Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – tikrais faktais paremtą biografiją „Hiden Valio šeimos paslaptys“. Tai širdį spaudžianti istorija apie praėjusio amžiaus viduryje Amerikoje gyvenusią šeimą, turėjusią dvylika vaikų, iš kurių šešiems buvo diagnozuota šizofrenija, ir kuri tapo didžiausia mokslo viltimi siekiant perprasti šią ligą. Robertas Kolkeris, daugybę metų bendravęs su Galvinais, knygoje fiksuoja neįprastą psichikos ligos atvejį vienoje šeimoje ir atskleidžia šokiruojančius šeimos gyvenimo užkulisius.

Mimi ir Dono Galvinų gyvenimas atrodė tarsi amerikietiškoji svajonė. Po Antrojo pasaulinio karo dėl Dono darbo karinėse oro pajėgose šeima persikraustė į Kolorado valstiją. Tuo metu visoje šalyje išaugo gimstamumas, tad gal ir sutapimas, bet jiedu susilaukė dvylikos vaikų: vyriausiasis gimė 1945 m., o jaunėlė – 1965-aisiais. Anais laikais tokia šeima kaip Galvinų turėjo atitikti tam tikrą scenarijų: ambicijos, sunkus darbas, kilimas aukštyn, harmonija šeimoje.

Ir jie atkakliai stengėsi gerai atlikti savo vaidmenis. Tačiau užkulisiuose klostėsi visai kitokia istorija: psichologiniai sunkumai, lyg iš giedro dangaus pratrūkstantys smurto proveržiai, slapta vykstantis seksualinis išnaudojimas. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio šeši iš dešimties Galvinų berniukų vienas po kito išgirdo šizofrenijos diagnozę. Kaip tai galėjo nutikti vienoje šeimoje? Kodėl Galvinų šeimą ištiko toks likimas?

Tai, kas dėjosi Paslėptojo slėnio kelio namuose, buvo taip neįprasta, kad Galvinai tapo viena iš pirmųjų šeimų, kurias ėmėsi tyrinėti Nacionalinis psichikos sveikatos institutas. Jų istorija pateikia šešėlinę šizofrenijos mokslo istoriją, prasidedančią nuo pacientų uždarymo ligoninėse, lobotomijų ir šizofrenogeniškų motinų sąvokos, iki genetinių ligos žymenų paieškų, besiskleidžiančių didelių nesutarimų dėl pačios ligos prigimties fone. Be Galvinų žinios, jų DNR pavyzdžiai buvo tiriami ne vieną dešimtmetį. Tie tyrimai trunka iki šiol, siūlant naujus gydymo, diagnostikos ir net visiško ligos panaikinimo būdus ateinančioms kartoms.

Bestselerių autorius ir ne vieną apdovanojimą pelnęs R. Kolkeris itin suprantamai ir jautriai atskleidžia nepamirštamą vienos šeimos patirtį, kančią, meilę ir viltį.

Knygos ištrauka

Labai džiaugsmingai (galima būtų pavadinti tai pergalės skoniu) Džimas ėmėsi ginti Galvinų jaunesniuosius vaikus nuo Donaldo. Jis dažnai kviesdavo brolius ir seseris nakvynės į savo namus. Margaretą su Mere vesdavosi į kiną, čiuožinėti ir pasimaudyti, paslidinėti nuo Brodmuro šlaitų, veždavosi į Manitu Springso taką, turistų mėgstamą vietą, į kurią galima pakilti funikulieriumi ir kurioje pats dirbo. Išmokė Margaretą skraidinti aitvarą ir važiuoti dviračiu. Visi vaikai turėjo progą pasivažinėti Džimo Yamaha 550 motociklu.

Kai namie atmosfera būdavo pernelyg įtempta, Mimi su Donu mielai išleisdavo dukteris į Džimo ir Keitės namus visam savaitgaliui. Keitė tapo beveik mama abiem mergaitėms, šukuodavo ir sukdavo joms plaukus, drauge žiūrėdavo Sonny & Cher. Mergaitėms pasirinkti nebuvo sunku. Jos mielai pasilikdavo pas Džimą ir Keitę, jeigu taip galėjo išvengti Donaldo. Tėvams Džimas buvo tikras pagalbininkas, palengvinęs jų naštą tada, kai to labiausiai reikėjo.

Džimas buvo toks malonus mergaitėms, svetingas ir palankus, kad kai pradėjo jas liesti, atrodė beveik normalu.

Visada prasidėdavo taip pat. Būdavo labai vėlus vakaras. Paprastai po pamainos bare jis grįždavo girtas. Televizorius būdavo įjungtas, Keitė gulėjo lovoje, o jis ateidavo į svetainę ir atsiguldavo šalia Margaretos ant žaliomis gėlėmis margintos sofos, kur ji miegojo. Margareta prisiminė akvariume kylančius oro burbulus, žalsvai mėlyną Mimi dovanotos sofos apmušalo raštą, į virtuvės pusę atsuktą pintą supamąją kėdę, ant žemės tarp statybinių blokelių eilėmis sudėtas plokšteles su įrašais, langą su vaizdu į kiemą ir gretimą namą, šalies himno melodiją, kai televizijos stotys baigdavo transliaciją. Jis įsiskverbdavo į Margaretą pirštais, bandydavo tai padaryti ir peniu, tačiau jam nė karto nepavyko.

Margareta prisiminė: pirmą kartą Džimas savo ketinimus parodė, kai jai buvo kokie penkeri – maždaug 1967-aisiais, likus keleriems metams iki Donaldą pirmąsyk paguldant į Pueblo ligoninę, kai ji pradėjo retkarčiais nakvoti pas Džimą. Buvo per maža, kad suprastų Džimą smurtaujant. Manipuliacijos, malonus dėmesys ir išdavystė susipynė, neturint su kuo palyginti, tai, kas vyko, šiek tiek priminė meilę. Todėl kai protarpiniai nakvojimai virto ilgais savaitgaliais, Margaretai tai atrodė natūralu. Kartą ji su Džimu lankėsi parduotuvėje, prekiaujančioje poliruotais dekoratyviniais akmenėliais, ir ji ilgai žvelgė į vieną, vadinamą tigro akimi. Džimas jį nupirko. Margareta ilgai dievino tą akmenį, kol po daugelio metų pagaliau suprato, kaip visa tai buvo netinkama.

Margaretos jausmai Džimui pradėjo keistis sulaukus maždaug dvylikos, prieš prasidedant mėnesinėms. Tada mergaitė pradėjo naktimis atstumti jį, nepriimti. Tačiau niekam nepasakojo apie brolio elgesį, – ypač mažajai sesutei Merei, kurią laikė gerokai per maža tai žinoti. Tačiau nepamąstė, kad jos atstumtas Džimas atsisuks į Merę.

Merei buvo septyneri, o gal aštuoneri, kai, nutaikiusi akimirką dviese su vyresniąja sesute, ji paklausė, ar ir prie jos Džimas kada nors lindo. Margaretos atsakymas buvo trumpas ir griežtas, užkertantis kelią tolesniam pokalbiui: „Nesuprantu, apie ką tu kalbi.“

Praeis ne vieneri metai, kai seserys vėl pasikalbės apie Džimą.

Mergaitės vienos iš pirmųjų pastebėjo, kad Džimas lygiai toks pat nestabilus kaip ir Donaldas. Be naktinių apsilankymų pas jas, nuolat per daug gėrė ir vis labiau kivirčijosi su Keite. Jis niekada nemušė seserų, tačiau jos matė jį suduodant Keitei, jį apimantys pykčio priepuoliai būdavo žaibiški, atrodydavo, tarsi jis trumpam tapdavo kažkuo kitu, o tada ir vėl atvirsdavo į Džimą. Bet ilgainiui grįžti į save jam darėsi vis sunkiau. Merė prisiminė turėjusi ne kartą su Keite ir Džimiu palikti namus ir bėgti nuo jo.

Vaikišku jų skaičiavimu, naktinių susitikimų su Džimu ir jo smurto prieš žmoną protrūkių išsiveržimas buvo kaina, kurią Margareta su Mere turėjo mokėti už kelias dienas laisvės nuo namų Hiden Valio kelyje.

Bet buvo dar šis tas. Leisdamos laiką su Keite ir Džimiu, mergaitės jautė ryšį, kurio negalėjo gauti savo namuose, kur tiek daug dėmesio buvo skiriama kitiems dalykams. Jos abi taip bijojo Donaldo, kad pasirinko Džimą. Taip buvo galima paaiškinti, kodėl seserys čia vis grįždavo.

Buvo ir dar viena priežastis.

Jos buvo dar per mažos suprasti, kad tai, ką jis daro, yra netinkama – mat Džimas ne pirmas iš brolių išbandė tai su jomis.

Vienas iš pirmųjų Merės vaikystės prisiminimų, kai jai buvo treji, tai ją tvirkinantis Brajenas. Margareta taip pat prisiminė, kad Brajenas ją nederamai lietė, ir ne kartą. Visi Brajeną labai mėgo, o baigęs mokyklą, jis greitai paliko namus, tad apie jo elgesį mergaitės niekam taip ir nepapasakojo.

Apie Galvinus galima pasakyti taip: Mimi ir Donas niekada nematė ir negalėjo leisti sau pamatyti to, kas vyksta, nes kai Džimas ėmė naudotis mergaitėmis, visi Hiden Valio kelio namų gyventojai jau buvo įpratę gyventi pasaulyje, kuriame nėra padarinių.