Leidykla „Briedis“ pristato sukrečiančią Alexo Perry knygą apie Italijos mafiją „Bebaimės motinos. Galingiausią pasaulio mafiją parklupdžiusių moterų istorija“.

Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų, už savo būvį besigrumiančių mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris. Įvykių sūkuryje atsiduria trys už savo vaikus ir gyvybę kovojančios moterys. Ne visos jų išgyvena.

Kalabrijos mafija, žinoma kaip „ʼNdrangheta“, yra vienas turtingiausių ir negailestingiausių nusikalstamų sindikatų pasaulyje, jo padaliniai driekiasi nuo Amerikos iki Australijos. Ji kontroliuoja 70 proc. kokaino ir heroino pasiūlos Europoje, valdo milijardus dolerių generuojančią turto prievartavimo veiklą, tarpininkauja sudarant neteisėtus ginklų sandėrius – tiekia ginklus nusikaltėliams ir teroristams – ir grobsto Italijos bei Europos Sąjungos iždus.

„ʼNdranghetos“ galia slypi mačistiniame smurto ir tylos – omertà – derinyje. Ji išlieka gaji dėl šeiminių ryšių: sindikate gimstama arba į jį patenkama per santuoką. Lojalumas – absoliutus. Kraujo praliejimas – garbinamas. Verčiau sėsti į kalėjimą, rinktis kapo duobę, šaltakraujiškai nužudyti savo tėvą, brolį, seserį ar motiną, negu išduoti Šeimą. Kartu su pagarba tradicijoms ir istorijai „ʼNdranghetos“ vyrai pasižymi žiauria mizoginija. Į moteris žiūrima kaip į kilnojamąjį turtą, derybų įrankį, kuriuo siekiama sudaryti ir išlaikyti klano sąjungas, o fizinis smurtas – ir dar žiauresni dalykai – yra įprastinė praktika.

Kai 2009 m. viena skriaudžiama „ʼNdranghetos“ žmona buvo nužudyta už tai, kad išdavė saviškius ir davė parodymus valstybei, prokurorės Alessandros Cerreti neapleido daug žadanti galimybė: „ʼNdranghetos“ moterų diskriminacija gali būti didžiausia jos yda ir veiksmingiausias ginklas. Užmezgusi dialogą su dar dviem mafijos žmonomis, Alessandra įtikino jas liudyti mainais į naują savo ir savo vaikų ateitį.

Istoriją apie „bebaimes motinas“ bandė užgniaužti nepaprastai daug žmonių. Daugelis jų darė viską, kad žinia apie jas neišvystų dienos šviesos ir ši knyga nebūtų parašyta. Kaip ir atliekant bet kokį mafijos tyrimą, „ʼNdranghetos“ smurtinis omerta vykdymas užtikrino, kad daugelis pagrindinių veikėjų tapo nepasiekiami. Kai A. Perry išgirdo šią istoriją, dvi iš trijų „bebaimių motinų“ – Lea Garofalo ir Maria Concetta Cacciola – buvo mirusios, nužudytos dėl savyje rastos drąsos pasipriešinti organizacijai; trečioji, Giuseppina Pesce, buvo nepasiekiama dėl liudytojų apsaugos. Dauguma mafijos atstovų ir jų įbaugintų asmenų taip pat nenorėjo kalbėti. Tais atvejais, kai subjektai prašnekdavo, jų atsakymuose į klausimus dažnai pasigirsdavo perspėjimų arba užmaskuotų grasinimų. Tai, kad ši knyga buvo išleista, yra vos saujelės drąsiausiųjų ir ryžtingiausiųjų nuopelnas.

2019 m. „Bebaimės motinos“ buvo nominuotos „Edgar“ apdovanojimui už geriausią dokumentinės kriminalinės literatūros kūrinį, o „CrimeReads“ paskelbta geriausia 2018 m. negrožine kriminaline knyga.

Knygos ištrauka

Naktį, kai dingo Lea, Denisė miegojo pusantros valandos. Kitą rytą, 2009 m. lapkričio 25 d., ji papusryčiavo su teta Renata, palydėjo ją iki darželio, kuriame ši dirbo, ir rytmetį leido tylomis rūkydama cigaretes su Andrea ir Domenicu šalimais esančioje aikštėje. Popietę paskambino Carlas ir pakvietė susitikti su juo bare „Barbara“. Pakeliui Denisė netikėtai sutiko Francescą Ceraudą, pusbrolį iš Leos šeimos pusės, kuris gyveno Genujoje. Ji pasakė Francescui, kad Lea dingusi, ir paklausė, ar jos nematė.

Francescas išblyško.

– Ar ką nors žinai? – paklausė Denisė.

– Absoliučiai nieko, – atsakė jis ir nuėjo.

„Barbaros“ bare buvo visas Coscų klanas: Carlas, jo broliai Vitas ir Giuseppė, teta Renata. Giuseppė su Renata kampe žaidė pokerį. Šis laimėjo 50 eurų ir juos nerangiai atkišo Denisei. Po kelių akimirkų į Denisės mobilųjį telefoną paskambino iš karabinierių nuovados ir pasakė, kad reikia su ja pasikalbėti. Skambučio metu prie baro sustojo policijos automobilis.

Vitas paklausė, kas vyksta.

– Lea dingo, – atsakė jam Carlas.

Coscai neketino vieno iš saviškių leisti vykti pas karabinierius be palydos. Vitas apie 20.30 val. pavėžėjo Carlą ir Denisę iki nuovados, dukra su tėvu į ją įėjo kartu. Viduje tyrėjas Christianas Persurichas pareiškė Carlui, kad turi pasikalbėti su Denise. Persurichas palydėjo Denisę į apklausos kabinetą. Čia jis pasakė, kad Kalabrijoje jos teta pranešė apie Leos dingimą.

Marisa taip pat pranešė policijai, kad Lea buvo davusi parodymus prieš „ʼNdranghetą“ ir kad joms su Denise buvo skirta liudytojų apsauga. Lea buvo dingusi jau daugiau nei 24 val. Persurichui reikėjo visos istorijos. Denisė viską atskleidė neskubėdama ir nepraleisdama jokių detalių. Apklausa turėjo būti griežtai konfidenciali. Denisė linktelėjo. „Jei mano mama dingo, – pradėjo ji, – greičiausiai ją nužudė mano tėvas.“

Policijos tyrėjas Persurichas apklausą vykdė penkias valandas ir baigė tik prieš antrą valandą nakties. Denisei pasirodžius laukiamajame, Carlas siuvo iš kampo į kampą ir pareikalavo, kad pareigūnai leistų perskaityti jos parodymus. Pamatęs dukrą, Carlas įbedė į ją akis.

– Ką jiems pasakei?!

– Kad tu mus pasikvietei į Milaną, – abejingai tarstelėjo Denisė. – Mes kartu praleidome keletą dienų. Tu turėjai ją paimti. Bet jos neradai. Tada mes kartu jos visur ieškojome.

Carlas neatrodė įtikintas.

– Tik tiek per penkias valandas?

Pakeliui pas Denisės pusbrolius, Carlas sustojo restorane „Green Dragon“ („Žaliasis drakonas“), pavadintame Milano simbolio vardu. Viduje buvo Carminas Venturinas, giminaitis, parūpinantis Leai hašišo. Carminas buvo vaikiško veido, atrodė kaip užkietėjęs dykinėtojas, Denisei jis patiko nuo tada, kai praėjusią vasarą susitiko vienose vestuvėse Kalabrijoje. Tačiau tą naktį jie nerado ką vienas kitam pasakyti. Tada, kai Carlas su Carminu trumpai patyliukais kažką aptarė, Carlas palydėjo dukrą į Montello gatvę. Čia Denisė antrą naktį nakvojo Andreos kambaryje.

Kitą rytą Carlas, Denisė ir Carlo draugas Rosario Curcio mieste susitiko su advokatu. Carlas šiam pasakė, kad nori pamatyti Denisės parodymus. Advokatas paklausė Denisės, ką ji pasakė karabinieriams. Denisė pakartojo tai, ką buvo sakiusi Carlui: kad ji kartu su motina atvyko į Milaną praleisti keleto dienų su tėvu ir Lea dingo paskutinę jų buvimo naktį. Ji pradėjo verkti. Advokatas pasakė galįs pasirūpinti, kad apie Leos dingimą būtų paskelbta per nacionalinę televiziją. Buvo rodoma speciali laida „Chi l‘ha Visto?“ („Ar juos matėte?“), kurioje kreipiamasi dėl informacijos apie dingusius asmenis.

– Kas per šūdas! – nusikeikė Carlas.

Advokatas jam pasirodė visiškas lunatikas. Carlas atsistojo ir nuėjo, palikdamas Denisę verkiančią advokato biure.

Denisei nusiraminus, ji, Carlas ir Rosario nuvažiavo į grožio saloną, kurio savininkė buvo Rosario mergina Elisa. Carlas pasivedė Rosario į šalį dar kažką slapta pasakyti. Elisa paklausė Denisės, kas vyksta. Denisė vėl prapliupo ašaroti ir Elisai pasakė, kad prieš dvi dienas dingo jos mama. Elisa pasakė, kad tai keista, kadangi Rosario tą patį vakarą kažkur buvo prapuolęs keletui valandų. Elisa prisipažino, kad jie tą vakarą turėjo susitikti, bet Rosario jį atšaukė, o paskui dar ir išjungė telefoną. Kai galiausiai pavyko su juo susisiekti apie 21 val., jis kažką pasakė apie sugedusį automobilį, kurį reikėjo kartu su Carminu sutaisyti. Visai jokios logikos. Kam taip staiga prireikė taisyti mašiną? Kodėl vėlai vakare? Denisė buvo besižiojanti kažką sakyti, bet Carlas pertraukė ją pasakęs, jog veža Denisę į Montello gatvę. Savo pusbrolio kambaryje ji nakvojo ir trečią naktį.

Kitą dieną, po Leos dingimo praėjus trims dienoms, Denisė pastebėjo pagerėjusią Carlo nuotaiką. Jis pranešė, kad su Denise važiuos į Emilijos Redžą, netoli nuo Bolonijos, kur aplankys dar vieną pusbrolį. Išvyko ankstyvą popietę. Tėvui vairuojant, Denisė žvelgė, kaip tarsi prožektorių šviesa, slystanti tvoros grotomis, tarp tuopų blykčiojo žiemos saulė. Kaip jos mama galėjo tiesiog imti ir pradingti? Kaip vieną akimirką gali būti čia, o jau kitą tavęs nelikti nė žymės? Kaip ji kada nors iš viso prisivers kalbėtis su tėvu?

Emilijos Redže Denisė anksti atsigulė, o Carlas kartu su pusbroliu nuėjo vakarieniauti. Kitą rytą Carlas nuvežė Denisę atgal į Milaną, pakeitė automobilį į mėlyną BMW ir pareiškė, kad jis, Denisė ir dar du jo draugai nieko nelaukdami grįžta į Kalabriją. Jiems dedantis daiktus, atsisveikinti atėjo Carminas. Denisę pribloškė jo veido išraiška. „Šaltas ir formalus“, – pamanė ji. Kažkaip įtartinai jis nenorėjo pažvelgti jai į akis.

Sėdėdama ant galinės BMW sėdynės, Denisė stebėjo, kaip didžiosios Milano aikštės ir prabangios parduotuvės nyksta ir jas šiauriau nuo Florencijos pakeičia pilkų laukų plokštumos, tada iškyla rūdžių spalvos Toskanos ir Umbrijos kalvos ir galiausiai, saulei leidžiantis į jūrą vakaruose, apie Neapolį ir Pompėją išnyra juodos vulkanų viršūnės. Pasiekus Kalabriją jau buvo sutemę. Denisė pajuto, kaip lygų kelią keičia nudilintas, išvagotas asfaltas. Automobilis įveikė, rodos, niekad nesibaigsiančių kelio darbų kliūčių ruožą, tada įsuko į Kozencos stačių kalnų sienų įrėmintą slėnį, skrodė uolas joms leidžiantis tarsi į prarają, prieš pasiekdamas slėnio plokštumas.

Denisė pastebėjo, kad automobilis pasuka į kairę ir didindamas greitį vėl neria į kalvas. Ji užfiksavo, kad posūkiai tampa siauresni, padangos sudžergždžia ant akmenų. Šaltas lango stiklas išdžiovino jos ašarų upelius, virtusius sausu, sūriu šerkšnu. Salono viduje prisipildžius pušų gaivos, trijų vyrų pokalbiai įsisiūbavo pagaudami lengvabūdiškai džiugų toną. „Vienintelės mintys mano galvoje sukosi apie mamą, – sakė ji. – Sėdėjau gale ir verkiau. Tuo tarpu jie – visi jie buvo tokie patenkinti. Šnekučiavosi, šaipėsi ir juokavo, garsiai kvatojo.“

Valandą kilęs aukštyn, automobilis pasiekė kalnų perėją ir pradėjo leistis. Miško pakraštyje, šalia upokšnio, jie privažiavo nedidelį kaimelį. Tai tokia vieta, kur, Carlas galėjo būti tikras, Denisė daugiau niekada savarankiškai, ne laiku ir ne vietoje neprašneks. Paljarelis. Pavadinimas „Paljarelis“ kilęs iš žodžio pagliari, reiškiančio prieglobstį. Šis vardas byloja apie tai, kaip tūkstančius metų, ištirpus žiemos sniegui, Kalabrijos piemenys gindavo avis ir ožkas taku į kalnus, o pasiekus upelį jo pakrantėse gyvuliai ganėsi ištisas savaites.

Užmesdami akį, kad neužklystų vilkai, o kita žvelgdami į jūrą horizonte, vyrai rinkdavo pušų malkas, kepdavo ant laužo ožkieną, gerdavo vyną ir miegodavo keliose pašiūrėse atvira siena, būdelėse, uždengtose eglišakiais ir moliu. XX a. kelias, vedantis iš gretimais įsikūrusio Petiljos Polikastro miestelio, buvo gudronuotas, atvesta elektra, o piemenys galėjo ilsėtis kukliuose pilko akmens, raudonomis čerpėmis dengtuose nameliuose, išsidėsčiusiuose aplink nedidelę centrinę aikštę. Pavadinimas išliko toks pat, čia tekėjo vis tas pats upokšnis, kuris buvo nukreiptas į aikštės fontaną, prie jo dar vaikus Leą ir Carlą motinos siųsdavo su kibirais dienai prisisemti vandens.

Būtent čia, aukštai sustingusiuose Rytų Kalabrijos granito kalnuose, Denisė pajuto einanti lynu virš bedugnės, bandydama apsimetinėti visas tas savaites po Leos dingimo. Lea nebuvo vien Denisės mama. Po daugelio metų, kuriuos jiedvi praleido kartu, ji buvo visas jos gyvenimas. Denisė vėl atsidūrė vietoje, iš kurios taip ilgai bandė ištrūkti mama, tarp žmonių, kurie, jos giliu įsitikinimu, ją ir nužudė. Neįmanoma suvokti, kaip elgtis. Nesant nei kūno, nei laidotuvių, Denisė negalėjo gedėti.

Carlas visiems sakė, kad Lea pabėgo, galbūt į Australiją, o Denisė dabar turėjo dėtis tikinti, neva jos žudikas tėvas iš tikrųjų nenugalabijo jos drąsios motinos, veikiau jos nepatikima motina paliko savo vyrą ir vienintelį vaiką ir pakėlė sparnus naujam gyvenimui po saule. Denisė žinojo, kokia panaši ji buvo į mamą – tokie patys plaukai, tie patys skruostikauliai – visa tai ją iš karto pavertė įtarinėjimų objektu. Dar blogiau, Carlas dėl Denisės grįžimo sukėlė didžiulį šaršalą. Po metų metus besitęsusių problemų su žmona ir dukra didysis vadas pagaliau patupdė abi moteris ten, kur ir buvo jų vieta.

Jis norėjo, kad visi tai žinotų. Po Leos dingimo praėjus dešimčiai dienų, Carlas surengė Denisės aštuonioliktojo gimtadienio šventę, iš Paljarelio ir Petiljos Polikastro sukviesdamas šimtus žmonių, net nupirko Denisei automobilį. Jai atsisakius dalyvauti, šventė vis tiek įvyko.

Denisė dienas leido mokydamasi iš savo tetos Marisos, su kuria dabar gyveno. Nuo pat to laiko, kai 1996 m. Lea pirmą kartą demaskavo „ʼNdranghetą“, Marisa buvo priversta Paljarelyje surengti įprastą akių dūmimo spektaklį. Įtikinėjant visą kaimą, kad nekiltų dėl jos jokių abejonių, Marisai reikėjo ne tik meluoti, bet su tuo melu ir susigyventi.

Marisa iš paskutiniųjų gniaužė visą meilę, kurią jautė Leai, ir susitelkė į pyktį, jaučiamą seseriai už jos sukeltus rūpesčius. Denisė suvokė, kad jai taip pat teks išmokti nekęsti savo motinos. „Pažinojau savo tetą ir jos šeimą, – sakė Denisė. – Žinojau, kaip jie mąstė. Mano tikslas buvo perprasti jų galvoseną ir išsiaiškinti, ar ir aš sugebėsiu čia gyventi. Nenorėjau sulaukti savo motinos likimo. Norėjau gyventi toliau.“

Denisė Paljarelyje nebuvo vienintelė, besidangstanti melu. Leos dukters stebėjimas karabinieriams suteikė bene geriausią prieigą prie informacijos apie tai, kas nutiko Leai. Denisei pasmerkti būtų pakakę bet kokio ženklo apie valdžios ryšius su Lea ar užuominos, kad ši gija nenutrūkusi ir su jos dukterimi. Karabinieriai nusprendė, kad vienintelė matoma valdžios buvimo Paljarelyje apraiška turi likti vienas kaimelio policininkas. Visgi visas būrys nematomų ir negirdimų pareigūnų Paljarelį stebėjo ir dieną, ir naktį.

Bėgant metams, mafijos keliami iššūkiai Italijos saugumo tarnybas privertė imtis inovacijų. Kad galėtų kalnuotose vietovėse sekti žiaurumu ir smurtu pasižyminčius ʼndranghetistus, Kalabrijos karabinieriai suformavo unikalų specialių pajėgų būrį cacciatori („medžiotojai“), kurį sudarė snaiperiai, bombų neutralizavimo ekspertai, sunkiosios amunicijos operatoriai, sraigtasparnių pilotai ir alpinistai. Abejojantieji, kad valstybė Pietų Italijoje buvo įsitraukusi į karą, galėjo savo dvejones išsklaidyti išvydę žemai virš Aspromontės kalnų dūzgiantį ginkluotą cacciatori sraigtasparnį.

Visgi net ir cacciatori pajėgumai nublanko prieš tuos, kuriais disponavo slaptosios Italijos žvalgybos tarnybos. Visame pasaulyje egzistavo tik keletas specializuotų policijos padalinių, kuriems leidžiama slapta klausytis įtariamųjų telefono pokalbių ar šnipinėti jų elektroninę korespondenciją.

Italijoje mafijos grėsmės mastus išdavė tai, kad visos trys policijos pajėgos – vietos policija, militaristinės karabinierių pajėgos ir Italijos finansų policija „Guardia di Finanza“, kurios sritis buvo ekonominiai nusikaltimai, – buvo įsteigusios stebėjimo skyrius, įdarbinančius tūkstančius specialistų.

2009 m. Italijos valdžios pasiklausymo sistemoje įtraukta 119 553 telefonai ir klausomasi 11 119 slapto sekimo įrenginių. Nebuvo draudžiami jokie žvalgybos būdai. Sekamų taikinių buvimo koordinatėms nustatyti juos stebėjo civilinius drabužius vilkintys pareigūnai, kurie filmavo paslėptomis mini kameromis ar stambesne skaitmeninio artinimo įranga, įmontuota tam tikru atstumu – paslėpta už keleto mylių slėnyje Paljarelio atveju, – taip pat jie fiksavo jų telefonų GPS signalą. Siekdami išsiaiškinti, ką kalba jų sekamieji, įsilauždavo į teksto žinučių, telefono pokalbių, elektroninio pašto ir socialinės medijos pokalbių sistemas.

Redže visas miesto ištaigingo karabinierių centrinės būstinės pastato aukštas buvo paverstas elektroninio šnipinėjimo mūšio lauku, kuriame virte virė veiksmas. Centre įkurdintas valdymo skyrius, iš kurio koordinuojamos visos operacijos ir sekimas. Aplink jį – 20 mažesnių postų, kiekvienas jų vykdė skirtingą stebėjimo operaciją. Kiekvienoje erdvėje – daugybė ekranų, serverių, modemų ir susiraizgiusių storų juodų laidų vijų.

Dirbdami be atvangos šešių valandų pamainomis dieną ir naktį, Redžo pareigūnai ir identiška jiems komanda Milane tokius šulus kaip Carlas sekė metų metus. Atrinkti dėl gebėjimo perprasti skirtingus dialektus ir kone įsigauti subjektams į galvas, operatoriai juos perkando taip gerai, kad galėjo jų žodžių prasmę iššifruoti iš eufemizmo ar net balse suskambėjusios intonacijos. Kalabrijoje dirbančios komandos taip pat buvo itin įgudusios valdyti slapto klausymosi įrangą.

Jie blakes patupdydavo automobiliuose, namuose, soduose. Jas slėpdavo pusrūsiuose įrengtose skalbimo patalpose, kurios dėl buvimo po žeme ir signalo blokavimo buvo populiariausias „ʼNdranghetos“ narių susitikimų taškas. Slaptos įrangos jie prikaišiodavo apelsinmedžių soduose, kuriuose vadeivos rengdavo susitikimus, taip pat jų pamėgtoje vietoje – miške. Kartą įrangą įtaisė net kelyje, kuriuo eidavo pasivaikščioti vienas bosų: praardę asfalto dangą, pasiklausymo aparatą paslėpė dervoje ir jį uždengė.

Toks išradingas antrepreneriškumas davė rezultatų. 2008 m. pradžioje didelį „ʼNdranghetos“ bosą – tuo metu jau 18 metų besislapstantį penkiasdešimt septynerių Pasqualį Condellą – medžiojantis būrys pastebėjo, kad kas dvi savaites, lyg pagal grafiką, Condello sūnėnas atsikratydavo savo „uodegos“, Redžo centre persėsdamas nuo vieno motociklo galo ant kito, taip atlikdamas daugybę kruopščiai apgalvotų žingsnių. Karabinieriai buvo įsitikinę, kad šie manevrai buvo atliekami rengiantis susitikimui su Condellu. Vieną dieną pareigūnas pastebėjo, kad minėtas sūnėnas visada užsidėjęs tą patį šalmą.

Po kelių dienų karabinierių pareigūnas prakiurdė automobilio duslintuvą, tada patriukšmaudamas pavažinėjo palei sūnėno namus užmaskuoti garsus, keliamus kito pareigūno, tuo metu įsilaužiančio į jo namus ir pakeičiančio šalmą identišku kitu, tik jau su sekimo įtaisu. Atėjus kito susitikimo laikui, karabinierius per sekimo įtaisą sekė sūnėną šiam atliekant įprastinius manevrus peršokant nuo vieno motociklo ant kito, kol galiausiai jis atvedė iki nedidelio rausva spalva dažyto namo siaurame skersgatvyje pietinėje Kalabrijos Redžo dalyje. Apsuptas daugiau nei šimto cacciatori, Condellas pasidavė nesipriešindamas.

Būtent tokioje fronto linijoje darbą įsivaizdavo Alessandra, kai buvo perkelta į Kalabriją. Visgi čia atvykus, dėl personalo trūkumo Redže jai buvo paskirtos miesto teisėjos pareigos. Nepaisant jos žinių apie įvykius Milane ir Kalabrijoje, taip pat susidomėjimo „ʼNdranghetos“ moterimis, ji buvo priversta Leos Garofalo bylos tyrimo eigą stebėti iš toliau.

Vis tiktai šis lengvas startas turėjo ir kai kurių privalumų. Visų pirma ne tokios ilgos darbo valandos suteikė galimybę turėti nemažai laiko išsiaiškinti, kokia buvo padėtis. Alessandra neatsiliko nuo aktyvaus tyrimo bendraudama su karabinierių centrinio štabo pareigūnais, kuriuos nuo Teisingumo rūmų skyrė neilgas kelias. Kitu laiku ji tyrinėjo „ʼNdranghetos“ istoriją. Savo biure susidėliojo krūvas bylų, šūsnis karabinierių stebėjimo stenogramų, pentiti pranešimų, akademinių darbų, istorijos vadovėlių stirtą ir net medžiagą su Kalabrijos folkloro istorijomis.

Kaip sicilietei Alessandrai „ʼNdranghetos“ kilmė buvo pažįstama. Organizacija stipriausiai jautėsi veikdama iš atokesnių nuo didžiųjų miestų vietų, išsimėčiusių šimtų nedidelių kalnų kaimelių, tokių kaip Paljarelis, jaukiai įsikūrusių nuo pakrančių nutolusiuose slėniuose. Kaip ir Sicilijoje, dauguma tokių gyvenviečių buvo kai kurių pirmųjų Europos civilizacijų lopšys. Alessandra perskaitė apie Kalabrijos urvuose aptiktus bulių piešinius, siekiančius apie 12 tūkst. m. iki Kr. Apie 530 m. iki Kr. Pitagoras Krotono lygumoje, plytinčioje žemiau Paljarelio, mokė matematikos, tuo tarpu gretimais įsikūrusioje Sibaridėje gyventojai galėjo mėgautis į jų namus specialia vamzdynų sistema tiekiamu vynu. Kaip ir siciliečiai, kalabriečiai turėjo savo archajišką kalbą, graikų kalbos dialektą grecanico, išlikusį nuo vidurinių amžių, kai Kalabrija dar buvo Bizantijos imperijos dalis.

Kalabriją su Sicilija siejo dar kai kas: nuo pat pradžių ji buvo tarytum atskira žemė. Daugelis slėnių buvo prieinami tik nuo jūros, atskirti stačių kalnų, storakamienių pušynų, o žiemą – sniego, atkertančio kaimelius nuo likusio pasaulio mėnesių mėnesiams. Tūkstančius metų nebuvo nieko, kas apgintų šiuose slėniuose gyvenančias šeimas. Jos augino alyvmedžius, žvejojo vandenyse, stebėjo horizonte pasirodančias įsiveržėlių kariuomenes, atplaukiančias iš Romos, Vokietijos, Arabijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Amerikos. Jie gyveno skurdžiai, buvo atsparūs ir užsispyrėliai savavaldžiai, o Italijos šiaurei nuolat užgožiant pietus, jų atskirtis nuo likusio Italijos pusiasalio tik dar labiau didėjo. Kai 1861 m. būrys šiauriečių paskelbdami naujai suvienytos Italijos valdžią į šiuos slėnius ėmė siųsti biurokratus, mokytojus ir karabinierius, šios šeimos jos nepripažino, priešgyniavo ir kartais kolonizatorius net nužudydavo.

Pradžioje šios šeimos neturėjo ryšių su mafija. Pirmą kartą organizuoto nusikalstamumo fenomenas Italijoje iškilo XIX a. trečiąjį dešimtmetį, Neapolyje susikūrus „Camorrai“, o vėliau, XIX a. penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, – „Cosa Nostrai“ Sicilijoje. Abiem atvejais eiliniai nusikaltėliai neretai atsidurdavo kalėjimuose su išsilavinusiais buržuaziniais revoliucionieriais, kovojusiais su atėjūnų dominavimu ir feodalizmu ir dažnai besiburiančiais į masonų sektas. Kaip tikri patriotai šie maištininkai ateities mafiozus mokė kovoti už teisingumą. Kaip masonai jie aiškino apie hierarchiją, diegė legendos ir ceremonijos galios svarbą.

Kai Sicilija susivienijo su Šiaurės Italija ir tuo pačiu metu panaikino feodalizmą, kilęs chaosas suteikė Sicilijos nusikaltėliams progą naujai išmoktas pamokas pritaikyti praktiškai. Nors šalies suvienijimui vadovavę šiaurės kunigaikščiai ir generolai skelbė apie modernizaciją, dauguma pietiečių tai laikė dar vienu svetimšalių užkariavimu. Dar labiau prie šio nepasitenkinimo prisidėjo tiesioginis privačios nuosavybės atsiradimo poveikis Sicilijoje, iš karto paskatinęs ginčų dėl nuosavybės protrūkį. Siekdami apsisaugoti, žemvaldžiai, miestai ir kaimai būrė „budrumo komitetus“, specialias apsaugos grupes, kurios už tam tikrą atlygį gynė jų turtą, gaudė vagis ir sprendė ginčus. Efektyviam procesui vykdyti šioms grupėms reikėjo žmonių, gebančių įbauginti kitus. Natūralus pasirinkimas buvo kalėjimo mokyklą išėję nusikaltėliai.

Netrukus šie „svieto lygintojai“ ėmė save vadinti mafiosi, terminu, kilusiu iš sicilietiško žodžio mafiusu, reiškiančio pasipūtėlį arba narseivą. Iš tiesų naujasis jų pavadinimas buvo atnaujintas senasis. Žiaurūs nusikaltėliai visada gebėjo sukelti baimę. Mafiozai šalia viso to norėjo ir pagarbos. Nors niekada neneigė savo nusikalstamo intereso, mafiozai primygtinai tvirtino, kad jų veikla yra garbinga: apsaugoti vargingus pietiečius nuo grobuoniškų šiauriečių žemvaldžių ir engėjiškos šiaurės. Be jokios abejonės, siciliečiai netrukus suprato, kad žmonės, kurių jiems labiausiai reikia saugotis, ir buvo patys mafiozai. Štai taip atsirado turto prievartavimas ir reketavimas.

Alessandra paskaitė, kad, per vieną ar dvi kartas organizuotam nusikalstamumui pasiekus Kalabriją, atsikartojo daugelis to paties modelio elementų. Kaip ir „Cosa Nostra“, Kalabrijos mafija užsimezgė kalėjime. Vienas pagrindinių Kalabrijos administracinių centrų buvo kalnuose įsikūręs, į vakarinę pakrantę žvelgiantis miestas Palmis, kuris, kaip ir upės žiočių lygumose, piano, esanti provincijos sostinė Džoja Tauras, turėjo policijos nuovadą, teismo rūmus ir kalėjimą. 1888 m. pavasarį chuliganų gaujos, kurių dauguma narių buvo „pabaigę“ miesto kalėjimo mokyklą, ginkluoti peiliais Palmio tavernose, viešnamiuose ir aikštėse ėmė kelti riaušes. Atėjus vasarai situacija įkaito, tarp buvusių nuteistųjų įsiplieskė smurtu paženklintas banditizmas, chuliganai ėmė siautėti gatvėse, miestiečiai buvo žalojami peiliais ar skustuvais, iš lošėjų, prostitučių ir žemvaldžių prievarta reikalaujama susimokėti, vagiami galvijai ir ožkos, grasinama netgi teisėjams, policijai ir laikraščių redaktoriams.

Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu pirmieji gangsteriai save vadino camorristi, tiesiogiai kopijuodami Neapolio mafiją, arba picciotti, žodžiu, kurį britų istorikas Johnas Dickie verčia kaip „vyrukai su charakteriu“. Jei juos kas nors ir vienijo, tai daugiausia dendiška išvaizda: tatuiruotės, ekstravagantiškai ežiuku skustos galvos, po kaklu parišti šilkiniai šalikai ir ties šlaunimis stipriai prigludusios kelnės, platėjančios apie kulkšnis.

Savo istorinėje knygoje apie tris stambias Italijos mafijos grupuotes „Mafia Brotherhoods“ („Mafijos brolijos“) Dickie aprašo, kaip picciotti kultūra Kalabrijoje išplito vos per keletą mėnesių.2 Kaip ir visos jaunuolių mados, ji galėjo greitai nunykti, jei nebūtų prasiskverbusi į kalvų slėnius. Juose gyvenančioms šeimoms picciotti apranga mažiausiai rūpėjo. Visgi atokios ir budrios, gintis visuomet pasirengusios Kalabrijos centrinės sritys buvo derlinga teritorija judėjimui, kurio metodai didžiąja dalimi buvo fiziniai ir kuris skelbė nepasitikėjimą valstybe. Taigi, kadangi šiuose slėniuose viskuo rūpinosi pačios šeimos, netrukus jos ėmė vadovauti ir piccioterria.

Pagrindinis visų mafijos grupuočių tikslas buvo pasiekti susitarimą dėl valdžios. Kai tik iškildavo klausimas dėl politinės, ekonominės, socialinės ar dieviškosios valdžios, atsakymas visuomet turėdavo būti mafija. Dėl ypač sėkmingų Italijos mafijos grupuotėms aplinkybių jų organizacija prisišliejo prie patvariausios iš Pietų Italijos valdžios struktūrų – šeimos. Sicilijoje mafija buvo vadinama „Cosa Nostra“, reiškianti „mūsų reikalas“, o tas „mūsų reikalas“ iš tikrųjų reiškė „mūsų šeimos paslaptį“ ir buvo savotiškas pergudravimas šiaurės sričių, kuriose šeimos pagrindas buvo ryšiai ir nuolankumas. Kaip ir Kalabrijoje, slėnio šeimos picciotti suteikė šioms vietovėms būdingą hierarchiją, tvarką, patikimumą ir slaptumą.

Būtent tai – lojalumas kraujo ryšiui ir tėvynei – ir tapo visų siaubingų būsimų negandų pagrindu.