Leidykla „Briedis“ pristato jau šeštą apdovanojimus šluojančio Stuarto MacBride’o trilerį „Tamsus kraujas“, kuris priklauso topų viršūnėse karaliaujančiai detektyvų serijai.

Geriausi Škotijos pareigūnai gaus progą įsitikinti, kad pradėti gyvenimą iš pradžių gali būti be galo sunku. Tačiau visi nusipelno galimybės pasitaisyti…

Ričardas Noksas – praeityje smurtinis prievartautojas, nuteistas tik už vieno seno žmogaus išprievartavimą (bet įtariamas ir kelių kitų), pripažino padarytas skriaudas, atrado Dievą ir nori likti savo močiutės namuose Aberdyne, o ne gimtajame Niukasle. Jis nori pamiršti juodą praeitį. Arba tik taip sako...

Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus nesidžiaugia, kad buvo įtrauktas į komandą, kuri turės padėti žiauriam prievartautojui įsikurti Aberdyne. Bet blogiausia – pareigūnui tenka dirbti su žmogumi, įkišusiu Noksą už grotų, – vyresniuoju kriminalistu komisaru Danbiu iš Nortumbrijos policijos, kuris neva atvyko „prižiūrėti proceso“.

Tačiau netrukus viskas pasisuka labai netikėta linkme...

Edinburgo gangsteris Peilis Malkas nori pasipelnyti iš besivystančio Aberdyno statybų bumo. Vietinis nusikaltėlių pasaulio šulas Hemišiukas Movatas rezga grėsmingus Logano ateities planus. O Nokso praeitis vis nenori jo paleisti. Loganas ir komisarė Styl turi rūpinasi ne tik Noksu, bet ir siekia atskleisti, iš kur atsirado daugybė padirbtų prekių bei pinigų, kas ginkluotas nupjautu kūju apiplėšinėja juvelyrines parduotuves ir kur, po galais, dingo informatorius Stivas. Pastarasis prapuolė slapstydamasis vienoje iš Malkolmo statybviečių. Galiausiai randamas palaidotas betone. Regis, dar būdamas gyvas...

Šis detektyvas gal ir nėra toks baisus kaip kitos S. MacBride‘o knygos, bet nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Knygos ištrauka

– Vėluoji. – Izobelė prisimerkė virš baltos aptemptos kaukės.

Loganas pasitaisė apsauginius akinius.

– Kaltink Finį – man reikėjo prižiūrėti storulį komisarą, atvykusį iš Niukaslo, ir jo augintinį iškrypėlį. Ar ką nors jau aptikai?

Morgas ekspromtu buvo įrengtas dideliame šaldytuve, į kurį galima įvažiuoti mašina: tai buvo urminės prekybos sandėlio, įsikūrusio pramoniniame Dono Tilto rajone, dalis, rekvizuota tam, kad Izobelė čia atkurtų antrinę nusikaltimo vietą. Šioje vienintelėje vietoje tilpo šakinis krautuvas, galintis pakelti ir nuleisti betono gabalą su Stivo Polmonto palaikais.

Įprastinis šaldytuvo turinys – vaisių, daržovių, šviežios mėsos ir pieno dėžės – buvo sukrautas prie sienų, kad per vidurį atlaisvintų maždaug Logano buto dydžio erdvę.

Teismo ekspertizės biuras pastatė ir savadarbę sterilią palapinę iš permatomo plastiko lakštų – kraštus suklijavo lipniąja juosta. Prie galinės sienos stovėjo kilnojamasis rentgeno aparatas, o ant greta esančio šviečiančio rėmo kabėjo pamėkliškos nuotraukos, kuriose – ant šono gulintis susirietęs skeletas. Interjerą ir susibūrusius baltais kombinezonais vilkinčius laborantus apšvietė keturios pramoninės arkinės lempos – po vieną kiekviename kampe. Vaizdelis visai kaip iš „X failų“. Aberdyno ateivio autopsija.

Polmonto betono gabalas gulėjo ant platformos, stalo aukštyje, suvyniotas į mėlyną plastiką. Iš akyto pilko paviršiaus kyšojo dešinė elektriko ranka ir kairė koja.

Dūzgė senoviniai šaldymo agregatai, o oras net treškėjo nuo šalčio.

Vienas baltas kombinezonas pamojo jam.

– Seržante Makrėjau! Aš – daktarė Frampton, susipažinome nusikaltimo vietoje.

Pamojo ir jos padėjėjas, stengdamasis nenumesti įkalčių maišelių, pasidėtų rankos linkyje. Į juos buvo pridėta kažkokių rudų kolostomiškų grumstų.

– Labs!

Daktarė Frampton patapšnojo per maišelius.

– Ką tik baigėme rinkti dirvožemį nuo luito, vidury savaitės jau turėtų būti rezultatai. Paaiškės jo paslaptys.

Loganas dirstelėjo į Izobelę.

– Aišku… Dėkui.

Dirvožemio tyrėja jam nežymiai linktelėjo, apsisuko ir išslinko iš patalpos, o jai įkandin ir Bernas Igoris.

Izobelė iškėlė ranką.

– Pone Hafendenai?

Prie jos prišiugždėjo žmogus, nuo galvos iki kojų apsitraukęs vienkartiniu baltu kombinezonu, glaudžiantis prie krūtinės juodą įrankių dėžę. Pasitaisė gumelę, juosiančią kaukėtą veidą. Kostelėjo. Atsikrenkštė.

– Iš tiesų draugai vadina mane Ijanu, tai…

– Nesidrovėkite, pone Hafendenai.

Nugrandžius dirvą ir žemes, kūnas atsidengė dar labiau. Iš cemento kyšojo maždaug pusė Stivo Polmonto: iki kelio išlindusi kairė koja, iki alkūnės – dešinė ranka, klubas, peties lopinėlis ir veido šonas. Oda buvo išmušta tamsiai violetinėmis lavondėmėmis, išskyrus tas vietas, kur Polmonto kūnas rėmėsi į daktarės Framptom taip branginamą dirvą. Ten oda buvo blyški, vaško geltonumo, aplipusi žeme ir akmenėliais.

Hafendenas patrepsėjo.

Izobelė uždėjo ranką jam ant peties ir nuvedė prie palaikų.

– Pradėkite, kai būsite pasiruošęs.

Nedidelis vyrukas pažvelgė į ją.

– Tiesiog archeologijoje… paprastai nebūna tiek daug… – Jis vėl sužiuro į lavoną. – Dažniausiai iškasame fosilijas ir kaulus.

Ji palenkė galvą ant šono ir pažvelgė į jį.

Loganas žengtelėjo į priekį.

– Apsimeskite, kad čia durpėse aptikti palaikai. Tie, kuriuos išsaugo taninai ar panašiai.

– Aha… gerai. Durpės. – Hafendenas pasidėjo įrankių dėžę ant cemento luito ir išsitraukė porą mažų kaltukų. – Labai kietos durpės…

Plastiku atribotas kambarys mirgėjo nuo baltos šviesos: teismo medicinos fotografas pokšėdamas blykste viską fiksavo, kol nervingasis archeologas grandė cementą aplink lavoną. Kad būtų galima jį ištraukti.

Jis suskirstė luitą į dešimties centimetrų kvadratų tinklelį ir kiekvieno cementą supylė į atskirą maišelį – visas procesas buvo kruopščiai fiksuojamas tiek filmavimo kamera, tiek skaitmeniniu fotoaparatu.

Po pusvalandžio Hafendenas įgavo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi, kaleno palei pečių ir galvos liniją, trupino cementą ties plaukų galais. Kuo daugiau kaleno, tuo bjauresnis darėsi kvapas.

Archeologas nuleido kaltukus.

– Išlaisvinau galvą.

Loganas nusekė Izobelę link luito.

Polmonto galva gulėjo keistai persukta – ir pati forma atrodė kiek neįprastai, kažkiek suplota. Cemente buvusi pusė susiraukšlėjusi ir pajuodavusi, ant nelygios odos dar matėsi pilkų dulkelių, iš nosies sunkėsi gelsvai žalsvo skysčio srovelė.

– Fui… – Loganas prisidengė nuo sugerto kondensato sudrėkusią kaukę. – Maniau, kad šaltis jį užkonservuos.

Izobelė palinko į priekį, atsargiai suėmė deformuotą Polmonto skruostą ir atsuko galvą taip, kad ši žvelgtų tiesiai į juos. Nosis buvo sulaužyta, viena ausis įplėšta, pražiota burna pilna pilkos masės, – ši dar nebuvo iškasinėta, – bet čia tikrai Stivas Polmontas.

Ji apčiupinėjo galvą.

– Kai kurie cemento mišiniai yra egzoterminiai – stingdami jie šyla. Tokio dydžio ir storio masė kaip šie pamatai greičiausiai išlaikė šilumą keletą dienų. Veikiausiai viena jo dalis virė, o kita buvo greitai užšaldyta… Galvos forma pakito prislėgus cementui. Kol neprapjausiu, negalėsiu pasakyti, ar galva suknežinta prieš mirtį, ar po jos.

Izobelė pirštine apmautu pirštu perbraukė per persuktą kaklą. Virš raktikaulio juodavo taškinių žaizdelių apskritimas.

– Įkandimas.

Suraukusi antakius pasižiūrėjo į išlindusią ranką, į tamsiai rudą dėmę ant rankovės. Tada atsegė rankogalį ir atraitojusi pamatė dar vieną įkandimą.

– Aišku, išsaugojau ne visus plaukus. – Archeologas parodė į cemente likusias sruogas. – O išoriniai drabužiai taip pat bus iššūkis. – Žiūrėdamas į Loganą jis patraukė pečiais. – Cementas persisunkė per audinį ir tik tada sustingo. Bet patį kūną išimti dėl to bus lengviau, lyg išlupti drugelį iš kokono.

Hafendenas ir vėl pasiėmė savo kaltukus.

– Žinote, ne taip jau ir blogai, kaip maniau. Siaubingai įdomu, kai gerai pagalvoji.

Smagu girdėti, kad bent kažkas maloniai leidžia laiką.

Po pusvalandžio jie vėl susirinko prie kūno. Hafendenas perėjo prie liemens ir atkrapštė kairįjį petį bei žastą.

– Kad bus nelengva, supratau atkrapštęs pirmąjį. Reikėjo pasidarbuoti kaltuku, kol nepažeisdamas išlaisvinau juos visus. – Jis parodė į petį, iš kurio pro Polmonto striukės iki rudumo suteptą audinį lindo dvylika metalinių spyglių.

Izobelė palyginimui iškėlė vieną iš rentgeno nuotraukų.

– Puikiai padirbėta. – Prisilenkusi palietė vieno spyglio galiuką pirštinėtu pirštu. – Garantuotai vinys. – Pridėjo liniuotę prie rankos ir palaukė, kol ją įamžins fotografas, o tada skalpeliu prarėžė rankovę, džemperį ir languotus marškinius. Ranka buvo jau pažįstamo pelėsio spalvos, tačiau toje vietoje, kur kyšojo vinys, oda buvo tamsesnė.

Ji apžiūrėjo vienos metalinės vinies galvutę.

– Kraujosruvos požymiai… Jos įvarytos prieš mirtį. Ir matai, kai kurios akivaizdžiai ištrauktos. – Ji parodė pajuodavusią skylę Polmonto delne.

Loganas linktelėjo.

– Jis buvo kankinamas.

Izobelė paprašė replių, atsargiai ištraukė vieną vinį ir iškėlė kaip ekskaliburą.

– Dešimties centimetrų ilgio vinis, greičiausiai įkalta viniakale. Sprendžiant iš skersmens, delne kiaurymes tikriausiai paliko lygiai tokia pat vinis.

Už nugaros kažkas ištarė:

– Gal jis buvo nukryžiuotas?

Loganas sustingo. Velnias – Styl.

Atsisuko ir išvydo ją stovinčią visai prie pat ir žvelgiančią į jį pro kaukės viršų. Pro savadarbio morgo užuolaidas prasibrovė stambus šlubčiojantis žmogus, apsitempęs vienkartiniu kombinezonu. Greičiausiai Danbis. Storulis iš Niukaslo atsistojo luito gale.

Styl įsikibo Loganui į ranką.

– Seržante Makrėjau, gal galėtume persimesti pora žodžių? Lauke.

– Maniau, kad atostogauji.

– Staigiai.

Urminės prekybos sandėlio stovėjimo aikštelėje buvo beveik tuščia, stovėjo tik keli teismo ekspertizės biuro automobiliai, rudas Logano trantas fiatas, o nuo šlapdribos susigūžęs storulis krovė skardinių dėžes į mobilų mėsainių autobusiuką.

Styl nusiplėšė kaukę.

– Pasakykit man, seržante, ar per daug iš jūsų, bybiagalvių, tikėjausi galvodama, kad sugebėsite be manęs apsieiti bent porą savaičių? – Jos veidas atrodė nenatūraliai oranžinis, lyg būtų išsitepusi odą padažu.

– Aš ne…

– AR PER DAUG? – Inspektorė nusigręžė, nužingsniavo prie eilės didžiulių parduotuvės vežimėlių ir paspyrė vieną iš jų. – Siuzan netveria apmaudu, blyn. Verkia. Rėkia. Ir gadina man kraują, nes turėtume būti Puerto de la Aldėjoje, gerti nealkoholinę sangriją ir kruštis kaip ūdros!

Loganas žengtelėjo atgal.

– Tada kodėl…

– Bet kurgi aš esu? Ogi čia – sušiktam Aberdyne, nes tu nuėjai pažliumbti prakeiktam Finiui ant peties! – Dar kartą paspyrusi vežimėlį, atsisuko į jį.

– Bet…

– Niekaip nepajėgei bent valandą apsimesti, kad čia atvarė tas sušiktas Harvis iš Freizerberio policijos Kriminalinio poskyrio, ką? Buvome oro uoste – dar keturiasdešimt minučių, ir jau būtume sėdėjusios lėktuve! – Išsitraukusi iš kišenės, Styl paleido į jį krūvą popiergalių. Į vienkartinį kombinezoną atsimušę pasai, elektroniniai ir įlaipinimo bilietai pabiro ant šlapio asfalto.

Jis pažiūrėjo, kaip vėjo šuore suplazda bemuitės parduotuvės čekis, ir atsakė:

– Eik šikt.

Ji sustingo išsprogdinusi akis.

– Kaip drįsti…

– Ne aš jį padūriau, aišku? Dar vakar lojai ant manęs, kad nemoku dirbti komandoje, bet jei tik paklūstu taisyklėmis, ir vėl imi skalyti?

– Negali…

– Ką man reikėjo daryti – apsimesti, kad jis atvyko? – Jis ėmė kelti balsą, jau rėkė jai į veidą: – O kaipgi tu pati? Galėjai pasiųsti Finį šunims šėko pjauti, bet juk taip nepadarei, ką? Ne, parbėgai čia kaip gera mergaitė.

– Aš ne…

– Tai ir nekaltink manęs dėl to, kad Siuzan užsišiko. Turėjai galimybę, bet ją prapisai.

Inspektorė stovėjo piktai verdama jį akimis.

– Pasidariau nelemtą bikinio depiliaciją.

Loganas pakėlė rankas į viršų.

– Tai keliauk atostogauti, po velnių! Rytoj nuvažiuok į oro uostą ir išsijunk telefoną. Pasiųsk Finį. Varyk į tą savo Puerto del Kalabybiškį ir liaukis man pisti protą!

Žodžiai „pisti protą“ nuaidėjo per visą aikštelę. Storulis sustingo laikydamas rankose dėžę mėsainių bandelių ir sužiuro į juos.

Kriminalistė inspektorė Styl atsišliejo į pastato sieną ir timptelėjo kelnių klyną.

– Kaip man pasiųsti Finį, jei telefonas bus išjungtas?

Loganas surinko permirkusius popiergalius.

– Tai… Siuzan rimtai užsišiko?

– Dieve, dar ir kaip. – Styl susmuko dar labiau. – Tai buvo paskutinė mūsų galimybė išvažiuoti atostogų, nes jei dar kiek uždelsime, oro linijos ims myžti į batą dėl nėščiosios skraidinimo. Pradeda bijoti, kad, pagimdžius gyvulinėje klasėje, vaikiščiui teks garantuoti nemokamus skrydžius visam gyvenimui.

– Maniau, čia tik šiaip mitas.

Nubraukęs rupų sniegą nuo burgundiško vyno spalvos paso, ištiesė jai dokumentus.

Styl šniurkštelėjo.

– Žinai, mes nesimylėjome jau kelis mėnesius. Mėnesius. Jau baigiu pamiršti, ką kur kišti… O maniau, kad nėštumo metu moteriai dar ir kaip pakyla noras. – Ji piktai pažiūrėjo į Loganą, tada sudavė per ranką. – O kai išstenės tavo vaikį, teks ištverti dar pusmetį celibato! Negi niekaip nenulaikai savo draugužio kelnėse?

– Ei! Taigi pati maldavai, kad užstatyčiau Siuzan vaiką. Negi pamiršai? „Oi, Loganai, gal galima dar spermos? Prašau. Tik dar kartelį. Šįkart tikrai pavyks. Prisiekiu. Mylėsiu tave amžinai.“ Pameni?

Ji gūžtelėjo ir pažvelgė į popietės niūrumą.

– Joa, bet jei tie tavo buožgalviai būtų bent ko nors verti, būtų pavykę jau iš pirmo karto.

Ponas Mėsainių Valdovas įsimetė dar tris dėžes dietinės kolos, užtrenkė autobusiuko duris, paliko vežimėlį vidury aikštelės ir išvažiavo.

– Tinginio pantis. – Styl ir vėl timptelėjo kelnes. – Tu bent įsivaizduoji, koks skausmas darytis brazilišką depiliaciją?

– Ką čia veikia Danbis?

– Pasidariau tik tam, kad, Siuzan nuomone, taip seksualiau…

Pasikrapštė, pasimuistė, pasikasė.

– Gal baigsi!

– Niežti. – Ji sudrebėjo. – Ir dar žiauriai šalta.

– Tiesiog jis labai susidomėjęs Polmontu. Iš pradžių dienoraščiais, o dabar dar ir į skrodimą atvyko…

Styl išsitraukė cigarečių pakelį, pasiūlė Loganui, tada pridegė dvi.

– Ar Ledo Karalienė jau rado kokį įkaltį, kurį galėtume kam nors prikabinti?

– Jis buvo kankinamas viniakale, o paskui palaidotas gyvas.

– Vargšelis… Kas dar?

– Ant rankos ir kaklo įkandimo žymės. Panašios į šuns.

Inspektorė susikišo delnus į pažastis.

– Tad ieškome stambaus ir žiauraus bjaurybės, turinčio didžiulį šunį ir galinčio patekti į statybvietę. Ir kas gi jis galėtų būti?

Loganas linktelėjo.

– Pasidomėjau Endriu Konelio paieška – kol kas jokių žinių. Lodija su Bordersu budriai jo tyko tuo atveju, jei jis išties išvyko pas savo mamą.

– Orderis yra?

– Prokurorė sako, kad neturime pakankamai medžiagos areštui. Jei pavyktų ant kūno rasti DNR, atitinkančią Konelį arba šunį…

– Ir kurgi tie seni geri laikai, kai galėdavai išspirti kieno nors duris ir daužyti jį tol, kol prisipažins? – Minutėlę ji rūkė tylėdama. – O kaip tie dienoraščiai?

– Vis dar skaitinėju.

– Supratau. – Ji sutrynė nuorūką į pastato sieną. – Juos perimsiu aš. O tu peržiūrėk daiktus, rastus Polmonto bute.

Styl nusisuko ir nuklibikščiavo link durų.

– Bet…

– Juk moki dirbti komandoje, taip? Ir kaip nors susitvarkyk su tuo juvelyro apiplėšimu. Čia tau ne atostogų stovykla.

Jai už nugaros trinktelėjo durys, ir Loganas aikštelėje liko vienas.

Kaip visada, po velnių.