Leidykla „Briedis“ pristato JoAnne Tompkins knygą – „Tada pasirodei tu“.

Knygos ištrauka

Ūkanotoje Vašingtono valstijos pakrantėje tik su šunimi gyvenantį vienišių Aizaką slegia sielvartas dėl neseniai mirusio paauglio sūnaus Danielio. Jo pašonėje įsikūrusi dirbanti vieniša motina Lorė bando susitaikyti su klaikiu sūnaus poelgiu. Kaimynus skiria vos menka sidabrinė giraitė, abu tėvai emociškai pakrikę ir užsisklendę savo netektyse. Tačiau tada pasirodo nepažįstama šešiolikmetė, kuri viską pakeičia, nutiesdama tiltą per prasivėrusią bedugnę.

Iš pradžių Evandželinos pasirodymas atrodo lyg išganymas, bet akivaizdu, kad ir pati mergina kažką slepia. Kai į tikėjimą paniręs uolusis kvakeris Aizakas pats nebepajėgia susitvarkyti su atklydėle, ryšį su ja užmezga Lorė. Netrukus visiems trims veikėjams tenka išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko praeities sankirtose ir kaip tai gali nulemti bendrą ateitį.

„Tada pasirodei tu“ varomoji jėga – paslaptingas nusikaltimas, tačiau knygoje kalbama ir apie netektį bei pyktį, o kartu ir apie gerumą bei viltį, drąsą ir atleidimą. Tai itin jaudinantis pasakojimas apie nepažįstamus žmones ir draugus, kurie ne tik padeda vienas kitam žengti į priekį po patirtos tragedijos, bet ir paskatina visai naujo tipo šeimos susikūrimą.

Po to vakaro su varle daugiau dovanų iš Džonos ji nesitikėjo. Apskritai nesitikėjo jo pamatyti, kai pati taip ūmiai pabėgo. Tačiau, artėdama prie parko kitą vakarą, išvydo jo džipą toje pat vietoje, kur buvo mačiusi paskutinį sykį, ir nejučia net šoktelėjo iš laimės.

Visą dieną mąstė apie jį, kaip jis kupinas skausmo ir kartėlio, atskleidė tuos dalykus apie savo tėvą, tarsi norėdamas ją šokiruoti, o iš tiesų – ir ji tuo neabejojo – tenorėjo artumo, tikėjo, kad jos padedamas išsivaduos iš to ypatingo vienišumo. Jai atrodė, tarsi būtų išgyvenę visa tai drauge – perkusinį ginklo šūvį, Džonos galvos suktelėjimą. Nepaisant to įvykio siaubo, ji džiaugėsi tikėdama, kad pažįsta vaikiną, manydama, kad jie priėjo tašką – ir dar, atrodo, taip lengvai, kuriame ir pati galės saugiai atskleisti kelias istorijas iš savo gyvenimo.

Ji prisėlino prie džipo iš keleivio pusės, įsivaizduodama, kaip, ją pamatęs, ims juoktis iš džiaugsmo. Bet kai atplėšė duris ir įšoko į vidų, Džona atšlijo ir trenkėsi galva į durelių stiklą. Pamišęs, dirglus vaikinas. Netinkamai suprogramuotas.

– Tai tu čia miegi ar kaip? – paklausė ji, apsimesdama, kad nepastebi jo panikos.

Jis giliai kvėpavo, mėgindamas susitvardyti, o ji troško atsiprašyti, kad taip jį išgąsdino ir vakar taip išlėkė. Troško mokėti elgtis meiliai.

– Ne. Ne, – greitai ir nerimastingai atsakė jis. – Vakar grįžau namo. Tikrai. Iš karto po to, kai tu išlipai. Šiandien aš...

– Viskas gerai. Aš tik erzinu.

Netgi ir šito pasakyti tinkamai nepavyko – iš intonacijos buvo aišku, kad laiko jį pusgalviu, nesuprantančiu, kada juokaujama.

Jis dirbtinai nusijuokė, esą taip, supranta, kad yra visiškas asilas.

Atrodė kitaip nei vakar, buvo sunkiai atpažįstamas, nors visiškai niekas nepasikeitė, netgi vilkėjo tais pačiais drabužiais. Kuo stipresnę emociją jai sukeldavo žmogus, tuo sunkiau būdavo tiksliai jį įsivaizduoti. O šią ankstyvo rugsėjo pavakarę Džona atrodė kur kas paprasčiau nei vaikinas, kurį per pastarąją parą buvo susikūrusi savo galvoje: jo oda nebuvo tokia blyški, blakstienos – ne tokios įspūdingos. Net ir spuogai taip smarkiai nekrito į akis. Tačiau kai pažvelgė į ją rusvai žaliomis akimis, kūnas iš karto prisiminė, koks jausmas buvo apėmęs jiems bučiuojantis. Lyg į ją plūstų jo viduje liepsnojanti šviesa.

– Ką manai, kaip varliukui sekasi grįžus į gamtą? – paklausė ji.

– Puikiai, – su palengvėjimu atsakė Džona. – Taip garsiai kurkė, kad girdėjosi visame rajone. Mama skundėsi, kad negali per jį užmigti.

– Tai su varliuku spėjai taip susidraugauti, kad net gali atskirti jo balsą iš kitų?

– Tai jau tikrai, – juokdamasis atsakė. – Tapau jam kaip mama.

Kai praėjusį vakarą Džona atšoko, ji pagalvojo, kad greičiausiai bus kalbėjęsis su Danieliu ir sužinojęs, kokia ji yra, nenorintis, kad jį liestų tokia mergina. Nebūtų blogiau, net jei būtų trenkęs per veidą. Bet, vos tik pėdoms palietus žvyrą, ji suvokė klydusi. Jis paprasčiausiai nustebo, štai ir viskas. Šį vakarą ji pastebėjo tą patį reiškinį, pamatė, kaip jam išmuša saugiklius. Reikėjo iš karto grįžti pas jį, tačiau buvo pratusi savo reakcija neatšaukiamai bausti kitą, ypač, jei bjauriai pasielgusi būdavo pati. Geriau jau dieną palaukti ir tada elgtis taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir tokia taktika pasitvirtino, nes štai jie sėdi čia ir mėgina pašluoti tą nesusipratimą po kilimu, tarsi jis niekad nebūtų įvykęs.

– Gal nuvažiuokime jo aplankyti? – pasiūlė ji, įsivaizduodama tą atkampų akligatvį, kuriame pasistatys mašiną, ir jausdama jau pastilės, kurią jis ką tik įsimetė į burną, skonį beicinamoninę jo burnos kaitrą.

– Siūlai važiuoti dabar?

Ji linktelėjo.

– Ką gi, gerai. Manau, jam patiks, – užvedė variklį, ir ji pastebėjo, nors buvo mačiusi ir anksčiau, pintą apyrankę ant riešo su grubiu raidžių Dž pakabuku. Ištiesė ranką ir palietė:

– Čia mergina tau padarė?

Jis sunkiai perjungė pavarą, mašinai kopiant į kalną.

– Aš neturiu merginos, – dirstelėjo į ją. – Apyrankę prieš metus man padarė mažoji sesutė Nelsė.

– O tu tikrai šaunus vyresnysis brolis, jei visą laiką ją nešioji.

– Nelsė pati kurį laiką nešiojo tokią pačią. Lyg ir geriausių draugų apyrankė, – jis patraukė pečiais. – Saviškę jau seniai nusiėmė. Greičiausiai reikėtų ir man. Jai trylika ir mano, kad esu niekam tikęs.

Evandželina, laukdama dar neprasidėjusio varlių kurkimo padėjo galvą Džonai ant peties. Jie dar nesibučiavo, nebuvo kur skubėti, nes ji įsitikinusi, kad pasibučiuos. Galiausiai kūdroje pasigirdo kurktelėjimas.

– Ar čia varliukas? – paklausė ji.

Džona nusijuokė:

– Čia mergaitė.

– Tai dabar tikrai nesijaučiu apsikvailinusi.

– Tai jau tikrai.

Ji negalėjo pasakyti, ar anksčiau buvo su vaikinu taip leidusi laiką. Tylėdama ir klausydamasi. Naujai pajuto savo kūną, tarsi kas būtų pakylėjęs jo svorį. Kai Džona galiausiai pakreipė jos veidą į save ir ji tvinksėdama grįžo į kūną, pasijuto kaip niekad laiminga, kad turi lūpas ir odą, ir visu kūnu pulsuojantį karštį.

Šį kartą paliestas jis neatšoko. Vis dėlto ji elgėsi atsargiai, pradėdama nuo kelio ir kildama viršun. Prieš imantis veiksmų, reikėjo kiek palaukti, bet ją užplūdo nevaldomas godumas, lyg po siaubingai ilgo bado būtų patekusi prie vaišėmis nukloto stalo. Nejaugi įmanoma atsispirti aistrai, kurstomai vaikino atsargumo – nerimavimo, kad ji gali būti nepasirengusi, ar baimės ją įskaudinti?

Seksas truko neilgai. Greičiausiai baigė vos įėjęs, bet ji judėjo toliau, apsimetė, kad viskas gerai. Aimanavo, virpėjo ir vaitojo, saikingai sutirštindama spalvas, o pamačiusi, kad jį įtikino, nulipo ir klestelėjo ant keleivio sėdynės tarsi užlieta palaimos.

Užsitempė džinsus.

– Neblogai, – pasakė ir pakštelėjo jam į skruostą.

Jis sėdėjo priblokštas, suglebusia ant blyškių šlaunų varpa, tankiai kvėpuodamas, kone gaudydamas orą, lyg išgyvenęs po siaubingos avarijos:

– Mes nesisaugojome.

– Nieko tokio, – patikino ji. – Dabar tinkamos dienos.

Neturėjo jokio supratimo, ar tai tiesa. Nesivargino skaičiuoti dienų nuo praėjusių mėnesinių. Tačiau ko jam taip jaudintis? Gana dažnai užsiimdavo seksu nesisaugodama ir dar nė karto nebuvo pastojusi. Galbūt šiuo reikalu jai kažkas ne taip. Be to, jau seniai buvo nusprendusi, kad pastojusi, vaikinui nesakytų. Nebent jiedu būtų susituokę ar panašiai. Gal tada ir praneštų.

– Tu tikra? – paklausė jis, žvelgdamas tiesiai į akis, lyg jam tai būtų išties svarbu, ir toks susirūpinimas ją stebino, net žinant, kad jis ją įsimylėjęs.

Ji nubraukė kirpčiukus vaikinui nuo akių ir pasigailėjo gesto švelnumo, nes jis galėjo būti netinkamai suprastas:

– Taip. Esu tikra.

– Supratau. Tada gerai.

Jis užsitraukė šortus, atsisuko ir pabučiavo ją taip pat aistringai, lyg nebūtų ką tik nuleidęs, lyg jausmai jai būtų pasiekę platesnę, galingesnę gelmę. Vis tapšnojo jai plaukus it šuniui. Paprastai tai būtų ją erzinę, tačiau jis glostė ją be savininkiškumo, tiesiog išreikšdamas ją gluminančios emocijos intensyvumą. Atsitraukė ir ėmė rištis apyrankės mazgą. Atrišęs tarė:

– Duokš riešą.

– Rimtai?

– Kaip minėjau, Nelsė jau seniai išmetė savąją. Man bus malonu manyti, kad apyrankė liečiasi prie tavęs... – mėgino pasakyti dar kažką, bet nepavyko. – Atleisk, – burbtelėjo.

Ji ištiesė ranką:

– Tobula. Tikrai.

Jam teko surišti apyrankę ties storąja dalimi, nes merginos riešai buvo gerokai smulkesni.

– Atleisk, – pasakė. – Ji nelabai švari. Gali išplauti.

– Nenorėčiau iš jos išplauti tavęs.

– Nesijaudink. Nepavyks, net jei stengtumeisi.

Vienas šio įvykio vaizdinys jai įsirėžė ilgam: nuostaba jo veide, kai, permetusi nuogą šlaunį, apsižergė jį ir atsisėdo. Jai buvo tekę matyti, kaip vyrus apima laukinis susijaudinimas, kaip užvaldo aistra, tačiau dar niekad nebuvo mačiusi tokios apstulbimo ekstazės, tokio atsidavimo, ir šis apnuogintas pažeidžiamumas ją šiurpino. Jei ji būtų potvynis, vis labiau kylanti sūkuriuojančio vandens banga, jis mielai būtų puolęs į ją ir niekados neišnėręs.

Dar šiurpino ir jos pačios jausmai, trapios laimės pojūtis. To negali būti. Tiesiog negali. Nebuvo tikra, ar apskritai kada nors jautėsi išties laiminga, tačiau, patyrusi laimę vos akimirksnį, suprato, kad tampi nuo jos priklausomas, amžinai vaikysiesi to tobulo pirmojo karto svaigulio.

Ne, nors pojūtis dar nebuvo aiškus, reikėjo jį užgniaužti, kol dar nesuleido šaknų ir nepradėjo plisti, kol dar nereikėjo jo maitinti, kad neskaudėtų.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.