Leidykla „Briedis“ pristato jaudinančią, Rytų Prūsijos istoriją liudijančią biografiją „Paskutinis Karaliaučiaus pastorius“, kurią parašė knygos pagrindinio veikėjo anūkė Henriettė Piper.

Karaliaučiaus pastorius Hugas Linckas (1890–1976), Išpažįstančiosios bažnyčios narys, priešinosi nacionalsocialistų režimui. Iškilus grėsmei, kad Rytų Prūsija bus okupuota Raudonosios armijos, 1945 m. sausį jis apsisprendė nebėgti – liko su savo bendruomene, kol 1948 m. pavasarį buvo ištremtas kartu su žmona ir paskutiniais išgyvenusiaisiais Kaliningrado pragarą. Šiaurės vakarų Vokietijoje jis, Hamburgo pastorius ir Rytų Prūsijos išblaškytosios bendruomenės dvasios tėvas, pradėjo naują gyvenimą.

Tarp mirusios motinos daiktų Henriettė Piper aptiko kartoninę dėžę senelių laiškų. Daugiausia tai buvo laiškai iš apsupto, paskui ir okupuoto Karaliaučiaus. To, kas ten vyksta, Vakaruose niekas nežinojo. Istorijos užribyje atsidūrusių Rytų Prūsijos šiaurinės dallies gyventojų, smurto, epidemijų, šalčio ir bado žlugdomų, 1945–1948 metais sumažėjo daugiau nei perpus. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė. Išstudijavusi daugybę laiškų, kuriuose perteikiama kasdienybė, Rytų Prūsijos grožis, saugumo jausmą teikianti bendruomenė, skausmas, grožėjimasis gamta, sielvartas, Henriettė Piper atkūrė senelio Hugo Lincko – žmogaus, kuriam svarbiau už savo gerovę buvo paklusimas sąžinei ir atsakomybė savo artimui, – biografiją.

Hugas Linckas savo prisiminimus tikėjosi sudėti į knygą, bet ji taip ir neišėjo. Norėjo atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Iš šios medžiagos atsirado biografinė knyga apie „paskutinį Karaliaučiaus pastorių“. Tai bandymas perprasti, kaip jis tuo metu gyveno, taip pat ir vėlesnį, menkiau žinomą gyvenimo Hamburge tarpsnį. Tai pasakojimas apie tai, kaip Harvestehudės Šv. Jono parapijos pastorius sprendė konfliktus su Bažnyčios vadovybe, kokios pozicijos, ir toliau bandydamas išlikti išblaškytos Rytų Prūsijos Bažnyčios bendruomenės dvasios tėvu, laikėsi Bažnyčios politikos atžvilgiu. Jam su žmona pavyko atkurti tai, ką per karą ir tremtį prarado, o tai, kad jie įstengė išgyventi, yra dar vienas stebuklas. Stebuklo galia Hugas Linckas kliovėsi ir sunkiais gyvenimo tarpsniais.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.

Knygos ištrauka

Kad su parapijiečiais būta ir sudėtingų santykių, byloja ir tai, jog kai kuriuose namuose pastorius nebuvo laukiamas. Parapijos diakonisė sesuo Elisė perspėjo: Hugas negalįs ten vežtis žmonos, o ir pats prie durų lai nestovi, nes anieji apmėtys tuščiais degtinės buteliais. Palikęs Marią namie, Hugas nuo alkoholio priklausomuosius lankė vienas.

1919 metų gegužės pabaigoje gimus Linckų pirmagimiui Gerhardui, pionieriai iš jų namo buvo iškeldinti. Hugas ir Maria, išstudijavę sodininko žinyną, įveisė daržą, gausiai pasėjo špinatų – sūnui, įsigijo paršą Ferdinandą ir penkias vištas, ir joms vardai buvo duoti.

Deramai apsipratę jie dar nebuvo. Gimus kūdikiui socialiniai ryšiai vis stiprėjo. Pirmiausia susidraugavo su bendruomenės girininkais. Vis dėlto Maria jautėsi vieniša. Tuo laiku ji rašė daug laiškų. Atsiminimuose apie Pupius Hugas nepasakoja apie savo apsisprendimą, veikiausiai kilusį spontaniškai, siekti pastoriaus pareigų Noimiunsteryje, nes tai reikštų, kad ir vėl laukia ilgos kraustynės per Mozūriją. Vis dėlto 1919 metų lapkričio 31 dieną jis padavė prašymą Noimiunsterio Anšaro parapijos pastoriaus pareigoms užimti. Marios tėvas Friedrichas Schroderis raštu pranešė apie šį prašymą, nes laiku Noimiunsterio jis galėjo ir nepasiekti. Prašymą Hugas grindė tuo, kad pastoriaus pareigas einąs Ostmarke, Alenšteino (vok. Allenstein, dab. Olštynas) plebiscito teritorijoje, kurios ateitis nėra aiški.

Noimiunsteryje prašymas buvo atmestas. Marią tai, be abejo, labai nuvylė. Hugui, Rytų prūsui, širdies gilumoje galbūt ir palengvėjo.

Kita vertus, nežinia dėl Mozūrijos ateities labai slėgė. Tuo tarpu Mozūrija buvo paskelbta separatine teritorija. Jos ateitį 1920 metų liepos 11-ąją turėjo lemti visuotinis balsavimas. Teritorija, kurioje rengtas plebiscitas, buvo kontroliuojama. Atvykti čia galėjai tik turėdamas vardinį kvietimą ir „sąjungininkų komisijos“ patvirtintą leidimą. Tad ir tėvams Schroderiams, 1920 metų birželį iš Reicho atvykusiems pasidžiaugti pirmuoju vaikaičiu, teko daryti lankstą per Karaliaučių. Schroderiai nusprendė plaukti jūra, vėliau šitaip, jūra, ir keliauta, nes tai atsiėjo pigiausiai. Subvencionuojamo Rytų Prūsijos jūrų laivyno laivai apiplaukdavo tuo metu susidariusį lenkų koridorių, Rytų Prūsiją atskyrusį nuo Vokietijos.

Linckų svečių knygoje senelis Schroderis suminėjo visas kelionės į Pupius stotis. Iš Noimiunsterio išvyko ketvirtadienį, 1920 metų birželio 3-iąją, 7 valandą ryto. 19 valandą pasiekė Svinemiundę (vok. Swinemunde, dab. Svinouiscis), ten nakvojo. Kitos dienos vakarą įlipo į laivą „Freia“. Dar po dienos Aistmarėse laivas prisišvartavo Piliavoje (vok. Pillau, dab. Baltijskas). Tada – kelionė garlaiviu į Karaliaučių.

Ten Schroderiai nakvojo pas Linckus – motiną Käthę ir dukterį Mią. Kitą dieną, sekmadienį, dalyvavo pamaldose Pilies bažnyčioje. Vidudienį – zoologijos sodas. Ryte Schroderiams teko vykti į valdišką įstaigą – iš „sąjungininkų komisijos“ gauti leidimą įvažiuoti.

Antradienį, birželio 8-ąją, po septynias valandas trukusios kelionės traukinys 17 valandą įriedėjo į Pupius. Perone tėvų laukė Hugas ir Maria su „bambliuku“ ant rankų.

Schroderiai atsidūrė politinės įtampos zonoje. Paskutiniais mėnesiais prieš visuotinį balsavimą pasienio srityse vyko propagandinės kovos. Ir lenkai, ir vokiečiai agitavo stoti jų pusėn. Vokiečiai nepasitikėjo lenkais, nes Versalio derybose pastarieji, taip Hugas rašo atsiminimuose, apsukriai, nedaug pritariančiųjų parašų turėdami įstengė pusę Neidenburgo apskrities atskirti ir Soldau miestą Lenkijai priskirti.

Baimintasi, kad tas pats laukia ir Mozūrijos. O gal ir dar blogiau, gal tamsią naktį lenkų daliniai lietuvių pavyzdžiu įžygiuos čia ir pareikš: tai lenkų teritorija, ji amžiais liks Lenkijos valstybės dalimi. Labai džiugu, kad šiais neramiais laikais mums buvo leista į Pupius iš Holšteino Angelne esančių staliaus dirbtuvių parsigabenti ten pagamintus baldus, tai yra mano žmonos kraitį. Tai – pasitikėjimo ženklas.

Plebiscito teritorijoje vyko susirinkimai, kalbomis ir pranešimais agituota už „vokiškumą“, agitpropas rengė spektaklius. Pupiuose buvo parodytas Schonherro spektaklis „Tikėjimas ir tėvynė“, kuriame vaidino Kionigsbergo aktorius Pascalis du Bois-Reymondas, – rašo Hugas Linckas atsiminimuose. Aktorius nakvojo pastoriaus namuose, paliko įrašą svečių knygoje. Linckai nerimavo dėl „nacionalinio klausimo“.

Nuo imperijos atskirtoje provincijoje jautėsi kaip „pasienio markoje“ – apsupti tautų, kurios ką tik įkūrė nacionalinę valstybę ir kaip įmanydamos stengiasi tolyn nustumti Versalio nustatytas sienas.

Iš Reicho į plebiscitą suplūdo dešimtys tūkstančių balsavimo teisę turinčių žmonių, daugiausia iš Rūro srities. Mozūrijoje gimusieji, kad ir kur dabar gyveno, balsuodami galėjo lemti šio regiono likimą.

Į gimtinę vykstantieji nepaisė ilgo kelio, nemenkų išlaidų – tai liudija, kaip tiems žmonėms rūpėjo šis klausimas ir kokių nemenkų abejonių kėlė balsavimo baigtis. Kai Schroderiai išvyko, Linckai pastorate priglausdavo į plebiscitą atvykusius žmones.

1920 metų liepos 11-osios plebiscitas didele balsų persvara parodė, kad apsispręsta dėl Mozūrijos Vokietijos imperijos sudėtyje – lenkus tai pribloškė. Jie tikėjosi, kad į Rūro sritį išsikėlę mozūrai balsuos už priklausymą Lenkijai. Bet konfesija – mozūrai, kaip ir dauguma Rytų Prūsijos gyventojų, yra evangelikai – veikiausiai buvo ta jungtis, kuri saistė stipriau nei mozūrų kalba, dėl kurios mokslininkai ligi šiol nesutaria: vieni ją laiko savarankiška kalba, o kiti – lenkų kalbos tarme.

Liepos 11-ąją Ortelsburgo (dab. Ščytnas) apskrityje 98 procentai rinkėjų, t. y. 48 207 mozūrai, balsavo už pasilikimą Vokietijos sudėtyje. Tik 497 rinkėjai balsavo už priklausymą Lenkijai. Ortelsburgo apskrityje esančiuose Pupiuose balsavusiųjų proporcijos buvo panašios.

Grėsmė, kad Mozūrija atiteks Lenkijai, nuslūgo. O po kelių mėnesių Mariai teko patirti tokį stiprų sukrėtimą, kad tas įvykis ilgam nugulė giminės atmintyje ir tik praėjus dešimtmečiams Hugo giminaitė Margaretė Regehr papasakojo apie jį „Ostpreusenblatt“.

Tai buvo 1920 metų žiemos pradžioje. Su vaiku ant rankų Maria atidarė į sodelį vedančias virtuvės duris ir mirtinai persigando: lauke stovėjo būrelis vyrų, geriau įsižiūrėjus, paaiškėjo, kad išblaškyti rusų kareiviai, apiplyšę, sušalę, išbadėję. Jie nieko kita nenorėjo, tiktai duonos, parodė gestais. Atsitokėjusi nuo šoko Maria nuvedė vyrus į virtuvę. Su rusų kareiviais įstengęs rusiškai susišnekėti Hugas sužinojo, kad jiems pavyko atsitraukti. Bet prasimušti iš apsupties jėgų jau nebuvo. Kad ir kaip būtų, jie tvirtai pasiryžę grįžti į Baltarusiją, pas savo šeimas.

Vokietijai karas baigėsi 1918 metų lapkritį. Rytuose – Baltijos šalyse ir Lenkijoje – jis vis dar liepsnojo. Lenkijos–Sovietų Rusijos kare (1919–1921) iš pradžių lenkų sėkmingai pulti, vėliau sovietai vis dėlto nukariavo daug žemių ir prasiveržė iki Vyslos.

Bet 1920 metų rugpjūtį, sumušti prie Varšuvos, jie atsitraukė į rytus ir šiaurę. Atsitraukimas vyko be jokios tvarkos, tai vertė, kaip Hugas būtų sakęs, „sprukti“, taigi dezertyruoti. O Mozūrijos miškuose pasiklysti vieni niekai. Štai taip 1920 metų žiemos pradžioje karo išsekinti rusų kareiviai ir atsidūrė prie Marios virtuvės durų. Vėliau sūnus Rolandas Linckas „Šeimos kronikoje“ apie

1920-uosius rašė: 10 000 rusų Mozūruose. Ar tikrai jų tiek buvo, nežinia. Bet toks masinis nelegalus sienos perėjimas šeimai ilgam įstrigo atminty.

Susidūrimas su rusų kareiviais Linckams akivaizdžiai parodė, kad karas vyksta čia pat, kad siena yra tik ženklas šalies žemėlapyje. Hugas panūdo išvykti. Pradėjo žiūrinėti šiaurėje. 1922 metų pavasarį tirpstant sniegui jis pasakė bandomąjį pamokslą Vėluvoje (vok. Wehlau, dab. Znamenskas), mieste prie Priegliaus ir Alnos upių. Pasirinko jį, o 1922 metų birželio 16-ąją buvo priimtas į tarnybą kaip antras Šv. Jokūbo bažnyčios pastorius.

Treji metai Pupiuose, nors politiškai ir neramūs laikai buvo, nors Marios fizinė ir dvasinė sveikata gana dažnai šlubavo, Linckams buvo laimės metai. Pasaulį išvydo du sveiki sūnūs – Gerhardas ir Hermannas. Maria Pupių žmonėms perdavė Holšteine puoselėjamą „advento karūnos“ tradiciją, advento vainikus* pamėgta pinti ir Mozūrijoje. Hugas atlaikė konfliktus su parapijos taryba, įgijo dvasininko patirties, perprato – ilgai tenka eiti, kol žmogų pasieki. Iš Pupių Hugas išvyko pasirengęs didesniems darbams.

Vėluva (1922–1930)

Vėluva, miestas, kurio pavadinimas prasideda Weh*, baigiasi au – taip, pasak močiutės, liaudies išmintis byloja, yra toli nuo sienos, provincijos viduryje, 50 kilometrų į rytus nuo Karaliaučiaus – ten, kur upelė Alna įteka į Prieglių. 5 000 gyventojų turinti Vėluva yra tikras miestas. Traukiniu iš čia iki sostinės Karaliaučiaus tik valanda kelio. Karaliaučiaus bažnytiniame gyvenime radosi pokyčių, Hugas noriai dalyvauja teologinėse diskusijose, jos išjudina. Po skaudžių Pirmojo pasaulinio karo išbandymų pastoriaus galvoje vis kirba: kodėl Dievas leido. Diskutuojant siekiama geriau perprasti Dievo žodį ir taikliau jį skelbti. Jaunas teologas Karlas Barthas, pateikęs Laiško romiečiams apmąstymus, regis, naujus kelius atvėrė.

Pasiklausyti jo paskaitos 1924 metų lapkričio 25-ąją į Karaliaučių žmonės plūdo iš visos Rytų Prūsijos. Hugas sėdo į traukinį ir nuvykęs išklausė Bartho paskaitą „Žmogaus žodis ir Dievo žodis krikščionių pamoksluose“. Ši paskaita Rytų Prūsijos bažnyčią kreipė nauja linkme.

Nepaisant sunkios ekonominės padėties, Vėluvoje nugyventi metai šeimai buvo gal smagiausi. Gimė dar du vaikai: 1923 metais duktė Ingeborg, 1925 metų paskutinę dieną sūnus Rolandas. Abu Vėluvoje gimę Linckų vaikai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, jie gyvai prisimena vaikystės miestą, garsėjusį kasmečiu arklių turgumi, didžiausiu Europoje. Šalta žiema, dūkimas važinėjant rogėmis nuo Šancenbergo. Čiužinėjimas užšalusiomis pievomis prie Priegliaus.

Burmistro mirtis – naktį girtas persisvėrė per tilto turėklus, o įkritęs į Alną vis rėkė: „Gelbėkit, aš – burmistras Mulleris, skęstu“ iki prigėrė.

Vasarą Linckai poilsiaudavo Sembos pajūryje, Palmininkuose (vok. Palmnicken, dab. Jantarnas). Kartu važiuodavo dar viena draugų šeima, taip pat našlys landratas Hoffmannas su sūnumi.

To meto laiškų beveik neišliko. Garbioje senatvėje, rengdamasis leisti knygą, Hugas Linckas užrašė prisiminimų, po mirties jie buvo išspausdinti 32 ir 33 „Wehlauer Heimatbrief “ numeriuose (abu 1984 m.). Jo veikla Vėluvoje geriausiai išryškėja skyriuje „Tarnystės Vėluvoje metai – 1922–1930“ („Meine Amtsjahrein Wehlau – 1922 bis 1930“).

Į Vėluvą Linckai atvyko tuo laiku, kai infliacija kilo šuoliais. 1922 metų spalį reichsmarkė, palyginti su karo pradžia, 1914 metais, nuvertėjo tūkstančius kartų. Pastoratui priklausančiame 26 margų sklype šeima augino bulves; mieste dalijamas medžio pliauskas keitė į anglis. Šeima, kaip ir daugelis kitų, sunkiai vertėsi, skurdo. Iš nemenko Hugo šeimos ūkio ligi mūsų dienų išliko tik pastatai.

Ekonominiai sunkumai padėjo susigyventi su Vėluvos žmonėmis, rašo Hugas Linckas atsiminimuose apie Vėluvą. Skurstantiems seniems žmonėms, daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams padėti buvo įsteigtas komitetas, jam priklausė ir Hugas: Komiteto nariai lankėsi pas ūkininkus, prašė paaukoti maisto produktų. Šie negailėjo grūdų, bulvių, daržovių, vaisių, paprašyti, ir skerdienos. Buvo sudaromi Vėluvos miesto varguolių sąrašai; tai buvo mano darbas, tad aplankiau daug parapijos šeimų, pažinau tokių žmonių, kuriems Dievo tikėjimas teikė gyvybinių jėgų, bet ir tokių, kurie, praradę darbą, neteko ir vilties, ištežo.

Hugas įniko į socialinį darbą, buvo organizatorius ir pedagogas, kaip pastorius vadovavo „evangelikų vyrų ir jaunuolių draugijai“, kuri turėjo būstinę. Svarbiausias įvykis buvo kasmetis šeimų vakaras, bendruomenėje labai populiarus. Pradžioje trumpa Biblijos ištrauka, tada trimitavimas trombonu, sporto programa ir teatro vaidinimas.

Hugui vadovaujant šiai draugijai buvo pastatyti keli spektakliai pagal Rytų Prūsijos vokiečių tarmėmis rašančios Erminios von Olfers-Batocki kūrinius. Daug dėmesio skirta sporto renginiams – turnyrams, naktinėms išvykoms, tarpregioninėms sporto šventėms.

Prieš Kalėdas buvo meistraujama, siaurapjūkliu išpjaustinėtos figūrėlės papildė neturtingų šeimų vaikams skirtus kalėdinius maišelius. Draugijos jaunuoliai dalyvavo ir miesto pagalbos programose, tarkime, paskirstant ir pristatant skurstančioms pensininkėms malkų iš miesto miško.

Hugas, antras apskrities pastorius, per vieną kolegą pateko į keblią padėtį. Grynaitėje (vok. Grunhayn, dab. Krasnaja Gorka) darbavosi pastorius Hollandas, vadintas „skrajojančiu olandu“, – tokias asociacijas keldavo jo povyza. Jo bėda, kaip atsiminimuose apie Vėluvą įvardijo Hugas, buvo pasaulėžiūrinis išklydimas.

Jis garbino Ludendorffą*, „didįjį karvedį“, kaip naujos pasaulėžiūros skelbėją, naują išganytoją. Tas išties pinklias idėjas, ponios Mathilde Ludendorff paskelbtas ir Tanenbergo bundo paskleistas, jis įgyvendindavo praktiškai. Per adventą pamaldose pasirodydavo ne talarą ar juodą kostiumą vilkėdamas, bet rudą megztinį, avėdamas jojimo batus, rankose ne Bibliją, o knygą raudonu viršeliu su gvardijos žvaigžde laikydamas – iš jos skaitydavo apie vokiečių karo žygdarbius. O dar tas keistas jo šeimynos elgesys. Sode visi namiškiai – vyras, žmona, vaikai, namų darbininkai, namų mokytojas – nuogut nuogutėliai mankštindavosi, o paskui, irgi tais „oriniais kostiumais“, bėgdavo į mišką – laukuose dirbantiems bendruomenės nariams šiurpstant.

Jį „tarnybiškai drausminti“ Hugas neturėjo teisės – tai buvo superintendento pareiga. Bet kaip kolega ir, kaip bažnyčioje sakoma, „brolis“ jautėsi atsakingas, tad apsilankė pas tarnystės brolį tikėdamasis sužadinti šio teologinį sąmoningumą ir atsakomybę dėl bažnyčios.

Dvi valandas mudu kalbėjomės, regis, į naudą, bet paskui prie stalo prisėdo jo žmona – ir tada lyg teatre geležinė uždanga būtų nukritusi. Mano pastangos paskatinti jį, jei ir neapmąstyti visa tai, tai bent jau liautis šitai darius, perniek nuėjo. Superintendentui Kittlausui, savo bažnyčios apygardoje du pastorius turėjusiam, tai stipriai apsunkino paskutinius tarnystės šiose pareigose metus.

„Skrajojančio olando“ atvejis liudija, kad pastoriai susiviliodavo painiais tų laikų „išganymo sąjūdžiais“, taip pat Vokiečiais krikščionimis, vėliau tapusiais masiniu sąjūdžiu. Tie sąjūdžiai iškilo paskatinti tuštumos, atsiradusios 1918 metais sunykus sosto ir altoriaus vienybei.

Tuo metu reiškėsi ir politinis mesianizmas, stiprus vadovavomo troškimas: Patikimą vadovavimą iš vokiečių „atėmė“ karas ir revoliucija. Dabar svarbiausia buvo ne tik sulaukti „Vokietijos gelbėtojo“, bet ir tikėti, kad bus atgauta ankstesnė tautos didybė. „Didvyrišką praeitį primenant, puoselėti troškimai ir idealai, laukta pasirodant išganytojo ir vėl sugrįžtant didvyrių. Praeities idealizavimas tapo geresnės ateities laidu“ (Schoenborn, Wie Schafe, p. 40).

Hugas aiškindavosi ir su kairiosiomis ateistinėmis grupuotėmis. Rinkimų demonstracijoje Vėluvos turgaus aikštėje komunistai šaukė: „Šalin Bažnyčią!“ Tarp jų buvo ir penki Hugo konfirmantai, prisimena Hugas Linckas straipsnyje, spausdintame „Wehlauer Heimatbrief“ 33 numeryje.

Pasikalbėjau su jų tėvais, paprašiau, kad vaikinai išstotų iš tokių sambūrių, drauge su kitais rengiančių „Rote Falken“. Tėvai suprato, kad konfirmantui, tikram Bažnyčios nariui, nedera taip elgtis ir šaukti „Šalin Bažnyčią!“. Jie uždraudė jaunuoliams dėtis prie „Rote Falken“.

Tvirtai laikydamasis krikščioniškų nuostatų, Hugas prisidėjo nustatant leistinumo ribas ir išsaugant taikų sambūvį. Kartą 1927 ar 1928 metų gegužės 1-ąją arklio traukiamu vežimaičiu važiavo, talarą vilkėdamas, į laidotuves netoliese. Jam priešpriešiais, gaudžiant trimitams, plaikstantis raudonoms vėliavoms, artėjo Gegužės 1-osios eisena. Pasibaidęs arklys metėsi į šalį – komunistų kapelmeisteris kaipmat susiprato. Kol pravažiuos dvasininkas, liepė liautis trimitavus.

Ir kolona tylomis nužygiavo pro mane, o aš dėkodamas pridėjau prie beretės plaštaką, – „Wehlauer Heimatbrief “ 33 numeryje publikuotame straipsnyje rašo Hugas Linckas.

1929-aisiais vos trejus metus mokykloje atbuvęs vyresnysis sūnus Gerhardas buvo jau tiek pažengęs, kad teko žvalgytis humanitarinės gimnazijos. Vėluvoje veikė realinė berniukų gimnazija, galima buvo ten siųsti, bet tėvams Linckams rūpėjo suteikti sūnui humanitarinį išsilavinimą – nuo Šulpfortos ir Friedricho kolegijos laikų tai buvo tapusi šeimos tradicija. Skaudama širdimi išsiuntė jie devynmetį sūnų į tolimą Vokiečių Ylavą (vok. Deutsch Eylau, dab. Bagrationovskas).

Su šia mokykla Linckus siejo giminystės ryšiai. Kathės Linck senelis kadaise buvo jos rektorius. Šeima įkurdino sūnų internate – Kathei Linck mirus, Hugas gavo palikimą, Karaliaučiaus Hohencolernų ir Levandų gatvės nuomojami namai davė nuolatines pajamas. Linckai ilgėjosi Gerhardo.

Atlaikęs išbandymus Vėluvoje, Hugas suskato siekti naujų iššūkių. Jei tik įmanoma, ten, kur visus Rytų Prūsijos pastorius traukia, – Karaliaučiuje. Pretendavimą į tarnybą gimtajame mieste Hugas grindė formaliu argumentu – 13 metų tarnystės provincijoje.

1930 metų vasarą jis pateikė prašymą užimti Lyvenikės (vok. Lobenicht) parapijos Šv. Barboros bažnyčios antro pastoriaus pareigas.