Leidykla „Briedis“ pristato Chevy Stevens knygą „Sutemų keliais“. Šaltojo Upokšnio greitkelis beveik aštuonis šimtus kilometrų driekiasi per rūstų Britų Kolumbijos Vakarų pakrantės gamtovaizdį. Jis nuošalus ir be galo ilgas, todėl tobulai tinka maniakams, ieškantiems aukų.

Jau keletą dešimtmečių šį greitkelį pasirinkusios jaunos moterys dingsta be pėdsakų. Greitkelis pasiglemžė ne vieną pro šalį važiuojančios vairuotojos, keliautojos autostopu ar vietinio atkampaus miestuko gyventojos gyvybę. Prieš teismą nestojo nė vienas šiame kelyje siautėjantis žudikas ar grobikas.

Heilė Makbraid Šaltąjį Upokšnį vadina savo namais. Tėtis išmokė ją gerbti gamtą, išgyventi jos prieglobstyje ir niekada nekeliauti greitkeliu vienai. Tačiau, netekusi tėčio, ji tampa našlaite, o tada ją priglaudžia teta, ištekėjusi už pareigūno, kuris piktnaudžiauja įgaliojimais ir terorizuoja Heilę. Merginą slegia sielvartas, jai uždraudžiama dirbti, bendrauti ir vaikščioti į pasimatymus. Tada Heilė pabėga į kalnuotą vietovę, vildamasi, jog miestelio žmonės manys, kad ji išvyko svetur. Tačiau pasklinda gandų neva, kad ją pagrobęs pakelės maniakas – tas pats, kurio kita auka rasta dar vasarą.

Po metų į Šaltąjį Upokšnį atvyksta Betė Ševaljė, nes šiame miestelyje gyveno ir buvo nužudyta jos sesuo Ember. Atsiribojusi nuo tėvų ir ieškodama atsakymų, Betė imasi dirbti padavėja vietinėje užkandinėje, visai kaip Ember ir beprotiškai trokšta sužinoti, kas ir kodėl atsitiko seseriai. Tačiau dėl šios paieškos pati Betė atsiduria taikiklyje. Be to, ji grasina atskleisti Heilės dingimo aplinkybes...

Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė

Knygos ištrauka

Išlindau iš miško į žvyrkelį ir sustojau atsikvėpti. Palei upę ėjau laikydamasi žvėrių takų ir rinkdamasi mažiau krūmynais apžėlusias vietas, kad neprilaužyčiau šakelių ar nenumindyčiau augalų. Lipau uolėtais šlaitais ir žengiau per kirtimus, storai nuklotus medžių šakomis, viršūnėmis, žieve ir tarp jų įsirangiusiais gervuogynais; man išseko jėgos, kojos nusilpo nuo užplūdusios ir paskui atslūgusios adrenalino bangos. Nusiėmiau džemperį, susirišau ant liemens. Likusi tik su kamufliažiniais marškinėliais ir juodomis tamprėmis, iškart pasijutau vėsiau.

Mėnesiena apšvietė miškovežio kelią, užliejo jį vaiduoklišku sidabru. Laikiausi dešinės pusės, ėjau kelkraščiu, kur žvyras suplūktas. Miške buvo tylu, girdėjosi tik naktiniai garsai, šmirinėjančios pelės ar švelniai ūkaujanti pelėda, bet staiga už nugaros išgirdau kitonišką garsą. Šnaresys. Treškančios šakos. Kažkas keliavo mišku.

Suakmenėjau.

Lėtai atsisukau pašviesdama žibintuvėliu pomiškį. Pagavau akių blykstelėjimą. Šešėlis. Siluetas sujudėjo, nėrė už medžio. Šmėstelėjo uodega. Puma? Širdis ėmė daužytis į šonkaulius. Ne. Jos tyko savo grobio. Pumos neišgirsdavai iki to momento, kai jau būdavo per vėlu. Vilkas. Galėtų būti jaunas ir alkanas vilkas. Puolęs į neviltį. Man pasišiaušė plaukai ant sprando.

Viena ranka išsitraukiau iš diržo peilį, o kita žibintuvėliu šviečiau į medžius, švytuodama čia į vieną, čia į kitą pusę. Kažkas sušlamėjo už nugaros. Staigiai atsisukau ir nukreipiau į tą vietą šviesą. Nieko. Sulaikiau kvėpavimą. Praėjo kelios minutės. Galbūt pavyko tą padarą išgąsdinti. Vėl leidausi į kelią, bet staiga sustojau, kai tiesiai priešais išvydau žaižaruojančias akis.

Suėmiau peilį ir atsistojau į kovinę padėtį.

– Eik šalin! – stengiausi, kad balsas nuskambėtų tvirtai ir grėsmingai, tačiau jis sudrebėjo. Kas ten? Ar jis puls?

Padaras leidosi artyn. Suklykiau. O tada pastebėjau baltą kailio kuokštą, lapsinčias ausis. Nuleidau peilį ir giliai atsidusau.

– Jėzau, šuneli. Palaikiau tave vilku!

Šuo priturseno prie manęs, atsisėdo ir pažiūrėjo man į kišenę, o tada – į veidą.

– Turbūt juokauji. Atsekei mane dėl lašišos?

Šuo vėl dirstelėjo man į kišenę ir švelniai urgzdamas kiauktelėjo.

– Daugiau neturiu.

Nužvelgiau kelią. Jei jis atsekė tuo pačiu taku per greitkelį ir mišką, tikriausiai paliko pėdsakus, vedančius tiesiai pas mane.

– Keliauk namo.

Pamojau jam ranka šalin. Jis nekrustelėjo. Garsiai suplojau. Šuo pakėlė gauruotą ausį ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Ėmiau trepsėti, iškėliau rankas:

– Eik iš čia!

Šuo išsigando, atšoko ir spruko miškan. Kurį laiką pastovėjau klausydamasi. Nebegirdėjau jo. Vyliausi, kad grįš atgal į ūkį.

Ėjau toliau ir netrukus pasiekiau kelio ženklą, įspėjantį vairuotojus apie žiemos nuotėkį ir byrančias uolas. Už pat šio ženklo buvo senasis medinis tiltas. Pernai jis sugriuvo, o miško ruošos įmonė jo dar nesutaisė, tad į kitą pusę patekti įmanoma tik dviračiu, arkliu arba pėsčiomis.

Mano motociklas buvo paslėptas miške, už pusmetrio nuo ženklo. Radusi jį, mintyse padėkojau Džoniui ir iš viršaus mane sergintiems tėvams. Buvau jau beveik laisva.

Man lėtai važiuojant ir dairantis kelią užtvėrusių, nuvirtusių medžių, žibintas ant kelio metė keistai išsikraipiusią šviesą. Buvau taip susitelkusi į kelią, kad nė nepastebėjau greta bėgančio šuns, kol staiga akis užkliuvo už šmėžuojančio juoduliuko. Sumažinau motociklo greitį, beveik visiškai sustojau, ir jis prašvilpė pro mane pirmyn. Nuspaudžiau stabdžius ir it sulėtintame kadre nuvirtau ant šono, o motociklas atsigulė man ant kojos. Pakėliau akis. Viršuje stovėjo šuo ir lekavo man į veidą.

Paskubomis apsižiūrėjau. Nesusižeidžiau. Greitis buvo gana nedidelis, ir motociklas mane nuvertė į minkštą žemės pylimą. Pakėliau motociklą, apžiūrėjau ir jį. Atrodė sveikas. Atsidusau ir atsisukau į šunį, kuris su dideliu susidomėjimu stebėjo visą įvykį. Lyg būčiau nusivertusi visai ne per jį. Įsirėmiau rankomis į klubus:

– Mums tikrai reikės pasimokyti suderinti veiksmus.

Prisėdę ant kranto, atsigėrėme vandens – jis lakė man iš rieškučių – ir užkandome vytintos jautienos juostelių. Šuo nulaižė man pirštus, žiūrėdamas į veidą, tarsi numanydamas, kad jį išduosiu, kad paskutinę sekundę patrauksiu iš panosės ranką. Buvo išmokęs nepasitikėti. Supratau.

Daviau jam dar vieną vytintos mėsos juostelę, o tada atsistojau, pasiruošusi apsižergti motociklą:

– Negali paskui mane sekti. Tai per daug pavojinga, – nužvelgiau jį. Jis nužvelgė mane. – Mums nieko neišeis, šuniuk.

Jis atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekinėmis įsirėmė man į šlaunis.

Pasilenkiau ir pamėginau jį pakelti. Šuo išsisuko, skardžiai sulojo ir atšoko atatupstas.

– Tada keliauk namo!

Užvedžiau motociklą, suspaudžiau jį tarp kojų ir kelis kartus spustelėjau akceleratorių – porą kartų įnirtingai pasukau riešą – vildamasi, kad burzgimas jį išgąsdins. Jis pasižiūrėjo į rūkstantį išmetamųjų dujų vamzdį, o tada prisimerkęs – ir vėl į mane. Lyg būtų įsižeidęs.

– Maisto neturiu, – išskėčiau rankas. Jis nepajudėjo. – Klausyk, vilkiašuni, su manimi keliauti galėsi tik jei išmoksi važiuoti motociklu. – Patapšnojau sėdynę priešais.

Šuo užšoko, priekines kojas pasidėjo ant degalų bako, o užpakalines – man ant kelių. Išsigandusi pamėginau jį apsikabinti, kad nenukristų, bet jis buvo stabiliai įsitaisęs. Atsirėmė į mane, žiūrėdamas priešais į kelią. Aš nejudėjau. Kas ką tik įvyko? Prisiminiau ūkį. Traktorius. Galbūt šiam šuniui teko važinėti su darbininkais. Jis pasuko galvą į mane.

– Gerai. Mėginsime.

Žibintas apšvietė oranžinio atšvaito juostą, kurią Džonis buvo užrišęs ant šakos ir taip pažymėjęs tako pradžią. Nuplėšusi ją, išsukau iš miškovežio kelio, šokčiodama nuriedėjau šlaitu ir atsargiai pasukau pro senus medžius. Nors upės dar nebuvo nei matyti, nei girdėti, žinojau, kad siauras žvėrių takelis eina palei jos vagą. Pasiekusi kitą ženklą, nuplėšiau juostą ir vėl pasukau, ėmiau kilti aukštyn, kol pasiekiau iš žemės išlindusią uolos keterą.

Sustabdžius motociklą, šuo nušoko žemyn ir ėmė uostinėti aplinkui. Tamsoje jį vos įžiūrėjau. Paslėpiau motociklą už medžio, užkabinau šalmą ant rankenos ir išsitraukiau iš kuprinės žibintuvėlį. Stačiau kojas atsargiai, pasišviesdama tarp medžių. Šuo laikėsi man prie kulnų. Ėmiau svarstyti, ar tik nebijo būti paliktas.

Broviausi pro brūzgynus, kabarojausi per nukritusius rąstus ir akmenis. Ėjome stačių, į viršų kylančių, prieš daugybę metų ledyno suformuotų uolų papėdėje. Priešais krito žibintuvėlio spindulys ir apšvietė vos įžiūrimo pastato kontūrą. Trobelė.

Šuo išbėgo į priekį ir ryžtingai nutipeno link durų, lyg čia būtų mūsų namai ir tiesiog grįžtume iš parduotuvės. Patraukiau jam iš paskos, tik lėčiau, įsižiūrėdama į kiekvieną smulkmeną. Kitiems trobelė galėtų atrodyti apleista, tamsi ir šalta, nes jos galinė ir po pusę šoninių sienų buvo įleistos į uolą. Pamatę suręstus pilkai apkerpėjusius sutręšusius rąstus, pamanytų, kad namelis pasmerktas. Kedro skiedrų stogas užklotas eglių ir pušų spyglių sluoksniu. Peraugę medžiai užstojo dangų ir bet kokį saulės spindulėlį.

Man trobelė buvo labai graži.

Pora stiprių stumtelėjimų, ir durys girgždėdamos atsidarė. Šuo prasispraudė į vidų. Aš žengiau atsargiai, stengiausi nepataikyti į medinėse grindyse žiojinčias skyles. Pirmiausia užtaisysiu jas. Krosnelė surūdijusi iki šviesaus rusvumo. Kažkas buvo užbetonavęs aplink angą, pro kurią dūmtraukis išeina į stogą, bet betonas jau ėmė skilinėti ir į vidų lašėjo vanduo. Prieš kurdama turėsiu išvalyti ir patikrinti, ar nėra skylių, kitaip būsiu išrūkyta lauk.

Kiti žmonės čia nebuvo palikę nieko, įšskyrus kelias skardines ir dulkėtus stiklainius, kuriuos aptikome čia paskutinį sykį lankydamiesi su Džoniu. Viduryje buvo sukrautos visos mano atsargos: švaraus vandens buteliai, maistas, įskaitant vaisius ir daržoves, paslėptas dėžėse su apsauga nuo meškų. Čia buvo vėsu, bet produktai vis tiek ilgai neišsilaikys. Tada man teks gyventi maitinantis vien konservais ir rūkyta mėsa.

Ant atsargų krūvos padėtas mano nešiojamasis žibintas, pasikabinau jį ant iš sienos styrančios surūdijusios vinies. Įsirėmusi rankas į klubus, apžvelgiau kitą savo reikmenų dalį ir giliai atsikvėpiau.

Man pavyko. Pagaliau pasprukau nuo Vono.

Kelias pirmąsias dienas pratūnojau trobelėje, išlįsdavau tik trumpam tualeto reikalais su šunimi, kurį praminiau Vilku. Dažais, kuriuos man buvo parūpinęs Džonis, nusidažiau plaukus tamsiai ruda spalva, prasiskalavau juos, pildama vandenį iš ąsotėlio. Nusidažiusi pasistačiau seną tėčio turistinį veidrodėlį ir jo mašinėle pasitrumpinau plaukus šonuose ir gale. Priekyje pasilikau ilgus kirpčius, kad kristų ant veido šono ir pridengtų akis.

Džonio akivaizdoje stengiausi būti „kieta“, tačiau beprotiškai bijojau grizlių, baiminausi, žinodama, kad, ieškodami maisto, jie gali nunaikinti pastatus. Atsargiai išlindusi į lauką, apsižiūrėjau, ar nematyti netoliese besisukiojančio grizlio ženklų: dairiausi apverstų akmenų, nudraskytos medžių žievės, išmatų, nagų žymių. Vieną šautuvą laikiau prie durų, kitą – po savadarbiu lovos rėmu, kurį prisikaliau prie rąstų ir užtiesiau pripučiamu čiužiniu. Miegojau pasidėjusi po pagalve tėčio „Smith & Wessoną.“

Nusprendžiau pasigerinti gyvenimo sąlygas trobelėje. Turėjau keletą tėčio įrankių, ne elektrinių – jie bus parduoti, bet paprastų. Plaktuką, vinių, atsuktuvų. Lipnia juosta ir medžio gabalėliais užtaisiau skyles, pakeičiau sutrūnijusius rąstus, išvijau vorus bei vabalus. Iš apverstos dėžės pasidariau stalą, o iš nužievintų rastų – lentynas. Nesijaučiau saugiai, kad išsipakuočiau viską, asmeniškiausius daiktus suvyniojau į plastikinius maišelius ir paslėpiau po grindų lentomis. Tėvų nuotraukas, fotoalbumus, kelis mažesnius mamos paveikslus, kuriuos pavogėme iš mano namų.