Tai antroji detektyvinės trilogijos knyga, pasakojanti apie talentingą teismo psichologę Zoją Bentli, kurios sugebėjimai perprasti serijinio žudiko psichiką puikiai pasitarnavo sučiumpant Smaugiką Balzamuotoją pirmojoje „New York Times“ ir „Washington Post“ bestselerio vardą pelniusioje Mike‘o Omero knygoje „Žudiko kailyje“.

Šį kartą Zoja ir jos partneris FTB specialusis agentas Teitumas Grėjus susiduria su rafinuotu serijiniu žudiku, kurio žiaurumas ir iškrypėliška vaizduotė peržengia bet kokias į sveiko proto suvokimą pretenduojančias ribas. Jis grobia merginas, jas apsvaigina, palaidoja gyvas, žiaurią ir kankinamą jų mirtį nuo deguonies trūkumo transliuoja internetu ir, negana to, savo veiksmams mėgina suteikti neva mokslinio eksperimento pavidalą.

Ką jaučia mergina, atsipeikėjusi tamsioje ankštoje dėžėje surištomis rankomis, užkimšta burna ir, negana to, po kiek laiko suvokianti, kad yra po žeme? Dar gyva, bet jau užkasta ir palaidota, o galimybių išsigelbėti – jokių.

Ir ką turėtų jausti detektyvai ir policininkai, per transliaciją iš kapo duobės matantys, kaip auka silpsta, bet neišmanantys, kaip jai padėti?

Įsismelkti kuo giliau į maniako sąmonę ir mėginti suvokti žudiko motyvus, charakterį, jo veiksmų prasmę ir tikslus. Ir dar išprovokuoti, priversti žudiką suklysti. Štai ką daro teismo psichologė Zoja Bentli, kuriai pačiai su šiais kraupiais išgyvenimais teks susidurti iš labai arti. Ar patekus į kraštutines aplinkybes jai pavyks išlaikyti sveiką protą, susiimti pačiai ir dar padėti kolegoms?

Zojai ne tik teks ieškoti San Andželą šiurpinančio maniako, nerimauti dėl savo sesers, kurią persekioja nuo vaikystės jai grasinantis kitas žudikas prievartautojas, bet ir pačiai dalyvauti mirtinose lenktynėse su laiku.

Knygos ištrauka

Tamsa.

Akimirką Zojai pasirodė, kad dar naktis, o užuolaidos ant langų užtrauktos. Burna išdžiūvusi, joje vilnos skonis. Pamėgino pasisukti ant šono ir telefono ekrane pažiūrėti, kelinta valanda.

Tačiau negalėjo pajudinti rankų. Jos buvo surištos už nugaros, kažkoks raištis skaudžiai veržė riešus. Į burną įgrūstas kamšalas.

Iš atminties gelmių pamažu kilo atsiminimų fragmentai ir pojūčių kratinys. Skausmas. Maudė visą kūną, bet tai buvo ankstesnio, gerokai stipresnio skausmo atgarsiai.

Kilstelėjusi koją įspyrė į kažką kietą, esantį virš jos.

Tikriausiai sapnavo. Kartais taip būdavo – taip smarkiai įsijausdavo nagrinėdama bylas, kad naktimis aplankydavo košmarai, susiję su jomis. Tačiau kūno skausmai, suveržti riešai, bjaurus skonis burnoje – viskas buvo per daug realu.

Visiška tamsa. Tokia tamsa, kurioje nėra jokio skirtumo būti atsimerkus ar užsimerkus.

Rangydamasi visu kūnu mėgino išlaisvinti rankas, tačiau visur atsitrenkdavo į medines sienas. Panikos apimta pabandė atsisėsti, bet tik užsigavo kaktą.

Toje ankštoje, tamsioje ertmėje nebuvo tylu. Joje visur girdėjosi nepaliaujami slopūs riksmai. Tik tada, kai gerklėje ėmė peršėti, ji suvokė, kad apimta begalinio siaubo rėkia ji pati.

Tai nebuvo įprasta, žmogiška baimė. Tai gyvuliška, širdį verianti baimė, kurią jauti, kai esi įkalinta tamsoje, negali pajudėti, o iš visų pusių supa dėžės sienos. Vos tik pajudėdavo, atsitrenkdavo į tvirtas, neįveikiamas sienas. O už jų, kaip staiga suvokė, buvo tik žemė. Akmenys ir gruntas iš visų pusių. Net jeigu rankos būtų laisvos, ji vis vien liktų uždaryta toje aklinoje prarajoje.

Zojos jausmai užvaldė protą, ji klykė, rangėsi, purtė galvą, visas racionalias mintis nušlavė baimės uraganas, įsisiautėjęs sąmonėje.

Zoja vėl suriko. Teitumas sustingo, klausytis to riksmo buvo nepakeliama.

– Išjunkite tą prakeiktą garsą! – netvirtu balsu paliepė Fosteris. Jis kalbėjosi telefonu.

Teitumas kartu su Fosteriu ir Lajons sėdėjo pasitarimų kambaryje. Ant stalo jie buvo pasidėję nešiojamąjį kompiuterį, kurio ekrane rodė vaizdo įrašą. Jis žinojo, kad visuose policijos skyriaus kompiuterių ekranuose buvo rodomas tas pat vaizdas, o garsiakalbiai skleidė tuos pačius klyksmus. Jis vėl pasitikrino laiką, kaip tai darė jau daugybę kartų nuo tada, kai įėjo į pasitarimų kambarį. Nuo transliacijos pradžios jau buvo praėjusi valanda ir dvidešimt minučių. Tik nežinia, ar ilgai Zoja buvo uždaryta toje dėžėje nuo pat pradžios. Dvi valandas? Tris? Aštuonias?

Lajons, užtinusiomis nuo ašarų akimis, sėdėjo priešais kitą kompiuterį. Ji garso neišjungė, ir visi žinojo, kodėl. Buvo tam tikra, nors ir menka galimybė, kad tas būdas, kurį jie naudojo ieškodami Džuljetos Bič, pasiteisins ir šį kartą. Vos tik Teitumas pranešė apie vaizdo įrašą, Fosteris iškart pasiuntė patruliuojančius automobilius su garsiakalbiais, kad šie skleistų triukšmingą muziką.

Kai Zoja nustodavo klykusi, jie negirdėdavo jokio kito garso. Teitumas žinojo, kad Šredingeris jokiu būdu nekartotų tokios pačios klaidos. Kad ir kur Zoja užkasta, ji buvo giliai po žeme, kur nepasiekė joks garsas.

– Dar vienas žudiko komentaras, – pranešė Lajons. – Jis parašė „Tai abgaulė“ su raide „b“.

Šredingerio komentarai vaizdo įraše pasirodė pirmą kartą. Jie buvo su peržiūrų skaitikliu ir net su patiktuko („nykštys aukštyn“) bei nepatiktuko („nykštys žemyn“) ženklais. Šredingeris be jokių išlygų naudojosi tinklu „YouTube“, įkūrė nuosavą kanalą, kuriam, savaime suprantama, suteikė Šredingerio vardą. Vaizdo įrašas turėjo pavadinimą – „Ketvirtasis eksperimentas“. Federalinio tyrimų biuro ir Visuomenės saugumo departamento kibernetinio saugumo specialistai stengėsi atsekti transliacijos šaltinį, tačiau Teitumas neturėjo daug vilties.

Jis neramiai vaikščiojo po kambarį iš kampo į kampą, tada stabtelėjo ir vėl įsižiūrėjo į ekraną. Vaizdas jame buvo tamsesnis, nei būdavo ankstesniais kartais, sunku įžiūrėti smulkmenas. Zoja gulėjo aukštielninka, burnoje kamšalas, plaukai susitaršę, veidas šlapias nuo ašarų. Už jos Teitumas vos galėjo įžvelgti juoduojant medinę dėžės sienelę.

Dėžėje nebuvo jokios butaforijos, keistų metalinių indų, pažymėtų nuodų ar sprogmenų ženklais. Transliacija vyko be pertrūkių ir pokyčių.

Akimirką jo protas aptemo, smegenis apėmė akla panika, mąstymą užgriuvo sukrečianti baimė dėl Zojos gyvybės. Jis prisivertė alsuoti giliau, kad galėtų racionaliai mąstyti. Priešingu atveju Zojai iš jo nebus jokios naudos. Teitumas vėl patikrino laiką. Valanda ir dvidešimt trys minutės nuo transliacijos pradžios.

Jie turėjo dvi paieškų su georadarais komandas, kurios dirbo kaip įmanydamos greitai. Teitumas pasinaudojo Zojos formule, kad praplėstų paieškų zonos spindulį, ir jie sutelkė visą dėmesį į ją. Bet jeigu Zoja užkasta po molingu žemės sluoksniu, galimybės ką nors surasti buvo beveik niekinės, net jeigu radaras būtų tiesiai virš jos. Tą pačią teritoriją šukavo ir kinologai su šunimis.

– Šepardas atkrinta, – pareiškė Fosteris, padėdamas telefono aparatą. – Ką tik kalbėjausi su jį stebinčia grupe. Jis neturėjo jokios galimybės pagrobti Zojos.

– Zojos manymu, vargu ar jis galėjo būti įtariamasis, – linktelėjo atsiliepdamas Teitumas. Nežinia nepaliovė jo kankinusi. Šepardas buvo vienas iš nedaugelio įtariamųjų.

– Dabar mums liko tik vienas įtariamasis – tas vyrukas Džozefas Dodsonas, – tarė Fosteris. – Jie turėtų netrukus jį atvežti. Ką manote apie jį?

Ką galima manyti? Teitumas prisivertė susikaupti ir galvoti apie jį kaip profesionalas.

– Amžius maždaug atitinka. Jis tvirtas vyras. Dirba elektriku ir oro kondicionierių įrangos specialistu, tad galbūt turi darbui reikalingą mikroautobusą. Gali būti, kad yra įgijęs technikos žinių, reikalingų jo užkastoms merginoms filmuoti ir vaizdo įrašams transliuoti. Be to, buvo artimas Zojai, vadinasi, galėjo iš jos sužinoti bylos tyrimo detalių.

– Dėl to apie jį ir mąstau, – niūriai pastebėjo Fosteris.

Visi nutilo. Kompiuterio garsiakalbyje girdėjosi trūkčiojantis Zojos alsavimas, ir Teitumas sugniaužė kumščius.

– Kodėl jis pasirinko „YouTube“? – jau trečiąkart per pastarąsias dvi valandas paklausė Lajons.

– Veikiausiai dėl komentarų, – nekantriai paaiškino Fosteris. – Jis nori skaityti sukrėstų ir pasibaisėjusių žiūrovų komentarus.

Teitumas prisimerkęs įtemptai galvojo.

– Tai neatitinka jo psichologinio portreto. Tas tipas nenori sudominti žiūrovų. Jis siekia visiems parodyti, koks jis gudrus. Jeigu norėtų komentarų, jau ankstesniuose eksperimentuose būtų suteikęs žmonėms galimybę komentuoti. Spėju, kad komentarai jam nerūpi. Jie tik pašalinis triukšmas.

– Tada kas?

Teitumas pažvelgė į ekraną. Ką, be galimybės komentuoti, „YouTube“ suteikia savo lankytojams? Tai turėtų būti kažkas, ko žudikas negalėjo daryti savo interneto svetainėje. Vienintelis atėjęs į galvą dalykas buvo reklaminiai skelbimai, tačiau vargu ar žudikas domėjosi reklamos pajamomis.

– Peržiūrų srautas! – šūktelėjo Lajons, rodydama į vaizdo įrašo peržiūrų skaitiklį. Jis jau buvo pasiekęs keturženklį skaičių, kuris nuolat didėjo.

– Taip ir yra, – pritarė jai Teitumas, stengdamasis įveikti kylantį šleikštulį. – Jau tada, kai buvo rodoma Džuljeta Bič, žmonės pranešė negalintys matyti transliacijos. Svetainė negalėjo užtikrinti tokio didelio peržiūrų srauto. Manau, šį kartą jis siekia didelio viešumo. Nori, kad matytų visi. Siekia trokštamos šlovės.

– Jeigu kas pasiskųstų, „YouTube“ pašalintų vaizdo įrašą iš tinklo, – pastebėjo Lajons. – Kas bus tada?

– Negalime to leisti, – tarė Teitumas, jausdamas stipriai plakančią širdį. – Aš tuo pasirūpinsiu. – Jis paskambins Mankuzo, paprašys susisiekti su „YouTube“ vadybininkais ir paaiškinti apie padėtį, kad jie nepašalintų vaizdo įrašo, kol Zoja nebus išgelbėta. Net jeigu tai atitiktų žudiko norus. Jis rūpinosi to išgamos interesais.

Suskambo Fosterio telefonas, jis atsiliepė:

– Taip. Gabenkite jį čionai ir nuveskite į pirmąjį apklausų kambarį.

– Džozefas Dodsonas? – pasiteiravo Lajons.

– Taip, – atsakė Fosteris. – Jie ką tik atvežė jį. Rūpinamės gauti kratos orderį.

– Kratos orderiui, ko gero, neturime pakankamai įrodymų, – pastebėjo Lajons.

– Kad ir kas būtų, vis vien apieškosime jo namus, – niūriai tarė Fosteris. – Padarysime viską, ko reikia, kad ją surastume.

Zoja gulėjo visiškai išsekinta, praradusi laiko nuovoką, nežinodama, kiek praėjo nuo tada, kai ji atsipeikėjo. Jautėsi taip, tarytum kartkartėmis būtų apalpusi, tačiau nebuvo įsitikinusi, ar iš tiesų netekdavo sąmonės, ar tik jos protas instinktyviai aptemdavo, leisdamas kūnui aklai blaškytis, kai ją ištikdavo panikos priepuolis. Ji neturėjo jokios priemonės laiko tėkmei įvertinti, išskyrus lėtą, nepaliaujamai stiprėjantį spaudimą šlapimo pūslėje ir nepakenčiamą troškulį. Prisimindama vakarykštę dieną ji suvokė, kad tada per mažai gėrė skysčių, o dabar tenka dėl to gailėtis.

Tačiau oro trūkumas pražudys ją kur kas anksčiau, nei numirs iš troškulio.

Pirmą kartą po to, kai atsipeikėjo, ji pasijuto tokia išsekusi, kad jau nebeliko jėgų blaškytis, bet dar galėjo palengva apgalvoti savo padėtį.

Jiems pradėjus tirti šio žudiko bylą, FTB analitikas buvo apskaičiavęs, kad Nikolei Medinai pritrūks oro maždaug po dvylikos valandų. Džuljeta Bič išbuvo užkasta gyva apytikriai devynias valandas ir jau buvo beveik mirusi, kai ją surado. Zoja neturėjo supratimo, kokio dydžio dėžėje ji yra uždaryta, tačiau logiška manyti, kad ta dėžė panaši į kitas. Zoja buvo smulkesnio nei vidutinio kūno sudėjimo, vadinasi, oro atsargų jai galbūt užteks šiek tiek ilgiau.

Vis dėlto blaškydamasi ir rėkaudama gerokai sumažino tą oro kiekį.

Todėl būtų geriausia, kad taupydama oro atsargas ji galėtų miegoti ir šitaip sulėtinti savo kvėpavimą. Tačiau pasirinkti šį variantą, kai buvo patekusi į tokią siaubingą padėtį, jai per sunku. Vadinasi, turėtų gulėti nejudėdama ir išlikti rami.

Tačiau reikalavimas „išlikti ramiai“ pats sunkiausias. Ji vis dar jautė pasąmonėje slypintį siaubą, laukiantį, kol ji palies kurią nors sienelę, kol vėl pajus supančią aplinką ir prisimins smėlio ir žemės tonas, slegiančias jos ankštą, akliną kalėjimą.

Zoja išmėgino keletą pagrindinių atsipalaidavimo būdų: sutelkė dėmesį į savo kūną, pasistengė atpalaiduoti raumenis ir ritmingai kvėpuoti. Tačiau atsikratyti bauginančių minčių ir susikaupti vis vien negalėjo. Kuriam laikui vėl prarado savitvardą, ėmė spardyti savo kalėjimo sienas. Rėkti.

Reikėjo pamėginti daryti ką nors kita.

Kadangi negalėjo nusiraminti išvalydama protą nuo paniškų minčių, turėjo užpildyti jį kuo nors kitu. Tai galėtų padaryti kur kas lengviau. Juk iš esmės tai buvo jos darbas ir įprasta būsena.

Ji pamėgino galvoti apie Andrėją, tačiau dėl sesers buvo per daug neaiškumų, baimės, tik kitokios rūšies, ir ji netrukus atsisakė tų minčių. Sesuo gyva ir greičiausiai jos padėtis kur kas geresnė nei Zojos.

Paskui toptelėjo į galvą mintis, kad ji veikiausiai yra filmuojama. Jeigu ką nors žinotų apie savo buvimo vietą, galbūt galėtų kaip nors pranešti apie tai vaizdo įrašo žiūrovams. Galėtų išsigelbėti! Mintis apie galimybę ištrūkti iš šios dėžės iškart sumažino baimę mirti palaidotai gyvai.

Šiek tiek pasivarčiusi ji sugebėjo prisiliesti skruostu prie dėžės sienelės. Pajuto glotnią medinę obliuotą lentą. Stengėsi prisiminti, kokios buvo sienelių lentos kitų aukų dėžėse. Ar ši kuo nors skyrėsi nuo kitų dėžių? Pamėgino pauostyti aplinką, galbūt pagal kvapą sužinotų ką nors naudinga, tačiau jokių kvapų, išskyrus savo pačios, neužuodė. Paskui kone visą amžinybę gulėjo stengdamasi įsiklausyti ir išgirsti bent menkiausią garsą.

Absoliuti tyla.

Iš savo penkių pojūčių skoniu ir regėjimu pasinaudoti ji negalėjo. O likę lytėjimo, uoslės ir klausos pojūčiai taip pat nedavė jokios naudos.

Zoja pamėgino prisiminti, kas atsitiko praėjusią naktį. Prisiminė tik padrikas nuotrupas, matyt, todėl, kad tada buvo kone išprotėjusi. Atrodo, ketino skristi iš Ostino oro uosto. Trumpas pokalbis su Teitumu... Ji negalėjo prisiminti, ką vienas kitam sakė. Zoja nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, o paskui...

Baisus skausmas. Nuo jo sutraukė visus kūno raumenis. Negalėjo net pajudėti.

Ją paralyžiavo elektros šoko įtaisu! O paskui kažkuo apsvaigino. Žudikas atsisakė ankstesnės savo taktikos. Akivaizdu, kad jautė kur kas didesnį pasitikėjimą savimi nei anksčiau. Arba didesnę neviltį. O gal ir viena, ir kita.

Ji toliau rausėsi atmintyje ir stengėsi prisiminti, ar matė tada ką nors, kas galėtų dabar praversti. Prisiminė tamsoje mačiusi jų išsinuomotą automobilį, o paskui... Nebematė nieko, tik pajuto skausmą.

Zoja negalėjo leisti sau prarasti vilties. Žinojo, kaip veikia žmogaus atminties mechanizmas. Jis dažnai atgyja, staiga iškeldamas iš pasąmonės stulbinamai ryškius prisiminimus. Ji palauks. Tačiau laukiant reikėjo kuo nors užimti protą. Gulint užsimerkus ir kuo ilgiau nejudant buvo galima mintimis beveik atitrūkti nuo šiurpios dabarties.

Ji ėmė mąstyti apie bylą. Tai buvo geriausias būdas nusiraminti. Dirbdama galėdavo ištisas valandas galvoti apie bylą, stengdamasi įsigilinti į žudiko mąstyseną, suprasti jo elgesio motyvus, manijos pobūdį ir priežastis, skatinusias nusikalsti. Paprastai jos stalas būdavo užverstas nusikaltimo vietų ir aukų nuotraukomis, tačiau dabar turėjo apsieiti be jų.

Vakar vakare prieš paskambinant Andrėjai Zojos mintys akimirkai apsistojo ties seserimi. Bet tuoj pat teko ją pamiršti, nes dėmesio centre buvo Debra Miler. Juk nuo šios moters, pirmosios aukos, žudikas ryžosi pradėti realizuoti savo fantazijas.

Jeigu žudikas pažinojo Debrą ir žinojo, kad ji bėga kur akys veda, jis galėjo suvokti, jog niekas nepraneš, kad moteris dingo. Ar šitokia galėjo būti nužudymo priežastis?

Ne. Benamių merginų, kurių niekas neieškotų, buvo labai daug. Jų susirasti tikriausiai kur kas lengviau, juolab kad daugelis yra prostitutės. Tačiau šis žudikas visada domėjosi merginomis, turinčiomis namus ir gyvenančiomis įprastai. Debros gyvenimas buvo sujauktas, tačiau moteris turėjo šeimą, kuri ją mylėjo, ir namus, į kuriuos visada galėdavo sugrįžti.

Zoja mėgino ieškoti bendrų bruožų tarp Debros ir kitų žudiko aukų, tačiau jų nebuvo. Debra už kitas merginas gerokai vyresnė. Ji priklausoma nuo narkotikų, ligota, o kitoms merginoms tai nebūdinga. Debra ieškojo išeities iš savo padėties, tuo ji galėjo būti šiek tiek panaši į Maribelę Hou, bet tik ne į Džuljetą ir Nikolę.

Tada ji nusprendė pažvelgti į šį reikalą iš kitos pusės. Panagrinėti, kas sieja tarpusavyje tris pastarąsias aukas, ir pamėginti suprasti, kuo jų panašumą būtų galima pritaikyti ir Debrai Miler.

Visos trys skyrėsi savo išvaizda, bet buvo gana dailios. Džuljeta Bič, tiesą sakant, tikra gražuolė, tačiau ir kitos merginos patrauklios. Ar Debra galėjo žudikui atrodyti patraukli? Ji buvo liekna kaip ir Džuljeta su Nikole, tačiau Maribelė juk apkūni, putliais skruostais. Zoja abejojo, ar atsakymą į jos klausimą ras analizuodama merginų išvaizdą.

Žudikas sekė merginas per socialinius tinklus. Ji buvo labai įdėmiai peržiūrėjusi visų trijų paskyras. Visos dažnai atnaujindavo informaciją. Merginos atrodė laimingos, nors socialiniuose tinkluose – nenuoširdžių šypsenų pasaulyje – vargu ar pavyktų tuo išsiskirti iš kitų lankytojų. Visos mėgo fotografuotis su įvairiais vaikinais – tai galėjo patraukti jo dėmesį. Gal Debra Miler kaip nors siūlėsi, sudarydama pasileidėlės įspūdį, kaip ir tos kitos trys merginos?

Tačiau ši prielaida atrodė klaidinga. Zojos turimais duomenimis, trijų merginų paskyros, vertinant pagal socialiniuose tinkluose vyraujančius papročius, buvo visiškai nekaltos. Jokių provokacinio pobūdžio fotonuotraukų, jokių bikinių ir nuogų užpakalių ar net bučiniui atkištų lūpų vaizdų. Vien tik merginų pramogų ir išvykų su draugėmis bei draugais nuotraukos.

Draugai. Merginos jų turėjo daug. Bent jau virtualiame socialinių tinklų pasaulyje. Daugybė nuotraukų su įvairiais žmonėmis ir gausybė sekėjų. Savo „Instagram“ paskyrose visos trys merginos turėjo daugiau kaip po penkis šimtus sekėjų.

Vadinasi, tos trys merginos buvo gražios ir populiarios, o Debra vieniša ir liguistos išvaizdos. Ar žudikas į jas nusitaikė dėl to, kad buvo Debros priešingybė, ar dėl...

Zoja prisiminė Debros tėvo pasakytus žodžius. Kai dar lankė mokyklą, buvo mieliausias, linksmiausias vaikas. Visi ją mylėjo, ji turėjo daug draugių. Savo kape, atskirta nuo visų išorinių signalų ir pojūčių, ji išgirdo jo balsą, skambantį ausyse, tarytum vyras būtų buvęs greta jos.

Kai dar lankė mokyklą.

Žudikui visos keturios aukos buvo tokios pat. Gražios. Populiarios. Tačiau Debra, vos tik baigusi mokyklą, tapo nelaiminga ir vieniša.

Jis buvo vietinis vaikinas... Lankė mokyklą kartu su ja!

Staiga Zoja pasijuto esanti visiškai tuo įsitikinusi. Jis lankė mokyklą kartu su ja... Debra – populiari, laiminga mergaitė, o jis – neturintis draugų, keistokas vaikinukas. Klasėje ištisas valandas atsiduodavo fantazijoms, susijusioms su šia mergina. Sudarant žudiko psichologinį portretą buvo akivaizdu, kad jam būdingas didžiulis potraukis fantazuoti, tuo jis galėjo pasižymėti jau nuo vaikystės. Tai būtų kokia nors įkyri mintis, kuri niekada nedingsta. Paskui, po daugelio metų, jis vėl susitiko tą mergaitę. Patyrė streso dėl kokios tarnybinės nesėkmės – gal atleido iš darbo ar nepaaukštino, o gal kilo konfliktas su nekenčiamu viršininku. Ir staiga sutiko Debrą. Moteris sugrįžo į jo gyvenimą daugiau kaip po dvidešimties metų. Tokio įvykio pakaktų, kad imtųsi realizuoti savo fantazijas ir paverstų jas veiksmais.

To užtektų priartėti prie jo. Kiek moksleivių būna vienoje vidurinėje mokykloje? Gal tūkstantis? Atrinkti juos pagal tai, kaip atitinka jos sukurtą psichologinį portretą, galbūt palyginti pirštų atspaudus su jau turimu daliniu piršto atspaudu, ir štai – jis prieš mus.

Deja, visų tų darbų ji negalėjo dabar imtis. Tačiau policija turėjo visas galimybes. Teitumas taip pat. Zoja turėjo kažkaip jiems pranešti.