Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną apie Andų tragediją – tikrais faktais paremtą knygą „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“. Ši knyga – tarsi šiuolaikinė legenda, tapusi žmogaus dvasios atsparumo liudijimu. Kai 1972 m. Anduose įvyko lėktuvo katastrofa, Urugvajaus regbio komandos nariai septyniasdešimt dvi dienas praleido tarp žuvusiųjų ir mirštančiųjų.

Knygoje Eduardas Strauchas pasakoja apie sukrečiantį ištvermės išbandymą ir stebuklingą išsigelbėjimą iš snieguotų Kordiljerų. Skaitytojas turi galimybę sužinoti, ką likusieji gyvi privalėjo daryti, kad pajėgtų išgyventi būdami 3500 metrų aukštyje, kęsdami didžiulį šaltį ir mėgindami prisitaikyti prie ypač sudėtingų sąlygų.

Knyga „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“ – tai vieni nepaprasčiausių atsiminimų, kuriuose užfiksuoti ekstremalūs išbandymai ir širdį veriantys išgyvenimai. „Pasauliui buvome mirę, nors gyvenome toliau“, – rašo E. Strauchas.

Po tragedijos praėjus keturiems dešimtmečiams vienas alpinistas netoli katastrofos vietos rado E. Straucho piniginę ir ją grąžino. Tai buvo tarsi ženklas, privertęs E. Strauchą pagaliau nutraukti kalnų tylą ir papasakoti tai, ką ne vieną dešimtmetį nešiojosi širdyje: kaip jam pavyko išlikti gyvam ir kaip klostėsi jo tolesnis likimas po to, kai buvo išgelbėti paskutiniai 16 išgyvenusių žmonių.

Šiuose atviruose atsiminimuose E. Strauchas atskleidžia tiesą apie gyvenimą pakeitusius įvykius, kurie pareikalavo fizinės ištvermės ir tapo dvasiniu išbandymu. Kartu autorius dalijasi šios siaubingos jam nutikusios istorijos pamokomis: kaip išgyventi kalnuose, susidūrus su žiauria ir negailestinga gamtos jėga bei apleistu grožiu. Ši patirtis visiems laikams pakeitė jo požiūrį į meilę, draugystę, mirtį, baimę, netektį ir viltį.

Knygos ištrauka

Visa, kas, atrodė, niekada nesibaigs, dabar tapo praeities – visiškai tuščių ir švarių valandų – dalimi: sunkios minutės, kai vienintelis ženklas, kad laikas dar nesustojo, būdavo vos pastebimai judanti ilgoji rodyklė; naktys, kai tarp sapnų apimdavo jausmas, jog slėptuvė, kurioje miegame, yra milžiniška, nors buvome labai susigrūdę toje nedidelėje erdvėje.

Vėl atrodo, tarsi dar kartą išgyvenčiau nuostabias, galingas akimirkas (net būdami kalnuose, jau žinojome, kad niekada jų nepamiršime) ir manęs lauktų įprasta veikla (taip pat ją prisimenu): kasdienis, gerai ir organizuotai atliekamas darbas; idėjos, kurias tyliai aptardavome; nuolat pergalvojami ir atsarginiai planai; staiga užklumpančios baimės ir dvejonės; rožinio kalbėjimas; ašaros, nuo kurių mus visą laiką skirdavo vos vienas mirksnis, nors aš sau nė karto neleidau pravirkti; nevilties laikotarpiu kildavęs noras pasiduoti; juokas, lydėdavęs pasakytą sąmojį; atsinaujinusi viltis; stiprios ir netikėtos dvasinės pilnatvės būsenos, kurias pasiekdavau vis dažniau ir dažniau.

Dabar aš vėl vienas stoviu toje pačioje vietoje kalnuose – ten, kur buvome tik efemeriški praeiviai, gilioje sniego tyloje, kuri anuomet sugėrė mūsų balsus.

Kai nukrito lėktuvas, mes, šokiruoti ir išgąsdinti, šaukėme vienas kitą; mūsų riksmuose skambėjo skausmas ir kančia; tamsoje buvo girdėti, kaip garsiai tariame kitų vardus, o užgriuvus sniego lavinai, iš sielvarto lūžinėjančius balsus keistai iškreipė ta maža uždara erdvė, kurioje buvome palaidoti. Atmintyje išliko daug atsiminimų, tačiau šie epizodai išsiskiria tarsi smingančios adatos. Vis dėlto ilgainiui laikas juos šiek tiek nugludina, ir prisiminimai, – kaip ir kalnų viršūnės, – tampa ne tokie aštrūs.

Per amžių amžius šioje vietoje buvo girdėti tik griausmingas nuošliaužų grumenimas, kai smulkesni akmenys atsitrenkia į lygius ir stačius šlaitus, ledo girgždėjimas ir pokšėjimas, vėjo, nesutinkančio jokių kliūčių, švilpimas, kartkartėmis pasitaikydavo duslus žemės drebėjimas ar nušniokšdavo brutali sniego lavinos jėga. Tačiau šiame lėtame pasaulyje, kuriam neilgai priklausėme ir mes, visi neramumai baigiasi, ir gyvenimas vėl tęsiasi taikiai – visur įsiviešpatauja tyla ir nesikeičianti kalnų ramybė. Būtinai grįžta pusiausvyra. Audra baigiasi, akmenys liaujasi riedėti, galiausiai baigia snigti, ir įsivyrauja tyla. Ugnikalnis grįžta į tūkstantmetį trunkantį miegą.

Mūsų silpni, bet atkaklūs balsai aiškiai išsiskyrė iš šios didingos vienumos. Taip pat ir „Ave Maria“ – stulbinama žmogaus kūrybos išdava, kuri vieną šviesų rytą suvirpino kalnų orą. Melodija, suskambusi tame nuostabiame gamtos sukurtame amfiteatre, – vienintelė galėjo prilygti didingam mus supančiam grožiui. Ten buvome ir mes – ne vien kaip nebylūs liudininkai. Kraštovaizdis tampa užbaigtas, kai jo paveikslą savo sieloje sukuria stebintis žmogus. Mūsų jausmai padaro mus gamtos didybės dalimi, vadinasi, nesame tik nereikšmingos būtybės, žvelgiančios į tuštumą.

Kartais net sunkiausiomis sąlygomis žmonės vis tiek pajėgia žavėtis. Prisimenu, kaip trumpam, bet neplanuotai, išeidavau į lauką pirmomis naktimis po lėktuvo katastrofos ir likdavau ten, stebėdamas naktinį kalną, apgaubtą švelnaus mėlyno žvaigždžių švytėjimo. Kalno grožis visada buvo neįtikimas, įtraukdavo ir teikdavo tokį milžinišką džiaugsmą, kad sunkiai galėjau su juo išsiskirti. Nenorėjau palikti kalno, bet žinojau: jei per ilgai būsiu lauke tokiu oru, galiu žūti.

Per tas septyniasdešimt dvi dienas mūsų grupelės pokalbiai pamažu neteko gyvumo, šnekėjomės vis rečiau ir tik apie svarbiausius dalykus, visa kita iš pokalbių po truputį nyko. Mūsų, pražuvusių vaiduoklių, klajones beveik visada lydėjo tarsi kuždesiai. Kasdienėje mūsų veikloje jie buvo prašymai, atsakymai, trumpi pokalbiai, idėjos, kylančios ir išnykstančios tarsi žaibo blyksniai, pritariantis ar dvejojantis niurnėjimas, o ramiausiomis valandomis – neskubrūs, gerai apgalvoti pokalbiai. Kai kuriuos iš jų ir dabar atsimenu kone žodis į žodį.

Tiek daug žodžių kalnuose nutilo vienas po kito, kurie net ir dabar išliko visiškai tylūs, nekintantys amžinybės iliuzijoje.

Nužvelgiu kraštovaizdį, jame matau žmogaus rankos nepaliesto grynumo užuominų – beveik nepastebimų pokyčių, vykstančių labai lėtai. Viršūnės, į kurias atsitrenkė lėktuvas, stovi ten pat. Tokios pat tamsios, aukštos kaip ir tada. Ledynas, ant kurio dabar stoviu ir guli „Fairchild“ liekanos, kasmet išsiplečia ir vėl susitraukia, taip ratu sukantis laikui, vis pažymi naujų metų pradžią. Ledynas traukiasi ir plečiasi labai lėtai, tarsi kvėpuotų, o metalinės lėktuvo dalys, dar matomos paviršiuje, atrodo, liko beveik nepaliestos rūdžių – tikriausiai turi praeiti ištisi šimtmečiai, kol tam tikri pokyčiai tampa pastebimi.

Sėdėjau vienas prie geležinio kryžiaus, kuris ženklina mūsų draugų kapą. Ant vienos kryžiaus pusės vos įskaitomomis raidėmis užrašyti maldos žodžiai: – „Dieve, arčiau tavęs“. Ant kitos – „Pasaulis savo broliams urugvajiečiams“. Kelios bronzinės atminimo lentos, nedideli daiktai, rožiniai ir žinutės aplink kryžių įrodo, kad čia lankosi žmonės iš viso pasaulio. Aš ir vėl susilieju su aplinka, šia beveik nepakitusia ramybe.

***

1973 metų sausį Andų pagalbos korpuso padalinys ir kunigas iš Čilės atvyko į nelaimės vietą sraigtasparniais palaidoti žuvusiųjų kūnų. Neabejoju, kad tada jie net neįsivaizdavo, kaip dažnai ši vieta bus lankoma ateityje.

Ji labai sunkiai pasiekiama, todėl lyg ir turėtų būti kitaip. Vykstant į šią vietą žeme, reikėtų dvi dienas joti šlaitų pakraščiais, įveikti beprotiškai sraunias upes bei vandens sroves, ištverti vis didėjantį aukštį ir žiaurias audras.

Kartais apskritai neįmanoma pasiekti Ašarų slėnio. Kai pirmą kartą norėjau grįžti į nelaimės vietą su žmona ir vaikais, oro sąlygos buvo ypač prastos – negalėjome net pasiekti ledyno.

Kelionė oru taip pat negarantuoja, kad šią vietą pavyks pasiekti lengvai. 2002 metais prisijungiau prie žurnalo „Paris Match“ komandos neįprastoje išvykoje sraigtasparniu. Jo grindys permatomos, todėl, skrisdamas virš Andų, jaučiausi tarsi mažasis Piteris Penas. Vis dėlto per šį vaizdingą skrydį dėl turbulencijos nepavyko pasiekti tikslo ir teko nusileisti gerokai žemiau, bet iš tos vietos bent jau galėjome matyti kryžių.

Alpinistai iš Andų pagalbos korpuso šią vietą pasirinko kapui, nes jos neužgriūva sniego lavinos, be to, ten rado pakankamai žemės iškasti duobę, jos viršuje supilti kalvelę ir ant jos pastatyti kryžių.

Po kelių dienų, kai baigė laidoti žuvusiųjų palaikus, buvo aukojamos mišios mirusiesiems pagerbti.

Prieš išvykdami norėjo išvalyti aplinką, tad alpinistai fiuzeliažą apipylė benzinu ir padegė. Atrodo, kad tai padaryta labai neapgalvotai ir ne iki galo: net ir dabar per kiekvieną atlydį iškyla tai viena, tai kita lėktuvo dalis.

Ne visas metalinis vamzdis, buvęs mūsų namai tas septyniasdešimt dvi dienas, sudegė. Tikriausiai daug metų riogsojo po sniegu, nes negirdėjome, kad kas nors jį būtų regėjęs. O 1995 metais, kai pirmą kartą su dar vienuolika išgyvenusiųjų grįžome į vietą, kurioje tiek prisikentėjome ir tiek išmokome, sudėtingoje kelionėje į viršų priešais staiga išvydome lėktuvą dideliame plyšyje, tarsi kalnas būtų atvėręs delną ir parodęs tai, ką ištisus dešimtmečius slėpė nuo kitų žmonių akių.

***

1994-aisiais, praėjus 20 metų, kai buvome išgelbėti, pamažu vėl pradėjome svarstyti galimybę grįžti į nelaimės vietą. Užsiminiau apie tai pusbroliams Danieliui bei Adolfui ir supratau, kad visi mąstome apie tai. Daugeliui kitų mano Kordiljerų brolių tai irgi atrodė gera mintis. Dėl vienos ar kitos priežasties beveik visi tuo pačiu metu pajutome, kad reikia ten grįžti.

Taigi dar po metų išvykome į kelionę, – prie jos organizavimo daugiausia prisidėjo Roy’us. Ši kelionė visiems sužadino stiprius jausmus, bet manau, kad tai buvo būtina patirtis – lemiamas žingsnis stengiantis suvokti visus išgyvenimus. Pirmą kartą, sėdėdamas prie to kapo, labai verkiau, o nuo tada per kiekvieną apsilankymą irgi verkdavau, tarsi kaskart sulūžtų spyna, po užraktu sauganti giliausią skausmą. Po visa ko galėjau išreikšti sielvartą dėl žuvusių draugų, nes iškart po nelaimės sunkiai sekėsi tai padaryti – kiekvieną dieną kalnuose teko užgniaužti jausmus, kad galėtume išgyventi.

Pirmąją naktį, kai mūsų, atvykusiųjų, dvyliktukas įsirengė stovyklavietę prie kryžiaus, pūtė itin stiprus vėjas – pradėjome bijoti ir dar aiškiau grįžo atsiminimai. Per tuos du dešimtmečius nuo nelaimės labai pasikeitėme, subrendome ir daug patyrėme, tačiau amžinas ir žiaurus vėjas liko toks pat.