Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Johno Sweeney’io knygą „Žudikas Kremliuje. Kaip Vladimiras Putinas kūrė savo teroro karalystę ir užpuolė Ukrainą“. Tai intriguojantis, kvapą gniaužiantis pasakojimas apie Vladimiro Putino tironiją, nušviečiantis jo iškilimą nuo paprasto KGB šnipo iki vienvaldžio caro, jo grėsmingas ambicijas ir galiausiai įvykius, lėmusius Rusijos invaziją į Ukrainą.

Garsus žurnalistas ir karo reporteris J. Sweeney’is vedžioja skaitytojus po pačią Putino Rusijos širdį, Kremlių, po Čečėnijos masinių žudynių laukus ir naikinamus Ukrainos miestus. Kad geriau suprastume ilgai trunkančio Putino karo mastą, autorius dalijasi savo trisdešimties metų reporterio darbo patirtimi, atskleisdamas daugybę pasaulį sukrėtusių įvykių: nuo Maskvos surežisuotų daugiabučių sprogdinimų iki Rusijos kariuomenės žiaurumų Čečėnijoje, nuo Krymo aneksijos iki „Malaysia Airlines“ lėktuvo numušimo Rytų Ukrainoje.

Remdamasis įvairių liudininkų ir Putino persekiojamų žmonių pasakojimais, J. Sweeney’is parodo Ukrainos žmonių drąsą ir Kremliaus šeimininko žiaurumą, su kuriuo jis atsako į bet kuriuos pasipriešinimo veiksmus, žudydamas ar ilgiems metams įkalindamas savo kritikus, bet kokiomis priemonėmis siekdamas savo imperialistinių tikslų. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip atsitiktinai į valdžios olimpą patekęs Putinas uzurpavo valdžią, sunaikino visus demokratinės visuomenės atributus: žodžio ir rinkimų laisvę, teismų nepriklausomumą, bet kokią opoziciją. Tačiau tenka pripažinti ir dalį Vakarų atsakomybės dėl įsiviešpatavusio putinizmo monstro. Vakarai ilgai ir naiviai tikėjo, kad su Putinu galima sėkmingai susitarti ir pelningai prekiauti. Kasmet vis agresyvėjanti Rusijos prezidento retorika bei veiksmai vertinti kaip blefas, mėginimas pakelti savo vertę. Net po Rusijos atviros agresijos Sakartvele (2008 m.) ir Ukrainoje (pradedant 2014 m.) tikro praregėjimo neįvyko.

Knygoje J. Sweeney’is kruopščiai nagrinėja rašizmo atsiradimo anatomiją ir dažnai grįžta į dabartį – viską naikinantį brutalų karą Ukrainoje, tapusį putinizmo politikos barbariškumo viršūne. Autoriaus įspūdžiai pirmosiomis karo dienomis aprašyti taip: „Kažkoks idiotas viršutiniame bute stumdo sunkius baldus, ir aš pašoku iš miego... Prisimenu, kad esu Kyjive, dabar – ketvirta valanda ryto ir trankomi ne stalai ir kėdės, o siaučia rusų artilerija. Tas idiotas yra Vladimiras Putinas, ir jau antrą dieną tęsiasi jo idiotiškas karas.“

Nors ši didžiulė tragedija ištisus miestus pavertė griuvėsiais, knygos pabaigoje J. Sweeney’is prognozuoja neišvengiamą agresoriaus ir jo režimo galą: „Karas dar nesibaigė. Vladimiro Putino žudymo mašina dar pareikalaus tūkstančių nekaltų gyvybių, tačiau vieną dieną, galbūt visai netrukus, Putinas paliks Kremlių. Karste.“ Milijonai, galbūt net milijardai žmonių visame pasaulyje tikisi, kad anksčiau ar vėliau ši prognozė būtinai išsipildys.

Knygos ištrauka

Čia tiek daug šunų. Dešimtys jų sukiojasi šalia ukrainiečių kareivių ir kelių dar čia likusių pagyvenusių civilių. Užsienio žurnalistai spokso į nuogus medžius, juodus, apanglėjusius namus, sudegusius rusų tankus.

Aplink iščirškintus tankus, blokuojančius Vokzalnos gatvę Bučoje, šniukštinėja didelis kvailokas vokiečių aviganis vešliu, sveiku kailiu. Jis ima mus sekioti. Aš dirbu su dviem maltiečių ir dviem ukrainiečių žurnalistais: Giuseppe Attardu, Neilu Camilleriu, Aleksu Zakleckiu ir Liza Kozlenko. Filmuojame sugedusį rusų šarvuotį. Ant šaligatvio guli rusiškas batas su nutraukta koja viduje.

Liza pritūpia ir paglosto aviganį. Bandau duoti jam vandens, bet jis atšoka, galbūt išsigandęs žmonių. Liza užkalbina kelis ukrainiečių kareivius, šie pasako, kur rasti tai, ko ieškome. Eidami Vokzalnos gatve randame ieškomą namą, jis atrodo stebėtinai sveikas. Lydimi aviganio ir purvino balto terjero, užeiname į vidinį kiemą.

Pirmajam civiliniais drabužiais vilkinčiam vyrui buvo šauta į pakaušį. Prie jo galvos matyti tamsi kraujo balutė. Jo oda žalsvai mėlyna. Antrajam vyrui, taip pat vilkinčiam civiliniais drabužiais ir žalsvai mėlynos odos, buvo šauta iš arti tiesiai į veidą. Skylė toje vietoje, kur turėtų būti jo kakta, yra pats šlykščiausias dalykas, kokį pats esu matęs.

Abu vyrai buvo nužudyti.

Tada man į galvą ateina logiškiausias paaiškinimas, kodėl aviganis ir kiti šunys laksto palaidi. Jų šeimininkai negyvi.

Ateina du vietiniai gyventojai, rankose laikydami baltus plastikinius lavonmaišius su užtrauktuku priekyje. Jie įkelia abu kūnus į maišus ir juos užtraukia. Tas užtrauktuko garsas persekiojo mane visą naktį, tarsi koks pjūklo birbimas siaubo filme.

Sudegusių rusų tankų eilė Vokzalnos gatvėje liudija apie tai, kad Vladimiro Putino karas vyksta ne taip, kaip jam norėtųsi. Rusai įsivaizdavo, kad vis dar kariauja XX a. karą, bet jų puolimas, susidūręs su XXI a. ginklais – dronais, buvo pristabdytas Bučoje, o Irpinėje, kitame mieste sostinės kryptimi, visiškai sustojo. Kremlius nusprendė, kad būtų kvaila toliau siųsti čia mirti dar daugiau vaikinų, ir Rusijos armija įjungė atbulinę pavarą. Atsitraukdama ji savo apmaudą dėl apgailėtino pasirodymo prieš tikrus ukrainiečių kareivius išliejo prieš civilius, išžudydama šimtus nekaltų žmonių. Beje, rusų okupacijos metu darytose palydovinėse nuotraukose matyti Bučos gatvėse gulintys lavonai. Jie ten buvo dar prieš ukrainiečiams susigrąžinant miestą. Šias žudynes vykdė Rusijos kariuomenė. Taškas.

Bučos centre išvydome vaizdą, apie kurį mums buvo sakoma, kad tai daugiau niekada nepasikartos. Tačiau tas „daugiau niekada“ skamba kaip piktas pokštas, kai pažvelgi į tai, kas guli masinėje kapavietėje priešais pagrindinę miesto stačiatikių cerkvę. Iš žemės styro kažkieno ranka žalsvai pamėlusia oda. Dauguma kūnų įkišti į juodus plastikinius lavonmaišius.

Atkreipkite dėmesį, kad tai nėra klasikinė masinė kapavietė kaip, pavyzdžiui, Babin Jaras, kur nacių žudikai iškasė duobę, sušaudė šalia jos sustatytus žmones, o paskui ją užkasė. Šioje kapavietėje per rusų okupaciją buvo laidojami žuvusieji: iš pradžių – keletas ukrainiečių karių, o vėliau – dešimtys nekaltų civilių, kuriuos kulkomis, bombomis ar kitaip nužudė Vladimiro Putino karo mašina. Teigiama, kad šioje masinėje kapavietėje palaidota apie 280 lavonų; dar keturiasdešimt žuvusiųjų, kaip anie du, kuriuos ką tik matėme, mėtosi Bučos gatvėse ir kiemuose.

Rusija viską neigia. Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vasilijus Nebenzia teigė, kad kol Bučą kontroliavo Rusijos kariuomenė, „nė vienas vietos gyventojas nenukentėjo nuo jokių smurtinių veiksmų“, pridurdamas, kad vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuoti gatvėse gulintys lavonai, yra ukrainiečių inscenizuota „grubi klastotė“. Rusijos parlamento pirmininkas Viačeslavas Volodinas pareiškė, kad Buča yra „provokacija, kurios scenarijaus autoriai ir režisieriai – Vašingtonas su Briuseliu, o aktorius parūpino Kyjivas“.

Prie masinės kapavietės stovi vietos stačiatikių šventikas tėvas Andrijus. Jo blyškų, išvargusį veidą apniaukęs karo mestas šešėlis.

– Pirmąją duobę jie iškasė kovo 10 d., – pasakė jis.

– Ką pasakysite apie Kremliaus tvirtinimą, kad tai padarėte jūs patys?

Jis pažvelgė man tiesiai į akis.

– Nekalbėkite nesąmonių.

Vokzalnos gatvės pradžioje esančioje sankryžoje sutinku Kyjivo Didžiosios sinagogos rabiną Mošę Azmaną. Jau anksčiau esu ėmęs iš jo interviu jo sinagogoje laikraščiui „Jewish Chronicle“, kuriam rašau straipsnius. (Nesu praktikuojantis katalikas, bet, regis, niekam tai nerūpi.) Rabinas man sako: „Žinau, kas čia įvyko, nes buvau čia karo pradžioje. Anatevkoje turime žydų bendruomenę. Mes girdėjome, kas čia nutiko. Tačiau savo akimis matyti karą, tankų sutraiškytus automobilius, rusų kareivių sušaudytus žmones... Ir daugybę kūnų. Tai baisu, tai – karo nusikaltimas. Visas pasaulis tiesiog privalo sustabdyti bent jau Rusijos agresiją. Šis karas panašus į Antrąjį pasaulinį karą, bet ir šiek tiek kitoks. Koks skirtumas? Anuomet atėjo Vermachtas, po jų – SS. Būtent pastarieji ir žudė žmones. O čia reguliarioji Rusijos kariuomenė ir kariauja, ir žudo žmones. Jie – žudikai. Pasaulis turi sustabdyti šį karą. Tai ne tik Ukrainos problema. Tai – visos Europos, viso pasaulio problema.“

Toliau gatvėje guli šeši tos pačios šeimos nariai, visi sudegę. Jauniausias iš jų – maždaug dvidešimties metų moteris. Mano ukrainiečio kolegos Alekso Zakleckio darytos nuotraukos per daug siaubingos, kad jomis būtų galima pasidalyti.

Netoliese buvo aptikta visa grupė lavonų su už nugaros surištomis rankomis. Išgyvenusieji ukrainiečių interneto svetainei „Vot tak“ papasakojo, kas nutiko. Anot vieno iš egzekucijų liudytojų Vladislavo Kozlovskio, rusai į Bučą atvyko kovo 2 d. Kai prasidėjo apšaudymas, Vladislavas buvo Bučoje, prižiūrėjo savo mamą ir močiutę. Jis ir jo draugai, visi neginkluoti, pasislėpė rūsyje. Rusai išsprogdino pirmąsias duris, todėl rūsyje buvę žmonės patys atidarė antrąsias, tikėdamiesi likti gyvi.

– Pirmosiomis dienomis jie su mumis elgėsi gerai, davė maisto. Tačiau propaganda buvo išplovusi jiems smegenis. Normalūs žmonės neužpuola svetimos šalies.

Kai rusams ėmė nesisekti, jų elgesys visiškai pasikeitė:

– Jie neleido mums išeiti į lauką. Sėdėjome visiškoje tamsoje. Nebuvo nei šviesos, nei vandens, nei šilumos.

Kovo 7 d. rusai paleido moteris ir vaikus, vyrus pasiliko.

– Jie liepė mums atsiklaupti, tada mus „apieškojo“. Jie paėmė mano laikrodį ir pinigus. Mane kankino ir mušė per galvą šautuvo buože. Tuos, kurie kovojo Ukrainos kariuomenėje šalies rytuose, Donecke ir Luhanske, arba buvo kariai, nušovė. Šaudavo arba į pakaušį, arba į širdį.

– Kiek žmonių buvo nužudyta jūsų akivaizdoje?

– Manau, kad aštuoni. Vakar mačiau jų kūnų nuotraukas, jie buvo suguldyti už akmeninio pastato.

– Kiek per tą laiką buvo nužudyta jūsų pažįstamų?

– Aš taip žmonių nebeskirstau, man gaila visų. Vienas mano pažįstamas keturiasdešimtmetis Sergejus Semionovas su draugu nusprendė pro stiklo fabriką nueiti į Irpinės miestą. Jų kūnai buvo rasti po kelių dienų. Sergejus nužudytas šūviu į pakaušį. Kitą vyrą kankino, supjaustė veidą ir pribaigė šūviu į širdį. Juos palaidojome gamyklos teritorijoje.

Pagrindiniai įtariamieji dėl daugelio šių karo nusikaltimų yra Putino satrapui Ramzanui Kadyrovui lojalūs čečėnų kovotojai. Jie vadinami „kadyrovcais“, augina ilgas barzdas, dėvi juodas uniformas. Vietiniai Bučos gyventojai juos galėjo atpažinti iš akcento. Antra vertus, Ukrainos pusėje taip pat kovoja čečėnai. Kolektyvinė kaltė yra klaidinga idėja, be to, pirmuosius Rusijos kariuomenės vykdytų karo nusikaltimų įrodymus – beatodairišką civilių žudymą, kankinimus, karo taisyklių nepaisymą, pirmą kartą pamačiau būtent Čečėnijoje 2000 m. Bučoje Kremliaus nežmoniškumas tik pasikartojo.

Rusijos kariuomenėje tarnauja ir mongolų kariai, vyrai iš tolimos Sibiro respublikos Buriatijos, dauguma jų – budistai. Tai Vladimiro Putino karas, bet didžioji dalis jo „patrankų mėsos“ nėra atvykusi iš prabangių Maskvos butų.

Putinas jau du dešimtmečius kaltinamas tuo, kad savo nešvariems darbams atlikti pasitelkia čečėnų smogikus. Jo kritikų, tokių kaip Ana Politkovskaja, Nataša Estemirova ir Borisas Nemcovas, nužudymai galėjo būti „kadyrovcų“ darbas. Dabar Kremlius susvyravo ir žengtelėjo atgal, susidūręs su didėjančiu Vakarų pasipiktinimu dėl to, kad jo prijaukinti žudikai „persistengė“ Bučoje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kalbėdamas iš Kyjivo, Jungtinėms Tautoms pasakė: „Nėra nė vieno nusikaltimo, kurio jie nebūtų padarę mūsų šalyje. Rusai ieškojo ir tyčia žudė visus, kurie tarnavo mūsų šaliai. Jie šaudė ir žudė moteris prie jų namų. Jie išžudė ištisas šeimas – suaugusiuosius ir vaikus – ir bandė sudeginti kūnus... Kankino civilius, o paskui nužudė šaudami į pakaušį. Kai kurie iš jų buvo nušauti gatvėse, kiti įmesti į šulinius. Jie ten mirė kančiose.“

Pasak jo, tai, ką rusai padarė Bučoje, niekuo nesiskyrė nuo „Islamo valstybės“ elgesio Irake ir Sirijoje. Skirtumas tik tas, kad žiaurumus vykdė Rusija, JT Saugumo Tarybos narė. Jis paragino Tarybą pateisinti savo pavadinimą: „Akivaizdu, kad pagrindinė pasaulio institucija, turinti priversti bet kokį agresorių laikytis taikos, tiesiog nebegali veikti efektyviai.“

Šiuo atžvilgiu Zelenskis yra teisus. Rusija – didžiausia Sovietų Sąjungos dalis – 1945 m. iš tiesų turėjo teisę pretenduoti į vietą Jungtinių Tautų stalo prezidiume. Dabar Vladimiras Putinas prarado teisę į šią vietą.

Zelenskis taip pat paragino surengti naują Niurnbergo tribunolą: „Rusijos kariškiai ir jiems davusieji įsakymus turi būti nedelsiant patraukti atsakomybėn už karo nusikaltimus Ukrainoje. Visi, kurie davė nusikalstamus įsakymus ar juos vykdė žudydami mūsų žmones, stos prieš tribunolą, kuris turėtų būti panašus į Niurnbergo tribunolą.“

Rusijos karo nusikaltimų įrodymų Antrajame Niurnbergo tribunole bus daugiau nei reikia. Palydovinės nuotraukos, dronų filmuota medžiaga, liudytojų pasakojimai, „Bellingcat“ paskelbta atvirų šaltinių medžiaga. Dviratininkas ant žalio dviračio Bučoje – jo egzekucija, kurią kovo pradžioje įvykdė rusų tankistai, kai jis mėgino pasislėpti už posūkio, buvo nufilmuota dronu. Jo kūną, gulintį šalia sudaužyto dviračio, nufotografavo reporteriai, kai Ukrainos kariuomenė grįžo į miestą. Kaip jau sakiau, tai ne pirmoji Kremliaus nežmoniškumo apraiška.

Žinoma, rusai irgi neteko karių, bet – kaip tai mandagiau pasakyti? – jie ir pradėjo šį siaubingą karą. Prie geležinkelio bėgių guli du neatpažįstamai apdegę rusų lavonai, jų oda sustingusi it vaškas. Kitoje gatvėje užeiname į apanglėjusį namą. Žmonės sako, kad čia viskas sunaikinta, bet tai ne visai tiesa. Matau apdegusius vaikiško dviratuko griaučius, vidinius šaldytuvo vamzdelius. Keista, bet dujų skaitiklis liko sveikas, nors visas namas virtęs apanglėjusiais nuodėguliais ir pajuodusiomis plytomis. Vidiniame kieme matyti prieskoninių žolelių darželis, kurį puoselėjo čia gyvenę žmonės. Visame šiame karo chaose jis netikėtai primena apie kadaise čia tekėjusį normalų gyvenimą, ir dėl to darosi dar baugiau.

Išvažiuodami iš miesto išvystame dar vieną supleškintų rusų tankų eilę. Vienas kareivis, buriatas iš Sibiro, sugebėjo išsiropšti iš tanko, bet sudegė šalia jo.

Nufotografuoju jo tik raudona kojine apmautą tatuiruotą koją.

Suprantu, kad po to, kai pamačiau, ką jo bendražygiai rusų kareiviai padarė Bučoje, šiam lavonui nieko nejaučiu. Bet tai būtų dar viena nyki Vladimiro Putino sukelto karo ir besikartojančio Kremliaus nežmoniškumo pergalė. Priverčiu save įsivaizduoti, kaip šis jaunuolis pavasarį vaikščioja Baikalo ežero pakrante, linksminasi su bičiuliais, įsimyli...

O dabar jo motina sulaukia telefono skambučio ir išgirsta: „Labai apgailestaujame, bet...“

Vis dar nesuprantu, kodėl Vladimiras Putinas pradėjo šį idiotišką karą. Geriausias būdas atsakyti į šį klausimą – parašyti apie jį knygą. Jam tai nepatiks, bet man jo nuomonė nerūpi.