Leidykla „Briedis“ pristato penktąją serijos „Salų komisarė“ knygą „Moteris Nordštrande“.

Baigiantis atostogoms vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen pagalbos paprašo kolega Olė Kotenas. Nordštrande, Huzumo pusiasalyje, randamas lavonas. Po skrodimo paaiškėja, kad tai – iš Tailando kilusi Lavan Jao Jun, apie kurios dingimą prieš kelis mėnesius pranešė jos sutuoktinis vokietis.

Nuo pat pradžių sutuoktinis yra pagrindinis įtariamasis. Nors tai patvirtina vis daugiau įkalčių, Lena nėra įsitikinusi, kad jis – žudikas. Ieškodama kitų versijų, vyriausioji komisarė lenktyniauja su laiku...
Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė

Knygos ištrauka

Supjausčiusi pomidorus Lena išdėliojo juos ant mocarelos griežinėlių. Apšlaksčiusi alyvuogių aliejaus ir balzaminio acto mišiniu, uždėjo kelis baziliko lapelius. Baltasis vynas atšaldytas, prancūziškas batonas orkaitėje, salotas Lena įkišo į šaldytuvą.

Erkas po pusvalandžio grįš iš Amrumo. Paprastai jis likdavo nakvoti, miegodavo mažame butuke, kurį įsirengė savo name. Likusią namo dalį kiaurus metus nuomojo poilsiautojams.

Išvakarėse Erkas sakė užvažiuosiąs pas Bekę, vienintelę Lenos tetą, išgerti puodelio arbatos. Artimiausiomis savaitėmis Bekė turėtų kelioms dienoms atvykti pas juos į Huzumą. Išskyrus tėvą, Bekė buvo vienintelė Lenos giminaitė.

Pagalvojusi apie tėvą Lena tyliai atsiduso – per pastaruosius šešiolika metų jo beveik nematė. Tragiškai žuvus motinai (dėl to Lena kaltino tėvą) ji pabėgo iš Amrumo ir su tėvu vos du sykius atsitiktinai susitiko Amrumo kelte. Pokalbiai buvo trumpi ir iš Lenos pusės atšiaurūs. Erkas, su Lenos tėvu ir toliau palaikantis gerus santykius, vis prašnekdavo apie susitaikymą ir siūlė pakviesti jį į Huzumą. Lig šiol Lena sugebėdavo išvengti diskusijos šia tema, tačiau žinojo, kad tokia strategija nėra amžina.

Išgirdusi, kaip į keliuką įvažiuoja automobilis, ji ištraukė iš šaldytuvo salotas ir įjungė orkaitę. Netrukus tarpdury pasirodė Erkas ir švytėdamas su ja pasisveikino. Lena iki pusės pripylė vyno taures ir vieną padavė Erkui.

– Ačiū. Man kaip tik laiku. – Išgėręs didelį gurkšnį jis pastatė taurę ant stalo. – Ar ištraukti iš orkaitės batoną?

– Buvo sunki diena? – paklausė Lena, jiems susėdus prie stalo.

– Darbas darbą vijo, tik pas Bekę turėjau arbatos pertraukėlę. – Erkas padavė jai krepšelį su duona. – Bet iš anksto žinojau, kad taip bus.

– Ar Bekei viskas gerai?

– Ji sako, kad taip.

– Bet?

– Bėdos su kraujotaka ir su klubu. Ir aš smarkiai įtariu, kad ji mums ne viską sako.

Lena tyliai sudejavo.

– To ir bijojau. Ar klausei, kada atvyks mūsų aplankyti?

– Aišku, – atsakė Erkas. – Bet ji išsisuko nuo atsakymo, nors ir labai mygau.

– Kaip manai, gal man ketvirtadienį pasiimti išeiginę ir plaukti su tavimi į salą? Likčiau pas Bekę ir iškvosčiau, kas nutiko.

Erkas išsišiepė.

– Kaip gerai turėti šeimoje komisarę.

– Prieš devynias pas mus ateis Jorinas Teizenas, – kitą rytą Lenai įžengus į kabinetą pranešė Olė Kotenas. – Kalbėjau ir su jo buvusiąja. Ją galėsim aplankyti namie ketvirtą po pietų.

– Pagirtinas uolumas, pone kolega, – šyptelėjo Lena. – Ar kriminalistai ekspertai jau važiuoja pas Šioningą?

– Taip, ir ne tik važiuoja, bet, laimė, jau nuvažiavo ir jį rado. Paskui važiuos į Nordštrandą pas sutuoktinį.

– Kažin ar jis apsidžiaugs, – tarė Lena.

– Čia ne mūsų bėdos, – sumurmėjo Olė.

– Ne visai. Jeigu jis atsisakys su mumis kalbėtis, dirbti bus gerokai sunkiau.

Olė Kotenas gūžtelėjo pečiais.

– O gal jis nusikaltėlis. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau užsisklęs. Tiesiog palaukime.

Lena atsistojo.

– Atnešiu kavos. Nori?

Olė Linktelėjo. Lenai stovint prie kavos aparato, suskambėjo mobilusis. Skambutis iš Berlyno, numeris nepažįstamas. Ji atsiliepė.

– Mėphukas. Tailando ambasada, – tarė vyriškas balsas su stipriu akcentu. – Laba diena, ponia vyriausioji komisare Lorencen. Aš esu mūsų šalies ambasadoriaus sekretorius. Ar galiu trumpai sutrukdyti?

Palikusi kavos aparatą Lena nuskubėjo į kabinetą, kad Olė galėtų girdėti bent tai, ką sako ji.

– Be abejo. Kuo galiu padėti?

– Informavome Tailando institucijas. Šiandien tarnautojai kalbėsis su šeima. – Jis tyliai kostelėjo. – Tokiais ir panašiais atvejais artimieji dažnai susiginčija, kur ir kaip laidoti velionį ar velionę. Pagal Vokietijos teisę sutuoktinio žodis labai svarus, ir dažniausiai sutuoktinis nori laidoti Vokietijoje.

– Taip, tai suprantama, – atsakė Lena, nesusigaudydama, kur link suka ambasados sekretorius. – Kuo aš čia galėčiau pasitarnauti, pone Mėphukai?

– Pasiuntinys labai džiaugtųsi, jei vietinė policija pasisakytų už palaikų pervežimą į Tailandą ir, pasinaudodama savo įtaka, paveiktų sutuoktinį.

– Pone Mėphukai, – atsargiai pertraukė jį Lena. – Gal pirmiausia palaukime, ką nuspręs ponios Jao Jun šeima?

– Be abejo, ponia vyriausioji komisare. Žinoma, palauksime. Skambinu tik norėdamas apsidrausti.

– Viskas gerai. Mielai duosiu jums sutuoktinio kontaktus ir, aišku, esu pasiruošusi pašnekėti su juo apie šį reikalą, – tarė Lena, nors anaiptol neketino spausti Elbo Teizeno dėl tokių dalykų. – Bet gal ir jūs galėtumėt man padėti, pone sekretoriau.

– Mes visada pasiruošę padėti vokiečių policijai, ponia vyriausioji komisare.

– Palyginti neseniai sunkiai susirgo velionės brolis dvynys. Bent jau mes taip informuoti. Tačiau nežinome, kokia tai liga ir kaip dabar jaučiasi tasai vyras.

Ilgai dvejojęs ambasados sekretorius atsakė:

– Ar ši informacija padės rasti žudiką?

– Dar nežinome, ar tai nužudymas. Ir – taip, tokia informacija leistų mums smarkiai pasistūmėti į priekį.

– Kodėl? – paklausė ambasados sekretorius.

– Deja, kad ir kaip norėčiau, neturiu teisės atskleisti tyrimo detalių. Turbūt suprantate, policijoje taisyklės griežtos. Tačiau tokia informacija mums labai padėtų.

– O aš galiu tikėtis, kad pasinaudosite savo įtaka sutuoktiniui?

– Žinoma. Pas mus sakoma: ranka ranką plauna.

– Mano tėvynėje atitikmuo skamba taip: „Laivui reikia vandens, o tigrui miško.“ Labai ačiū už malonų pokalbį, ponia vyriausioji komisare. Aš jums dar paskambinsiu.

Atsisveikinusi Lena pažvelgė į Olę. Šis pažiūrėjo nustebęs ir paklausė:

– Kas čia buvo?

– Tailando ambasada. Ponas sekretorius norėtų, kad priverstume Teizeną parvežti žmonos kūną į Tailandą.

– O kuo mes čia dėti?

– Niekuo, Ole, bet pamaniau, gal ambasadoje pažinosime kompetentingą žmogų ir galėsime kreiptis. Iš karto paprašiau gauti informacijos apie Lavan dvynio brolio ligą.

Olė Kotenas išsišiepė.

– Gudrutė! Aš irgi kai ką pagalvojau. Jeigu moteriai taip rūpėjo šeima, turbūt dėl brolio būtų padariusi viską?

– Ir man kilo tokia mintis. Gal per ambasadą sužinosime ką nors daugiau.

Tą akimirką į duris pabeldė. Olė Kotenas atsistojęs nusuko pristatomąją lentą į sieną ir tik tada šūktelėjo:

– Prašom!

Jorinas Teizenas buvo tokio paties sudėjimo kaip ir brolis, bet Lenai pasirodė ne toks pasitikintis ir ramus. Nors buvo šešeriais metais jaunesnis už Elbą Teizeną, jo plaukai buvo gerokai retesni, o pats pakumpęs lyg nuo sunkios naštos. Tamsūs paakiai ir kiek paraudusi nosis bylojo apie nesveiką gyvenimo būdą.

– Ponas Kotenas? – paklausė jis, žiūrėdamas į Olę.

Vyriausiasis komisaras žengė prie jo, padavė ranką ir paprašė užeiti. Susėdus prie pasitarimų stalo, pristatė Leną.

– Jau žinote, kad radome jūsų brolienės lavoną, – pradėjo Olė. – Labai tikėtina, kad ji tapo smurtinio nusikaltimo auka. Dabar mes apklausiame visus Lavan Jao Jun aplinkos žmones.

Teizenas linktelėjo.