Konfliktas Šiaurės Airijoje tarp skirtingų religijų bendruomenių tęsėsi daugiau nei trisdešimt metų. Nors 1998 m. buvo pasirašyta taikos sutartis, traumos ir šiandien nėra užgijusios. Iš pirmo žvilgsnio Lietuvai tolimas konfliktas, vadinamas Bėdomis, stebina ne viena sąsaja su mūsų istorija. Apie tai pasakoja vertėja Ieva Vaičiulienė, išvertusi amerikiečių žurnalisto Patricko Raddeno Keefe’o dokumentinę knygą „Nieko nesakyk“ (išleido „Kitos knygos“). Ši Keefe’o knyga, pelniusi JAV nacionalinę knygų kritikų ir G. Orwello premijas, vadinama šiuolaikinės žurnalistikos etalonu.

– Kas yra Bėdos? Koks istorinis kontekstas?

– Bėdomis vadinamas laikotarpis, prasidėjęs 7-ojo deš. pabaigoje, per kurį Šiaurės Airijos regione įsiplieskė kruvinas konfliktas tarp dviejų pagrindinių visuomenės grupių – katalikų respublikonų, kurių dauguma norėjo grįžti į Airijos Respublikos sudėtį, ir britų vyriausybei ištikimų protestantų junionistų, kurių dauguma norėjo likti po Didžiosios Britanijos sparnu. Konfliktą labai paskatino tuo metu vyravusi akivaizdi katalikų diskriminacija – jie buvo varomi iš savo namų, negalėjo gauti gero darbo.

Kadangi tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose dar vyko pilietinių teisių judėjimas, kurio organizatoriai gana sėkmingai kovojo su sisteminiu rasizmu ir rasine segregacija, Šiaurės Airijos respublikonų jaunimas nusprendė imti iš to pavyzdį ir taikiomis priemonėmis ginti savo nuolat pažeidžiamas teises. Deja, taikūs protestai buvo numalšinti smurtu, kurį vykdė ne tik junionistai, bet ir akivaizdžiai juos palaikančios teisėsaugos institucijos. Todėl protestuotojai pasitelkė Airijos respublikonų armijos, anksčiau nesėkmingai ginklu bandžiusios iškovoti krašto nepriklausomybę nuo britų, likučius. Taip užvirė kruvini mūšiai – galima sakyti, karas – tarp Laikinosios Airijos respublikonų armijos (naujojo pagrindinio partizaninio judėjimo) ir Didžiosios Britanijos karinių struktūrų bei junionistų sukarintų grupuočių.

Tik Didžiosios Britanijos vyriausybė atsisakė šį dešimtmečius besitęsiantį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 3,5 tūkst. žmonių gyvybių, vadinti karu. Juk tuomet būtų reikėję pripažinti, kad imperialistinė valstybė, kruvinais metodais malšinanti sukilimus kolonijose, nesugeba susitvarkyti net su tuo, kas vyksta už „kampo“.

Įdomus momentas, kaip konflikto dalyviai vertina, kada Bėdos baigėsi. Didžiosios Britanijos šaltiniai visur nurodo, kad Bėdos baigėsi 1998 m., kai buvo pasirašytas Didžiojo penktadienio susitarimas. Tačiau Šiaurės Airijos regiono situaciją stebintys ir fiksuojantys airių specialistai teigia, kad konfliktas tęsiasi. Žinoma, ne su tokia jėga, kaip anksčiau, be tokių didelių aukų, bet problema išlieka ir niekur nedingo. Kraštas vis dar suskaldytas, kuriasi naujos sukarintos grupuotės, Taikos sienos vis dar skiria protestantų ir katalikų rajonus, peržengti tas ribas vis dar itin pavojinga. Atrodo, konfliktas tik įšaldytas, o ne išspręstas.

– Lietuvoje nėra nusistovėjusio termino šiam istoriniam periodui vadinti. Kai kur žiniasklaidoje jis vadinamas Neramumais, kitur Bėdomis. Jūs nusprendėte knygoje vartoti žodį „bėdos“. Kodėl?

– Taip, labai ilgai galvojau, kaip versti šį terminą. Apskritai, dirbdama su knyga itin daug tyrinėjau kontekstą – skaičiau šaltinius, klausiausi tinklalaidžių, autoriaus ir knygos veikėjų interviu, žiūrėjau dokumentinius ir vaidybinius filmus, daugybę „YouTube“ vaizdo įrašų. Tiesą sakant, pasidarė įprasta ryte ir vakare vedžiojant šunis užsidėti ausines ir žingsniuojant Šančių gatvelėmis panirti į šios tragedijos niuansus ir detales. Šiuo konfliktu susidomėjau prieš daug metų – kai vaikystėje pamačiau airių roko grupės „The Cranberries“ dainos „Zombie“ vaizdo klipą. Jis mane sukrėtė iki širdies gelmių (tai iki šiol viena mėgstamiausių mano dainų). Nesu istorikė ar politologė, taigi nesijaučiau galinti imtis tokios knygos vertimo papildomai neįsigilinusi į temą.

Taigi ir pasilikti su žodžiu „bėdos“ padėjo visas tas papildomas darbas. Visų pirma, žodis „bėdos“ yra eufemizmas, kuris buvo vartojamas nenorint kuriai nors konkrečiai kariaujančiai pusei priskirti kaltės ir dar labiau įplieksti konfliktą. Ypač kai skirtingų to konflikto pusių atstovai gyveno gatvėse šalia. „Neramumai“ man skamba labiau ne kaip eufemizmas, o kaip generinis, praskiestas ir itin suabstraktintas žodis. Iš jo dingsta švelninimo aspektas, jis panašesnis į sociologinį terminą. Be to, karo realybę išgyvenusieji šiaurės airiai, praradę artimuosius, gyvenę tarp sproginėjančių bombų ir bijoję kelti koją į gatvę, vargu ar sutiktų šią tragediją vadinti „neramumais“.

„Bėdos“ yra buitiškas žodis, kuriame užkoduotas jausmas, patiriamas, kai į tavo kiemą (tikrąja to žodžio prasme) ateina kažkas baisaus ir negero. Ir visas konfliktas, kad ir koks baisus ir kruvinas būtų buvęs, kartu buvo ir labai buitiškas – šiaurės airiai ėjo kariauti pakilę nuo pietų stalo, užkasinėjo ginklus daržuose, po susišaudymų traukė gerti į nelegalias užeigas, apsipirkti eidavo pro savadarbių bombų išraustas duobes ar siuntinėjo vaikus perduoti taktinių žinučių. Tai buvo karas, kurio neleista vadinti karu, – ir nesugebančios susitarti tautos bėda pačia esmingiausia, pačia archajiškiausia, giliausia šio žodžio prasme.

Be to, žodis „troubles“ nuolat skambėjo per karo aukų laidotuves ir šarvojimus, kai užuojautą pareikšti norintys lankytojai gedintiesiems sakydavo „sorry for your troubles“ – kaip kokią kodinę, simbolinę frazę, kurios tikrąją prasmę visi suprato. Kitaip sakant, „užjaučiu tave dėl šios bėdos“, „užjaučiu, kad ir tave ši bėda aplankė“. Manoma, kad iš šio konteksto žodžio „bėdos“ vartojimas pasklido po platesnę socialinę ir politinę areną. Šią informaciją galima rasti CAIN portale – Alsterio universiteto specialiai Bėdoms dokumentuoti sukurtoje svetainėje.

– Kokių sąsajų įžvelgtumėte tarp Šiaurės Airijos įvykių ir Lietuvos?

– Daugybės mažesnių ir silpnesnių šalių istorija nusėta imperialistinės galios paliktais randais. Lietuvos likimas irgi buvo neatitaisomai pakeistas Rusijos okupacijos.

Viena iš giliausių minčių, kurias Keefeʼas svarsto savo knygoje, yra apie tai, ką daryti, kai viskas baigiasi, ginklai nutyla, ateina kažkokia taika ir tiems patiems žmonėms, kurie tik ką buvo skirtingose barikadų pusėse, dabar reikia gyventi toliau. Kai nuėjęs duonos į parduotuvę už prekystalio pamatai žmogų, pražudžiusį tavo artimąjį. Šiaurės Airijos valdžia nesukūrė mechanizmų, sistemos, metodų padėti žmonėms pradėti vėl kalbėtis, susitaikyti ir gyti drauge. Nebuvo jokio sutarimo, kaip judėti į priekį su tomis žiojėjančiomis žaizdomis.

Panašiai ir mūsų visuomenėje – vienų tėvai ir seneliai dirbo sovietų teisėsaugoje, kitų – glaudė partizanus, trečių – tiesiog „nenorėjo niekur kištis“. Ir šaliai iškovojus laisvę – kaip ir Šiaurės Airijoje paskelbus taiką – visos tos grupės turėjo sugyventi toliau, taip ir neužmezgę jokio skausmingai atviro dialogo, kuris vestų gijimo ir susitaikymo link. Iš vienos pusės gali atrodyti – na ir kas? Tapome laisvi ir gyvenome toliau. Tačiau transgeneracinės traumos niekur nedingsta, jos ir toliau maitina visuomenės susiskaldymą. Mes labai dažnai nesusikalbame, nes susikalbėti nemokame. Sutraukyti bendruomenių saitai.

Ir, panašiai kaip ir šiaurės airiai, sunkiai prisiimame atsakomybę už savo veiksmus ir esam linkę pabrėžti tik kitų pusių nuodėmes. Pasiklausius kartais atrodo, kad mes, lietuviai, esame šventųjų tauta, kurią visi tik skriaudė. Bet kokie bandymai nagrinėti mūsų pačių nusikaltimus, taip prisiimant atsakomybę, kuri vestų gijimo link, baigiasi linčiavimu. Užtenka vien prisiminti visuomenės reakcijas į R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ ar M. Ivaškevičiaus „Žali“.

Visi šie abu kraštus smukdantys dalykai – susiskaldymas ir nesusikalbėjimas, transgeneracinės traumos, vengimas prisiimti atsakomybę, žmogaus teisių pažeidinėjimai – tai visuomenės nebrandos ženklai. Ir ta mūsų branda, visai kaip šiaurės airių, buvo sustabdyta imperialistinių išorės jėgų.

– Kuo knyga aktuali lietuviams skaitytojams?

– Dėl minėtų panašumų su mūsų pačių istorija. Kartais sunku suprasti, kas su tavimi įvyko, kai esi to vyksmo centre ir negebi pažvelgti į viską iš šono. Lietuviai, perskaitę imperialistinės valstybės kišimosi nualintos šalies istoriją, galės palyginti ją su mūsų pačių istorine situacija ir jos paliktais randais. Ir galbūt geriau suprasti mūsų socialines problemas, kurių iki šiol nesugebame išspręsti.

Be to, mums įprasta idealizuoti Vakarus ir dvi pagrindines šiai kultūrai atstovaujančias valstybes – JAV ir Didžiąją Britaniją. Knyga padės pamatyti kitokį Didžiosios Britanijos veidą ir tarsi praskleidus užuolaidą blaivesniu žvilgsniu įvertinti šios valstybės nusikalstamus veiksmus, kuriuos šiais laikais stengiamasi patogiai pamiršti.

Daugeliui įdomus pasirodys ir airių partizaninis judėjimas – mūsų istorinėje kultūroje jis irgi svarbus. Miško broliai kasė žemines giriose, šiaurės airiai slapstėsi Belfasto gatvelių raizgalynėje, bet už viso to slypėjo tas pats impulsas: visomis išgalėmis priešintis už tave daug didesnei jėgai dėl kilnaus, svarbesnio už tave patį tikslo. Ir kartais dėl to tikslo pamiršti moralę ir imti daryti baisius dalykus.

– Knyga vadinasi „Nieko nesakyk“? Ką reiškia pavadinimas?

– Pavadinimui autorius pasiskolino eilutę iš airių poeto Seamuso Heaney eilėraščio apie Bėdas: „Kad ir ką sakytum, nieko nesakyk.“ Šiaurės Airijoje iki šių dienų labai įsigalėjusi tylos kultūra. Toks mąstymo modelis tarsi sako: kas buvo, pražuvo, nebekalbėkime apie tai.

Pačiame Bėdų įkarštyje ne laiku prasižiojęs ar ėmęs klausinėti, ko nereikia, galėjai netekti gyvybės. Nedideliame krašte, kuriame visi virė viename puode, o fronto linijos driekėsi gretutinėse Belfasto gatvėse, žmonės savo nedideles stovyklas turėjo apsitverti tylos sienomis. Tai buvo ir įprastas būdas atsilaikyti per tardymus, pakliuvus į teisėsaugos nagus.

Tačiau ta tyla, nors iš pradžių veikusi kaip apsauginis mechanizmas, ėmė skverbtis ir į platesnes visuomenės sferas. Kalbėtis su priešais atsisakantys žmonės ilgainiui pamiršo, kaip kalbėtis tarpusavyje. Ir nusistovėjo tokia protu nesuvokiama situacija: krašte vyksta baisūs dalykai, bet tai pridengta kažkokiu šydu, jokio atviro dialogo nėra. Europos viduryje XX amžiuje – pusketvirto tūkstančio aukų, bombų išraustos gatvės, sprogimai miestų centruose, susišaudymai dienos viduryje, bet karu tai nevadinama. Abi kariaujančios pusės naudoja itin žiaurius, karo nusikaltimams prilygstančius metodus, bet apie tai garsiai nešnekama.

O galiausiai, kai buvo pasirašytas taikos susitarimas ir sudėti ginklai, žmonėms liepta lyg niekur nieko grįžti prie įprastinių gyvenimo veiklų, ta tyla supiktybėjo it vėžys. Knygoje yra vieta, kai taksi išsikvietęs herojus įlipa į automobilį ir pamato, kad prie vairo sėdi vienas jo nužudytos motinos pagrobėjų, šis jį taip pat atpažįsta. Visą kelionę abu neprataria nė žodžio. O ką sakyti, kai visas tragediją išgyvenęs kraštas tarsi kolektyviai nusprendė, kad taikos kaina – tyla?

Be to, visi šie dalykai įvyko palyginti neseniai. Yra dar daug gyvųjų, kurie viską matė savo akimis, dalyvavo konflikte ir žino atsakymus į visuomenei taip rūpimus klausimus. Bet jie tyli – iš dalies dėl to, kad nesukurta sistema padėti jiems prabilti saugiai, iš dalies dėl to, kad airių kultūroje informatoriai, arba vadinamosios „žiurkės“, yra ypač nekenčiami, iš dalies dėl to – kad žmonės vis dar bijo dėl savo gyvybės, nes IRA ir kitos sukarintos grupuotės tebeegzistuoja. Su tokia tylos siena susidūrė ir knygos autorius, kai bandė belstis į duris ir kalbinti įvykių liudininkus ir dalyvius.

– Kaip manote, ar autoriui pavyko išlikti neutraliam ir objektyviai papasakoti istoriją?

– Taip, manau, tikrai pavyko. Iš dalies būtent dėl to, kad rašyti knygą jis pradėjo neturėdamas su konfliktu emocinio ryšio. Keefe’as – airių kilmės, tačiau augo nutolęs nuo Amerikos airių kultūros, kartais į ją net žvelgdavo su švelnia pašaipa. Ypač į fanatizmą airių imigrantų, mėgusių konflikto žarijas žarstyti svetimomis rankomis, pvz., renkant pinigus nelegaliems IRA ginklams pirkti. Tais ginklais buvo žudomi ir nekalti žmonės. O saugiai svetimoje šalyje įsikūrę airių imigrantai jautėsi taip kovojantys „už tėvynę“.

Tai, kad autorius nuo šios istorijos buvo tarsi per kelis žingsnius – ne per toli, kad nesuprastų niuansų, bet ne per arti, kad neužvaldytų emocijos, – tikrai padėjo įžvelgti labai daug svarbių dalykų ir iš jų išausti šį visapusišką, daugiasluoksnį, detalų pasakojimą. Pridėk prie to jo milžinišką tiriamosios žurnalistikos patirtį ir gausi knygą, kuri pribloškia ne tik realumu, bet ir jautrumu, su kuriuo tas realumas atkuriamas.

Be to, kaip pats autorius sako, jo tikslas nebuvo parašyti knygą vien apie Bėdas. Jis norėjo gilintis į pavienių žmonių istorijas, suprasti krašto kultūrą, nagrinėti kolektyvinio neigimo temą, pabandyti atsakyti į klausimą, kaip žmonės suradikalėja. Ir jam tai puikiai pavyko.

– Pristatant amerikietišką knygos leidimą labiau akcentuojama dešimties vaikų motinos Jean McConville pagrobimas ir žmogžudystė. Visgi ant viršelio – Dolours Price portretas. Kokia šios moters istorija?

– Dolours Price tam tikra prasme ir atsakinga už tai, kad šis kūrinys išvydo dienos šviesą. Jos nekrologą „The New York Times“ perskaitęs autorius labai susidomėjo moters gyvenimu ir pradėjo savo, kaip kūrėjo, kelią šios knygos link. Dolours buvo pirmoji moteris IRA, atlikusi tokį svarbų vaidmenį ir nuolat buvusi svarbiausių įvykių sūkuryje. Ji užaugo respublikonų šeimoje, Dolours tėvas priklausė oficialiajai IRA. Pradėjusi studijuoti, mergina nuoširdžiai tikėjo, kad kovoti su diskriminacija bei neteisybe ir suvienyti Airiją galima taikiais būdais. Deja, šie idealai dužo, kai ją drauge su seserimi taikaus protesto metu smarkiai sumušė policijos padedamų junionistų gauja. Tai buvo lūžio momentas, po kurio įvykiai merginos gyvenime ėmė suktis uragano greičiu.

Ji įstojo į IRA, atsisakė moterims priskiriamų darbų, tapo aktyvia kovotoja, kuri dėl savo grožio, iškalbos ir aršumo toli už Airijos ribų išgarsėjo kaip partizaninių judėjimų ikona. Ji buvo viena kovotojų, susprogdinusių Londono centrą. Už tai nuteista, kalėjime pradėjo bado streiką, reikalaudama būti grąžinta kalėti namo. Taip ji susirėmė su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiosios Britanijos vyriausybe: Thatcher buvo pasiruošusi veikiau leisti merginai mirti, nei tenkinti už terorizmą nuteistos kalinės prašymą, bet bijojo visuomenės reakcijos – Šiaurės Airijoje Dolours buvo garbinama it tikra įžymybė. Nenoriu atskleisti, kas nutiko toliau ir atimti iš skaitytojo malonumo išsiaiškinti tai pačiam, bet ši įspūdinga moteris, vėliau ištekėjusi už kino žvaigždės ir bandžiusi gyventi ramų gyvenimą, nustojo tikėti smurtinės kovos už laisvę idėja.

Svarbu ir tai, kad Dolours susijusi ir su Jean pagrobimu bei nužudymu.

– Kaip jūs manote, kokia pagrindinė šios knygos stiprybė?

– Jautrumas. Pirmąkart skaitydama negrožinę literatūrą ne sykį verkiau. Keefe’as sugeba atskleisti giliausius žmogaus sielos, elgesio, pasirinkimų niuansus, nė akimirkai nenuklysdamas į filosofavimą ar asmeninę nuomonę. Už visų istorinių įvykių (kuriems išnagrinėti buvo atliktas tiesiog galijotiškas tiriamasis darbas) šydo autorius sugeba įžvelgti iš pirmo žvilgsnio nematomas sąsajas. Tai dokumentika, kuri skaitoma kaip romanas, įtraukia greit ir smarkiai. Padeda sužinoti naujų dalykų ir kartu analizuoja žmogaus širdies užkaborius.

Ši knyga – tai ir keturių žmonių, dviejų vyrų ir dviejų moterų, gyvenimo istorijos. Mes artimai susipažįstame su įžymiausios IRA kovotojos Dolours Price, IRA pagrobtos daugiavaikės motinos Jean McConville, Airijos politiko Jerry Adamso, kuris taip niekada ir nepripažino vadovavęs visai IRA, ir jo buvusio geriausio draugo Brendano Hughes’o, ėmusio nekęsti politikuoti pradėjusių senųjų bendražygių, gyvenimo istorijomis. Autorius už rankos veda mus jų likimų vingiais, per laiškus ir dienoraščius atskleisdamas jų mintis, pabrėždamas tam tikrų įvykių detales, sluoksnis po sluoksnio atidengdamas jų asmenybių niuansus, kol, pasiekus šerdį, skaitytojui pačiam paliekama nuspręsti: ar galima pateisinti jų veiksmus? Jei ne, tai gal bent suprasti? Ar tikėjimas kažkuo iš visos širdies suteikia teisę perrašyti moralės kodeksą? Ar verta paaukoti savus, siekiant kilnaus tikslo? Kaip aš pats būčiau pasielgęs šioje situacijoje?

Kai knyga skatina žmogų ne tik galvoti, bet ir jausti, tai didžiausia jos stiprybė, mano nuomone.

Be to, autoriui pavyko parašyti ir puikų kriminalinį trilerį. Knygos gale jis atskleidžia, kas iš tikrųjų nužudė Jean McConville, – ši informacija iki knygos išleidimo niekada nebuvo patekusi viešumon. Ir žudikas tikrai ne tas žmogus, apie kurį galvojate.

– Kokie buvo didžiausi vertimo iššūkiai?

– Daug laiko suvalgė papildomas tiriamasis darbas, bet jis buvo būtinas, norint iki panagių suprasti verčiamą knygą. Airiški vardai ir pavardės irgi buvo iššūkis, nes kartais tekdavo valandų valandas interneto platybėse medžioti informaciją apie teisingą jų tarimą. Kadangi knyga – apie airių tapatybę, jaučiausi privalanti išsaugoti autentiškumą ir atkurti jas teisingai.

Sudėtingi ir politinių, istorinių vingių aprašymai. Autorius, prieš pradėdamas nagrinėti kokį nors konkretų įvykį ar asmenį, pateikia išsamų kontekstą, piešia foną, kuriame tas įvykis nutiko ar tas žmogus veikė. Knygoje yra aprašytas ir ne vienas teismo procesas – juos nagrinėti Keefe’as itin mėgsta, nes pats yra baigęs teisės studijas, jo žmona irgi teisininkė. Kadangi mūsų ir JAV bei DB teisinės sistemos skiriasi, verčiant tokias vietas visada atsiranda papildomų sunkumų.

– Šiuo metu jūs jau verčiate ir kitą šio autoriaus knygą „Skausmo imperija“. Apie ką ji?

– Savo žurnalistiniame darbe Keefe’as nekart rašė apie Meksikos narkotikų kartelius. Analizuodamas jų veiklą, jis padarė išvadą, kad žiaurios nusikalstamos organizacijos kartu veikia ir kaip verslo subjektai – didžiulės korporacijos, kurioms itin svarbūs tokie dalykai kaip pasiūla ir paklausa. 2010 m. į Ameriką kartelių tiekiamo heroino kiekis, galima sakyti, per naktį nepaprastai išaugo. Tai sužadino autoriaus smalsumą: kodėl staiga amerikiečiams prisireikė tiek daug šio itin stipraus narkotiko? Atsakymas nesigaudančius JAV teisės ir medicinos sistemose gali priblokšti: jo paklausą išaugino viena garsiausių ir turtingiausių Amerikos filantropų šeimų.

„Skausmo imperija“ ir pasakoja šios šeimos, Amerikoje sukėlusios opioidų vartojimo epidemiją, istoriją. Ši krizė jau pražudė daugiau nei 700 tūkst. žmonių. O viskas prasidėjo nuo skausmą malšinančio vaisto, turėjusio išlaisvinti amerikiečius nuo fizinės kančios ir grąžinti jiems judėjimo laisvę, ramų poilsį ir darbingumą. Tik mažytė smulkmena – oksikontiną (toks vaisto pavadinimas) dėl cheminės sudėties ir sukeliamos priklausomybės galima vadinti „pirmos eilės heroino pusbroliu“.

Nikstelėjot koją? Dribtelėjot nuo kopėčių ir išsinarinot petį? Vakarais po darbo dažnai skauda galvą? Senas kojos lūžis vis primena apie save? Štai jums „sintetinio heroino“ tabletė.

Perskaitę knygą žmonės pradės visai kitaip vertinti Europos Sąjungos įstatymus ir reglamentus, saugančius mus, vartotojus, nuo tokių nusikaltimų, ir staiga pasijus labai dėkingi, kad gimė būtent Senajame Žemyne. Dėl kokių JAV teisės ir medicinos sistemų niuansų galėjo susidaryti ši situacija, kai vienai įmonei buvo leista bet kam siūlyti už morfijų dvigubai stipresnį vaistą? Kokios asmenybės sudaro garsiąją Sacklerių šeimą, kuri ir sukūrė didžiausią sveikatos krizę Amerikoje sukėlusį vaistą? Ir kaip jie gali ramiai miegoti? Tai keli klausimai, į kuriuos atsakymo Keefe’as ieško šioje knygoje.