduo sutvisko paslaptingai žalia spalva. Kokie gražūs buvo mano namai; kokia laiminga buvau pagaliau į juos sugrįžusi. Karas buvo pralaimėtas, bet aš triumfavau.

– Ar girdėjai mane? – paklausė Petras, bet aš ir tąsyk nieko neatsakiau.

Nuo pelkių kilo vakaro rūkas ir tarsi šydas paslėpė miestą, drauge su mūsų svajonėmis bei troškimais iškrito gaivi rasa.