Leidykla „Briedis“ pristato Danielio Keyeso knygą „Mįslinga Billio Milligano istorija“, pagal kurią buvo pastatytas psichologinis trileris „The Crowded Room“.

Savo veiksmų nekontroliuojantis Billis Milliganas – žmogus, kurį kankino dvidešimt keturios skirtingos asmenybės, kovojančios dėl viršenybės jo kūne. Kova pasiekė kulminaciją, kai jis atsibudo kalėjime, suimtas už trijų moterų pagrobimą ir išprievartavimą. Teisme Billis buvo išteisintas dėl nusikaltimų, kuriuos padarė dėl daugialypės asmenybės sukeltos beprotybės. Tai buvo pirmasis toks JAV teismo sprendimas istorijoje. Taip visuomenei buvo atskleistas labiausiai sukrečiantis kada nors užfiksuotas daugialypės asmenybės atvejis.

Billio Milligano viduje gyvena dvidešimt keturi žmonės: Philipas, smulkus nusikaltėlis; Kevinas, prekiavęs narkotikais ir organizavęs parduotuvės apiplėšimą; Aprilė, kurios vienintelis siekis – nužudyti Billio patėvį; Adalana, drovi, vieniša, meilės ištroškusi lesbietė, naudojusi Billio kūną išprievartavimams, dėl kurių jis buvo suimtas; Davidas, aštuonmetis skausmo sergėtojas, ir visi kiti, įskaitant vyrus, moteris, kelis berniukus ir mergaites, ir Mokytojas, vienintelis, galintis juos visus sujungti. Šioje šokiruojančioje tikroje istorijoje susipažinsite su kiekvienu iš jų bei palaužtos sielos jaunuolio mintimis ir jo suskilusiu, siaubą keliančiu pasauliu.

Ši knyga – tai faktais paremtas pasakojimas apie Williamo Stanley’aus Milligano, pirmojo asmens JAV istorijoje, kuris buvo pripažintas nepakaltinamu dėl sunkių nusikaltimų, nes sirgo psichikos liga (disociaciniu tapatybės sutrikimu), gyvenimą, koks jis buvo iki šios knygos išleidimo originalo kalba.

Skirtingai nuo kitų psichiatrijos ir grožinėje literatūroje aprašytų daugybinių asmenybių, kurių anonimiškumas iš pat pradžių buvo užtikrinamas išgalvotais vardais, Milliganas nuo pat suėmimo ir kaltinimų pateikimo tapo prieštaringai vertinama visuomenės figūra. Jo veidas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir ant žurnalų viršelių. Jo psichiatrinių ekspertizių išvados pateko į vakarines televizijos žinių laidas ir laikraščių antraštes visame pasaulyje. Jis taip pat yra pirmasis daugybinės asmenybės pacientas, kuris ligoninėje buvo akylai stebimas visą parą, o išvadas apie jo daugialypiškumą prisiekę patvirtino keturi psichiatrai ir psichologas.
Dauguma iš tų žmonių, kurie Billį Milliganą sutiko, su juo dirbo arba nuo jo nukentėjo, pripažino jo daugybinės asmenybės diagnozę. Daugelis iš jų, prisimindami, ką B. Milliganas pasakė ar padarė, galiausiai pripažino: „Jis tiesiog negalėjo apsimetinėti.“ Kiti gi iki šiol mano, kad jis yra sukčius, genialus aferistas, pasinaudojęs beprotybės korta, kad išvengtų kalėjimo.

Williamas Stanley’us Milliganas – ligotas palaužtos sielos žmogus, gyvenantis sudėtingą gyvenimą.

Jis yra arba sukčius, apgavęs visuomenę ir išvengęs bausmės už smurtinius nusikaltimus, arba sergantis disociaciniu tapatybės sutrikimu. Bet kokiu atveju, situacija nepavydėtina...

Tik laikas parodys, ar Milliganas apgaudinėjo pasaulį, ar yra viena liūdniausių jo aukų...

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.

Knygos ištrauka

1977 metų spalio 22 dieną, šeštadienį, universiteto policijos viršininkas Johnas Klebergas Ohajo valstijos universiteto medicinos mokyklos teritorijoje įvedė sustiprintą policijos apsaugą. Patruliuodami policijos automobiliais ir žvalgydami pėsčiomis, universiteto miestelį šukavo ginkluoti pareigūnai, nuo stogų teritoriją stebėjo ginkluotos pajėgos.

Moterys buvo įspėtos nevaikščioti vienos ir nelipti į nepažįstamų vyrų automobilius.

Antrą kartą per aštuonias dienas tarp septintos ir aštuntos valandos ryto iš universiteto miestelio, grasinant ginklu, buvo pagrobta jauna moteris. Pirmoji buvo dvidešimt penkerių metų optometrijos studentė, antroji – dvidešimt ketverių metų slaugytoja. Abi buvo nuvežtos į užmiestį, išprievartautos, priverstos išsigryninti čekius ir apiplėštos.

Laikraščiuose buvo publikuotos policijos pateiktos fotoroboto nuotraukos, o visuomenė į tai atsiliepė šimtais telefono skambučių, kuriais pranešė vardus ir apibūdino nusikaltėlio išvaizdą, bet visa tai nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Nebuvo jokių svarbių įkalčių ir įtariamųjų. Universiteto bendruomenėje augo įtampa. Spaudimas viršininkui Klebergui vis didėjo, studentų organizacijų ir bendruomenės grupėms reikalaujant sulaikyti vyrą, kurį Ohajo laikraščiai ir televizijos laidos praminė studentų miestelio prievartautoju.

Vadovauti nusikaltėlio medžioklei Klebergas paskyrė jauną tyrėjų skyriaus vadovą Eliotą Boxerbaumą. Save liberalių pažiūrų laikantis Boxerbaumas įsitraukė į policijos darbą dar studijuodamas OSU po kilusių studentų neramumų, dėl kurių 1970 metais buvo uždarytas studentų miestelis. Tais metais, baigus studijas, jam buvo pasiūlytas darbas universiteto policijos departamente, tiesa, su sąlyga, kad nusikirps ilgus plaukus ir nusiskus ūsus. Jis nusikirpo plaukus, bet nesutiko nusiskusti ūsų. Jį vis tiek įdarbino.

Kai Boxerbaumas ir Klebergas išnagrinėjo fotoroboto nuotraukas ir abiejų aukų pateiktus duomenis, viskas rodė, kad užpuolikas – baltasis amerikietis, dvidešimt trejų–dvidešimt septynerių metų, 79–84 kg svorio, rudų arba rausvai rudų plaukų. Abu kartus vyriškis vilkėjo rudos spalvos sportinę striukę, džinsus ir avėjo baltus sportbačius.

Pirmoji auka Carrie Dryer prisiminė, kad prievartautojas mūvėjo pirštines ir turėjo nedidelį revolverį. Kartais jo akys nevalingai judėdavo – imdavo šokinėti iš vienos pusės į kitą. Tai jai priminė akių ligą nistagmą. Jis prirakino ją antrankiais prie automobilio vidinių durelių ir nuvežė į apleistą kaimo vietovę, kur išprievartavo. Išprievartavęs pasakė: „Jei kreipsiesi į policiją, nepateik jiems mano apibūdinimo. Jei ką nors pamatysiu laikraštyje, pasiųsiu ką nors paskui tave.“ Tarsi norėdamas įrodyti, kad ketinimai rimti, iš jos adresų knygelės išplėšė lapą su vardais.

Donna West, nedidelio ūgio, apkūni slaugytoja, sakė, kad jos užpuolikas turėjo automatinį pistoletą. Ji pastebėjo kažkokias dėmes ant jo rankų, ne purvo ar riebalų, galbūt aliejaus. Vienu metu jis pasakė, kad jo vardas Philas. Gausiai keikėsi. Buvo užsidėjęs rudus akinius nuo saulės, todėl ji taip ir nepamatė jo akių. Jis išplėšė lapą su giminaičių vardais ir perspėjo ją, kad jei ji jį identifikuos, su ja arba kuo nors iš jos šeimos narių susidoros „brolija“, kuri įvykdys jo grasinimus. Ji ir policija padarė išvadą, kad jis gyrėsi esąs kokios nors teroristinės organizacijos arba mafijos narys.

Klebergą ir Boxerbaumą klaidino tik vienas esminis dviejų apibūdinimų skirtumas. Pirmasis vyras turėjo vešlius, tvarkingai apkirptus ūsus. Antrasis – trijų dienų barzdą, bet buvo be ūsų.

Boxerbaumas kreivai šyptelėjo:

– Greičiausiai tarp pirmojo ir antrojo karto jis nusiskuto.

Spalio 26 dieną, trečiadienį, Vyriausiajame policijos komisariate Kolambuso centre seksualinių nusikaltimų tyrimų skyriaus detektyvė Nikkė Miller trečią valandą pradėjo antros pamainos darbą. Ji buvo ką tik grįžusi iš dviejų savaičių atostogų Las Vegase. Jautėsi pailsėjusi ir atrodė žvali, įdegis pagyvino jos rudas akis ir išryškino filiruotus smėlio spalvos plaukus. Pirmosios pamainos detektyvas Gramlichas ją informavo, kad išžaginimo auką, jauną moterį, nuvežė į universitetinę ligoninę. Kadangi ši byla turėjo būti Miller, Gramlichas pateikė jai kelias žinomas detales.

Tą rytą, apie aštuntą valandą, prie savo buto netoli universiteto miestelio buvo pagrobta dvidešimt vienerių metų Ohajo valstijos universiteto studentė Pollė Newton. Jai pastačius savo draugo mėlyną „Corvette“ automobilį, ji buvo įstumta atgal į vidų ir jai liepta važiuoti į nuošalią kaimo vietovę, kur ją išprievartavo. Paskui užpuolikas privertė ją važiuoti atgal į Kolambusą, kad išgrynintų du čekius, o paskui liepė jai važiuoti į universiteto miestelio teritoriją. Tada jis pasiūlė jai išgryninti dar vieną čekį, paskui anuliuoti mokėjimą ir pasilikti pinigus sau.

Kadangi Nikkė Miller atostogavo, ji nebuvo skaičiusi apie universiteto miestelio prievartautoją ir nematė fotoroboto nuotraukų. Ją su detalėmis supažindino pirmosios pamainos detektyvai. „Su šiuo atveju susiję faktai, – savo ataskaitoje pažymėjo Miller, – yra panašūs į faktus dviejų išžaginimo ir pagrobimo bylų... kurias nagrinėja Ohajo valstijos universiteto policija, nes viskas įvyko jų jurisdikcijoje.“

Nikkė Miller ir jos partneris, pareigūnas A. J. Bessellas, nuvyko į universitetinę ligoninę, kad apklaustų Pollę Newton, merginą kaštoniniais plaukais.

Pollė papasakojo, kad ją pagrobęs vyras sakėsi esąs „Weathermen“ narys, tačiau turėjo ir kitą tapatybę – buvo verslininkas ir vairavo „Maserati“ automobilį. Po Pollės apžiūros ir gydymo procedūrų ligoninėje ji sutiko padėti Miller ir Bessellui surasti vietą, į kurią ji buvo prievarta nuvežta. Tačiau jau temo ir ji ėmė painiotis. Ji sutiko pabandyti dar kartą kitą rytą.

Nusikaltimo vietos apžiūros komanda automobilio paviršių padengė milteliais, kad galėtų paimti pirštų atspaudus. Jie aptiko tris dalinius atspaudus su pakankamais vagelių fragmentais, kad juos būtų galima panaudoti lyginant su bet kokiais būsimais įtariamaisiais.

Miller ir Bessellas nuvežė Pollę į detektyvų biurą, kad ji kartu su skyriaus fotoroboto sudarymo specialistu sukurtų atvaizdą. Tada Miller paprašė Pollės peržiūrėti baltaodžių vyrų, įvykdžiusių lytinius nusikaltimus, nuotraukas. Ji atidžiai peržiūrėjo tris albumus su nusikaltėlių nuotraukomis, po šimtą kiekviename, bet bergždžiai. Dešimtą valandą vakaro, išsekusi po septynių valandų bandymų pagelbėti policijai, ji buvo priversta šį reikalą atidėti.

Kitą rytą, penkiolika po dešimtos, Seksualinių nusikaltimų tyrimo skyriaus rytinės pamainos detektyvai nuvežė Pollę Newton į Delavero apygardą. Dienos šviesoje jai pavyko surasti kelią į išžaginimo vietą, kur netoli tvenkinio kranto jie rado 9 milimetrų kalibro kulkų gilzes. Tai, kaip ji pasakė vienam iš detektyvų, buvo vieta, kur vyras šaudė iš pistoleto į alaus butelius, kuriuos išmetė į vandenį.

Kai jie grįžo į vyriausiąjį komisariatą, Nikkė Miller buvo ką tik atvykusi į tarnybą. Ji pasodino Pollę nedideliame kabinete priešais registratūrą ir atnešė dar vieną albumą su nusikaltėlių nuotraukomis. Ji paliko Pollę vieną ir uždarė duris.

Po kelių minučių į detektyvų biurą su Donna West, slaugytoja, antrąja auka, atvyko Eliotas Boxerbaumas. Jis norėjo, kad ir ji peržiūrėtų nuotraukas. Jis ir viršininkas Klebergas buvo nusprendę pasilikti optometrijos studentę atsarginei „gyvai“ liudytojo akistatai, jei teisme nebūtų pripažintas atpažinimas iš nuotraukų.

Nikkė Miller pasodino Donną West prie stalo koridoriuje šalia bylų spintų ir atnešė tris nusikaltėlių nuotraukų albumus.

– Dieve mano, – tarė ji, – ar gatvėmis vaikšto tiek daug prievartautojų?

Kol Donna tyrinėjo veidą po veido, Boxerbaumas ir Miller laukė netoliese. Versdama nuotraukas ji atrodė pikta ir nusivylusi. Ji pamatė pažįstamą veidą. Ne ją išprievartavusį vyrą, bet buvusį bendraklasį, visai neseniai matytą gatvėje. Ji žvilgtelėjo į antrąją pusę ir pamatė, kad jis buvo suimtas už ekshibicionizmą.

– Dievai žino, – sumurmėjo ji, – kas žmonėms gali šauti į galvą. Įpusėjusi albumą, Donna stabtelėjo ties patrauklaus jaunuolio su žandenomis ir blankiomis į ją dėbsančiomis akimis atvaizdu. Ji pašoko vos neparversdama kėdės.

– Tai jis! Tai jis! Esu įsitikinusi!

Miller liepė jai užrašyti savo vardą ir pavardę kitoje nuotraukos pusėje, tada surado asmens tapatybės numerį, sutikrino jį su oficialiais duomenimis ir užrašė „Williamas S. Milliganas“. Tai buvo sena jo nuotrauka. Atpažintą nuotrauką ji įdėjo į albumą, ties pabaiga, tarp nuotraukų, kurių Pollė Newton dar nebuvo peržiūrėjusi. Ji, Boxerbaumas, detektyvas Brushas ir pareigūnas Bessellas nuėjo į kabinetą pas Pollę.

Nikkės Miller nuomone, Pollė greičiausiai žinojo, kad jie laukia, kol ji išsirinks vieną iš nuotraukų tame albume. Pollė lėtai ir atidžiai apžiūrinėjo nuotraukas, o kai pasiekė maždaug vidurį, Nikkė Miller pajuto, kaip vis labiau įsitempia. Jei Pollė išsirinks tą pačią nuotrauką, jie turės atpažintą studentų miestelio prievartautoją.

Pollė stabtelėjo prie Milligano atvaizdo ir jį užvertė. Miller pečius ir rankas sukaustė įtampa. Tada Pollė atvertė kelis lapus atgal ir vėl pažvelgė į jaunuolį su žandenomis.

– Jergutėliau, tikrai panašus į jį, – tarė ji, – bet tvirtai pasakyti negaliu. Boxerbaumas suabejojo, ar pateikti prašymą išduoti Milligano arešto orderį. Nors Donna West ir atpažino Milliganą, nerimą kėlė, kad nuotrauka buvo trejų metų senumo. Jis norėjo palaukti, kol bus patikrinti pirštų atspaudai. Detektyvas Brushas nunešė Milligano asmens tapatybės duomenis į pirmame aukšte esantį Kriminalinės policijos identifikacijos biurą, kad jo pirštų atspaudai būtų sulyginti su pirštų atspaudais, paimtais nuo Pollės automobilio.

Nikkę Miller toks delsimas erzino. Ji manė, kad jie jau užsikabino, o liudijimai prieš šį žmogų buvo gana svarūs, kad būtų paskelbta jo paieška. Vis dėlto kadangi jo auka, Pollė Newton, nebuvo tikra, kad atpažino nusikaltėlį, ji neturėjo kitos išeities, kaip tik laukti. Po dviejų valandų buvo gautas pranešimas. Dešiniosios rankos rodomojo piršto atspaudas, paimtas nuo „Corvette“ keleivio durelių išorinio stiklo, ir dešiniosios rankos bevardžio piršto bei dešiniosios plaštakos atspaudai priklausė Milliganui. Visi atspaudai buvo tikslūs. Tiesiai į dešimtuką.

Pakanka, kad būtų galima kreiptis į teismą. Boxerbaumas ir Klebergas vis dar dvejojo. Prieš pradėdami įtariamojo paiešką, jie norėjo būti visiškai tikri, todėl paprašė iškviesti ekspertą, kuris įvertintų atspaudus.

Kadangi Milligano atspaudai sutapo su paimtaisiais nuo aukos automobilio, Nikkė Miller nusprendė iškelti bylą dėl pagrobimo, apiplėšimo ir išžaginimo. Ji gautų orderį jį suimti, atvesdintų į nuovadą, o tada Pollė galėtų į jį atpažinti liudytojo akistatoje.

Boxerbaumas pritarė savo viršininko Klebergo nuomonei ir manė, kad universiteto policija turėtų palaukti eksperto vertinimo. Viskas neturėtų užtrukti ilgiau nei valandą ar dvi. Geriau būti užtikrintiems. Kai nepriklausomas ekspertas patvirtino, kad atspaudai yra Milligano, buvo aštuonios valandos vakaro.

– Gerai, pateiksiu prašymą kelti bylą dėl pagrobimo, – pasakė Boxerbaumas.

– Tai vienintelis nusikaltimas, iš tikrųjų įvykdytas universiteto miestelyje ir esantis mūsų jurisdikcijoje. Išprievartavimas įvyko kitoje vietoje.

Jis patikrino informaciją, gautą iš Kriminalinės policijos identifikacijos biuro: Williamas Stanley’us Milliganas, dvidešimt dvejų metų buvęs kalinys, prieš šešis mėnesius paleistas lygtinai iš Ohajo valstijos Lebanono pataisos įstaigos. Paskutinis žinomas jo adresas buvo 933 Spring gatvė, Lankasteris, Ohajo valstija.

Miller iškvietė greitojo reagavimo būrio komandą, kuri susirinko jos biure, kad suplanuotų nusikaltėlio suėmimo procedūrą. Jie turėjo išsiaiškinti, kiek žmonių gyveno bute su Milliganu. Dvi išprievartavimo aukos teigė, kad jis sakėsi esąs teroristas ir samdomas žudikas, be to, jis šovė iš pistoleto Pollės akivaizdoje. Jie turėjo pagrindo manyti, kad jis yra ginkluotas ir pavojingas. Greitojo reagavimo būrio pareigūnas Craigas pasiūlė pasitelkti apgaulę. Jis panaudotų netikrą „Domino“ picos dėžę ir apsimestų, kad ją užsisakė kažkas šiuo adresu, o, Milliganui atidarius duris, Craigas pažvelgtų į vidų ir pabandytų išsiaiškinti situaciją. Visi pritarė šiam planui. Tačiau nuo pat to momento, kai paaiškėjo adresas, Boxerbaumui nerimą kėlė viena mintis. Kam buvusiam kaliniui tris kartus per dvi savaites belstis daugiau nei septyniasdešimt kilometrų iš Lankasterio į Kolambusą, kad kažką išprievartautų? Kažkas čia buvo ne taip. Kai jie jau ruošėsi išvykti, jis paėmė telefoną, surinko numerį 411 ir pasiteiravo, ar nėra naujo įrašo apie Williamo Milligano gyvenamąją vietą.

Akimirką pasiklausė ir užsirašė adresą.

– Jis persikraustė į 5673 Old Livingston aveniu Renoldsberge, – pranešė Boxerbaumas.

– Dešimt minučių kelio automobiliu. Rytinėje pusėje. Dabar jau logiškiau.

Atrodė, visiems palengvėjo.

Devintą valandą Boxerbaumas, Klebergas, Miller, Bessellas ir keturi Kolambuso greitojo reagavimo būrio pareigūnai pajudėjo trimis automobiliais ir riedėjo greitkeliu trisdešimties kilometrų per valandą greičiu, o jų žibintų šviesos yrėsi per tirščiausią rūką, kokį kada nors buvo tekę matyti.

Greitojo reagavimo būrys atvyko pirmas. Kas turėjo užtrukti penkiolika minučių, išsitęsė į valandą, o paskui prireikė dar penkiolikos minučių, kol vingiuotoje naujai nutiestoje Čeningvėjaus gyvenamųjų namų komplekso gatvėje buvo surastas reikiamas adresas. Laukdami, kol atvyks kiti, greitojo reagavimo būrio pareigūnai pasikalbėjo su keliais kaimynais. Milligano bute degė šviesa.

Kai atvyko detektyvai ir universiteto pareigūnai, visi užėmė savo pozicijas. Nikkė Miller pasislėpė dešiniojoje terasos pusėje. Bessellas nuėjo už pastato kampo. Likę trys greitojo reagavimo būrio pareigūnai užėmė pozicijas kitoje pusėje. Boxerbaumas ir Klebergas nubėgo prie galinės namo dalies ir prisiartino prie dvigubų stumdomų stiklinių durų.

Craigas iš automobilio bagažinės paėmė „Domino“ picos dėžę ir juodu markeriu ant jos užrašė: „Milliganas, 5673 Old Livingston aveniu“. Iš džinsų išsitraukė marškinius, kad uždengtų revolverį, ir lyg niekur nieko nuėjo prie vienų iš ketverių į vidinį kiemą išeinančių durų. Paspaudė skambutį. Niekas neatsiliepė. Jis paskambino dar kartą ir, išgirdęs viduje triukšmą, apsimetė nuobodžiaująs. Viena ranka laikė picos dėžę, kitą uždėjo ant klubo šalia ginklo.

Iš savo pozicijos už namo Boxerbaumas išvydo jauną vyrą, sėdintį rudame krėsle priešais didelį spalvotą televizorių. Kairėje nuo lauko durų jis matė raudoną kėdę. Svetainė ir valgomasis buvo L raidės formos. Daugiau viduje nieko nebuvo matyti. Televizorių žiūrėjęs asmuo pakilo nuo kėdės ir nuėjo atidaryti lauko durų.

Kai Craigas vėl paskambino į duris, pamatė, kaip kažkas jį nužvelgia pro šalia durų esantį langą. Durys atsidarė ir jis pamatė išvaizdų jauną vyrą.

– Atvežiau jūsų picą.

– Neužsisakiau jokios picos.

Craigas pabandė nužvelgti butą už jo ir pro atitrauktas užuolaidas prie galinių stiklinių durų pastebėjo Boxerbaumą.

– Tai adresas, kuriuo gavau užsakymą. Williamas Milliganas. Tai jūsų vardas?

– Ne.

– Kažkas iš čia paskambino ir pateikė užsakymą, – pasakė Craigas.

– O kas jūs?

– Tai mano draugo butas.

– Kur jūsų draugas?

– Jo dabar čia nėra. – Jis kalbėjo monotonišku, užsikertančiu balsu.

– Na, tai kur jis yra? Kažkas užsakė šią picą. Billis Milliganas. Šiuo adresu.

– Aš nežinau. Kaimynai jį pažįsta. Gal jie gali ką nors pasakyti, o gal jie ją ir užsakė.

– Ar galėtumėt mane palydėti?

Jaunuolis linktelėjo galva, priėjo prie durų, esančių už kelių žingsnių nuo jo durų, pasibeldė, palaukė kelias sekundes, tada vėl pabeldė. Niekas neatsiliepė.

Craigas numetė picos dėžę, išsitraukė pistoletą ir įrėmė jį įtariamajam į pakaušį.

– Nejudėt! Žinau, kad esi Milliganas! – Jis uždėjo jam antrankius.

Jaunuolis atrodė apstulbęs.

– Kas nutiko? Aš nieko nepadariau.

Craigas įrėmė pistoletą tarp menčių ir tarsi už vadžių truktelėjo už ilgų Milligano plaukų.

– Grįžkime į vidų.

Kai Craigas įstūmė jį į butą, nukreipę ginklus jį apsupo kiti greitojo reagavimo būrio pareigūnai. Namo priekyje pasirodė Boxerbaumas ir Klebergas.

Nikkė Miller ištraukė asmens tapatybės dokumento nuotrauką, kurioje ant Milligano kaklo buvo matyti apgamas.

– Jis turi apgamą. Tas pats veidas. Tai jis.

Jie pasodino Milliganą į raudoną kėdę, ir ji pastebėjo, kaip jis įsispitrijo kažkur į tolį apsiblaususia, transo apimta išraiška. Seržantas Dempsey’us pasilenkė ir pažvelgė po kėde.

– Štai pistoletas, – pasakė jis, išstumdamas jį pieštuku. – Devynių milimetrų „Smith and Wesson“ pistoletas „Magnum“.

Greitojo reagavimo būrio pareigūnas atvertė rudo krėslo priešais televizorių sėdynę ir pakilnojo kulkų apkabą bei plastikinį maišelį su šoviniais, bet jį sustabdė Dempsey’us.

– Palaukite. Turime arešto, o ne kratos orderį.

Jis atsisuko į Milliganą.

– Leisite atlikti kratą?

Milliganas žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nieko neatsakė.

Žinodamas, kad jam nereikia kratos orderio, kad patikrintų, ar dar kas nors yra kituose kambariuose, Klebergas įkišo galvą į miegamąjį ir ant nepaklotos lovos pamatė rudą sportinį kostiumą. Čia buvo netvarka, ant grindų mėtėsi skalbiniai. Jis žvilgtelėjo į atvirą drabužinę, o ten, ant lentynos, tvarkingai sudėtos gulėjo Donnai West ir Carrie Dryer priklausančios kreditinės kortelės. Netgi iš moterų užrašinių išplėštų popieriaus lapų skiautės. Ant komodos gulėjo rudo atspalvio akiniai nuo saulės ir piniginė.

Jis nuėjo papasakoti Boxerbaumui, ką pamatė. Rado jį nedideliame valgomajame, perdarytame į dailininko studiją.

– Tik pažiūrėk.