Leidykla „Briedis“ pristato romaną „Natiurmortas“. 1944-ieji, Toskana. Pranašumą įgavusių Sąjungininkų bombos krinta ant ištuštėjusių kaimų, o jaunas britų kareivis Ulisas Temperis netikėtai atsiduria apleistos vilos vyno rūsyje.

Ten jo laukia pažintis su pusamže menotyrininke Evelina Skiner, kuri atvyko į Italiją iš karo chaoso gelbėti dailės kūrinių. Lyg iš po užmaršties griuvėsių čia iškyla ir jos pačios jaunystės prisiminimai.

Karo nuniokotoje, sutremptoje Italijoje Ulisas ir Evelina pajunta atradę giminingą sielą. Nuo čia prasideda įvykiai, turėsiantys įtakos net keturiasdešimčiai būsimų Uliso gyvenimo metų.

Ulisas parkeliauja į Londoną, ten jo ir senų bičiulių gyvenimai sukasi aplink aludę „Šermuonėlis ir papūga“ bei margą jos publiką – vietinius girtuoklius ir ekscentriškas asmenybes. Vis dėlto širdyje jis parsiveža Italiją, o kai netikėtai gauna palikimą, kviečiantį grįžti ten, kur ši istorija prasidėjo, nebando lemties ir pargrįžta į kalvotąją Toskaną.

Knygoje „Natiurmortas“ poetiškai, nepaprastai šiltai, jautriai ir su humoru piešiami nepamirštamų asmenybių, kurios susiburia į šeimą, portretai. Ši knyga – odė meilei ir grožiui visomis jų formomis.

Knygą iš anglų kalbos vertė Eglė Gabrilavičiūtė

Knygos ištrauka

Londono rytinėje dalyje Pegė Temper pabudo plyštančia galva. Jau valandą vėlavo paruošti barą atidarymui, beveik visą tą laiką prastovėjo pasilenkusi virš kriauklės mėgindama prisiminti praėjusio vakaro įvykius. Už lango šurmuliavo krovinių vežikai; ji atitraukė užuolaidą, į akis plykstelėjo ryški saulė. Stebėjo, kaip Koulas iškrauna alaus statines. Staiga jis žvilgtelėjo į langą, Pegė skubiai loštelėjo atgal – per vėlai, tikrai pamatė.

Priėjusi prie veidrodžio sudejavo. Sušlapino pirštus, tvarkingiau sudėliojo garbanas, supurškė plaukų laku. Apsitrynė drėgna flanelės skepeta, pasikvepino, šiaip taip apsirengė, galiausiai surūkė pusę cigaretės, kad prašviesėtų galvoje.

Nusvirduliavo laiptais žemyn su visu savo nepasitenkinimu. Aludėje įspėjo:

– Nė vieno sušikto žodžio, Koulai. Jis tylėdamas stumtelėjo jai stiklą gryno džino. – Ač, – burbtelėjo ir vienu mauku ištuštino. – Kristau, – sudejavo, o Koulas paspyrė grindų kibirą į jos pusę.

Ji buvo tikras vargas, užtat graži – savo veidu ir balsu pritraukdavo kareivių. Net baisiausiai vemdama darė tai gracingai, sulig kiekvienu spazmu kilstelėdavo sėdmenis, ir pasimatydavo dailus prisegamų kojinių kraštelis. Koulas pajuto, kaip į apatines kelnaites įsirėmė erekcija. Jis nusileido į rūsį butelio romo. Kai parėjo, ji su stikline rankoje stovėjo prie gėrimų dozatoriaus.

– Šlakelis, kad pagirios būtų lengvesnės?

Šlakelis, pagalvojo, šįryt viso kibiro reikėtų atsigauti. Ir kur buvo jos protas?

– Išskaičiuok iš mano arbatpinigių, – mestelėjo ir atsisėdusi prisidegė cigaretę.

Jis priėjo ir prisėdo šalia.

– Smagi naktelė? – paklausė. Ji pažvelgė į jį ir nusikvatojo. – Nėra kitos tokios kaip tu, Pege, – pasakė ir jos buvo apdovanotas ypatinga šypsena, o lauke pragydo strazdai.

– Koulai? (Kristau, kas dabar? Jau ta veido išraiška…)

– Ką, Pege?

– Šitą šeštadienį.

– Niekaip.

– Viską suprantu, bet šitas – svarbus.

– Visi jie svarbūs, – burbtelėjo Koulas, išmaukė paskutinį gurkšnį ir atsistojo. – Tu greitai atsigauni, štai ką pasakysiu.

– Na, tai gerai? – Pegė atsistojo ir ėmė šokti priešais jį. – Tai juk puiku, Koulai?

– Baik, Pege, laikas atsidaryti. Ir, žiūrėk, neištrypk tos bjaurasties, kuri velkasi iš paskos.

Pegė liovėsi šokusi ir apsidairė.

– Kokios bjaurasties? – paklausė.

– Savo kepenų. Po galais, atidaryk pagaliau duris.

Į vidų plūstelėjo šiltas ryto oras, kartu įnešantis plytų dulkių ir degutbetonio dvoko. Koulo duktė Džinė Formilou grįžo iš kepyklos tarsi kūdikį laikydama duonos kepalėlį prie krūtinės. Pamojo Pegei, ši atsakydama kilstelėjo ranką. Džinė myli Pegę – kiekvieną rytą šitai pranešdavo savo juokingu nosiniu balsu.

Džinės kūnas buvo kaip moters, o protas – kaip vaiko. Bare ji surinkdavo bokalus, kartais įpildavo pintą alaus, šiaip dažniausiai nurinkdavo bokalus ir suskaičiuodavo monetas uždarius barą. Miela miela keisto protelio mergaitė su kojomis, paveldėtomis iš motinos, ir dailia gėlėta suknele. Ji buvo labai panaši į Koulo žmoną – pradžioje tai žeidė jam širdį.

Džinė negimė su proto kliauda, kažkas nutiko vėliau, gal dėl karščiavimo tada, kai vos nemirė. Žmona paliko Koulą, nes jis gėrė, nors tikroji priežastis buvo kita. Ji išvyko dar gerokai prieš karą. Iškeliavo į Škotiją pas seserį, kuri Vakarų salose turėjo ūkį. Niekas nesakė, ką iš tiesų mano, patys pagalvokit – kaip blogai turėjo būti, kad galiausiai atsidurtum ant granito uolos Šiaurės Atlante?

Nuo to laiko, kai išėjo žmona, Koulas nesiliovė gėręs, tik sumažino kiekį. Be to, šalia dukters pyktis virto sentimentalumu. Jis tapo verksmingu girtuoklėliu – traukdavo patriotines dainas ašarotomis akimis – taip jau jam nutiko.

Džinė sustojo prie šaligatvio krašto. Pažvelgė į kairę, į dešinę, vėl į kairę ir į dešinę, tada perėjo gatvę.

– Pege! – sušuko. Ši plačiai išskėtė rankas, ir Džinė įpuolė jai į glėbį. – Myliu tave, Pege.

Nuo Džinės stipriai trenkė mėnesinių kvapu, tad Pegė paragino:

– Einam, Džine, persirengsim.

Baigiantis popietei, Pegė vos laikėsi ant kojų. Aludė virto morgu, taigi per pertrauką ji išėjo į lauką. Permetė akimis gatvę su nuzulintais priedurių laipteliais ir tokia gausa paskalų, kad kanalizaciją užtvindytų. Sudribo į kėdę ir pakėlė veidą į saulę. Pro šalį dviračiais pravažiavo aštuonmečiai berniukai, sušvilpė.

– Labutis, Pege!

Ji mostelėjo ranka, pamėgdžiojo:

– Labutis, vaiki.

Vos spėjo užmerkti akis, atėjo senasis Kresas. Žinojo, kad ten jis, – užstoja saulę norėdamas atkreipti jos dėmesį. Kresas buvo Pegės uola – buvo ir bus. Jam ji gražiausia moteris pasaulyje, dėl kurios bet ką padarytų. Netgi mėnulį nuraškytų, jei tik pajėgtų. („Kresai, ir ką aš veikčiau su mėnuliu?“ – „Iškeistum į saulę. Žvelk plačiau, mergyt.“)

– Laimingai parėjai namo? – paklausė.

– Pats gi mane parvedei, mulki tu. Mažai ką pamenu, bet tiek tikrai prisimenu.

– Įpilsi man pintą? – paklausė Kresas.

– Baigiau darbą, – ir parodė į ženklą „Uždaryta“. – Koulas rūsyje, o aš deginuosi.

Kai jis nuėjo, Pegė patraukė suknelę aukščiau kelių. Saulė šildė tarpkojį, ji sudrėko ir susijaudino – visai kaip tada, kai pastebėjo amerikietį vaikinuką.

Amerikietis gerai šoko – pirmiausia į tai atkreipė dėmesį. Geriau už savo draugą, pagalvojo, nors, sprendžiant iš panašumo, jie galėjo būti ir broliai. Bičiulis nuėjo prie baro, o Edžio akys įsmigo į jos akis. Tarsi žvaigždės būtų susidūrusios, paaiškino jai. O paskui jie pašėlusiai puikiai šoko, kol drabužiai permirko nuo prakaito ir užkilo apetitas; vėliau užeigoje Old Komptono gatvėje sukirto pusėtiną patiekalą iš neaiškios mėsos ir bulvių.

Edžio plaukai buvo puikūs (tankūs, blizgantys, tamsūs). Pegė perbraukė pirštais ir pasakė – švelnūs kaip šilkas, o jis nuraudo, nes, nepaisant metų, buvo dar berniukėlis. Edis papasakojo, kad po karo mokysis koledže ir perims tėvo verslą.

Pegė paklausė: „Kokį verslą?“ Atsakė: „Prekybą apelsinais.“ Pegė pasiskundė, kad jau dvejus metus neragavo apelsino, Edis atsakė – reikės kažką sugalvoti. Paskui paklausė, ar ji ateitų šeštadienį į pasimatymą. „Tik pamėgink man sutrukdyti.“ Edis susijuokė. Jo dantys buvo gražūs – amerikietiškai balti. Bučiuodamas truputį įkando – nieko baisaus, praktikos klausimas. Edis sumokėjo už maistą ir paklausė, ar gali eiti pas ją. Atsakė: „Ne šiandien, branguti.“

Jis pasakė: „Man patinka tavo akcentas.“ Ji nepasidavė: „Vis tiek ne šįvakar.“ Štai tada Edis užsiminė apie viešbučio kambarį šeštadienio nakčiai. Pegei net kelius pakirto. „Tu būsi mano princesė“, – pažadėjo jis.

Iš plokštelės aludėje užgrojo daina „Kada nors pasirodys mano princas“.

– Koulai, komediante tu! – riktelėjo, atsistojo ir nuėjo į vidų jausdama, kaip atslenka niūri nuotaika.

Visą savaitę anksti atsidarydavo, valė staliukus, tikrino gėrimų dozatorių. Blaivutėlė, žavi, nepaisant to, visus nervino. „Kas Pegę apsėdo?“ – „Velnias žino“, – burbtelėjo Koulas, vis stengdamasis ją apeiti lyg besprogsiantį ugnikalnį. Bet ji nesprogo, tik rūkė. Suskaičiavo buhalteriją, padarė užsakymus, nuvedė Džinę prie kanalo pažiūrėti tą savaitę atsivestų kačiukų, apie kuriuos papasakojo Kresas. Ketvirtadienį vakare jau antrą kartą šveitė barą „Brasso“ valikliu, Koulas nesusilaikė nepastebėjęs:

– Spindi kaip krištolo rutulys. – Ir galiausiai pasidavė. – Matau šeštadienio vakarą, matau tave su tavo stebuklingu berniuku pasimatyme mieste.

Pegė įsispitrijo į jį.

– Kaip suprasti? – galiausiai paklausė.

– Taigi girdėjai, – atsakė Koulas, tada Pegė puolė jam į glėbį, pašokusi apsivijo dailiomis, tvirtomis kojomis jam juosmenį, ir jis vėl pajuto erekciją. – Gerai jau, gerai, – kaipmat atsakė, nes skubėjo į rūsį sau padėti ir pasiekti palengvėjimą.

Pagaliau atėjęs šeštadienio vakaras buvo šiltas, gelsvas, kanale nerimastingai žibėjo milijonai žvaigždžių, net šunys sunerimę kiauksėjo.

Kaukšt, kaukšt, kaukšt – laiptais nukaukšėjo Pegės kulniukai. Koulas ją užuodė dar nepamatęs, kvepėjo prancūziškais gėlių kvepalais, baisiai gundomai. Įėjo į barą spindinčiomis žydromis akimis, raudonomis lūpomis, šviesiais plaukais ir klubus apgludusiu sijonu.

Koulas tarstelėjo:

– Tikiuosi, jis to vertas.

Pegė patikino:

– Vertas, Koulai, jis – amerikietis.

Koulas padavė Pegei stiklą džino su toniku:

– Tu atsargiau, Pege, nepamesk galvos.

– Už pamestą galvą ir laimingą pabaigą, – atsakė ir pakėlė stiklą.

– Štai, – tarstelėjo Koulas, – Ketlina užnešė. – Ir stumtelėjo per barą voką. Pegė atplėšė jį, pinigus įsidėjo į kišenę.

Ar ką nors rašo? – paklausė Koulas.

– Koulai, juk žinai – mes nerašome vienas kitam laiškų. Pinigai rodo, kad gyvas, – tai viskas, ką man reikia žinoti.
Visa kita išsiaiškinsime, kai grįš.

Restoranas buvo prašmatnus. Griežė smuikai, padavėjas išlankstė servetėlę ir užklojo jai kelius, net pavadino ponia, kas, po galais, buvo tikrai aukštas lygis. Edis plačiai šypsojosi dailiais dantimis, jam iš burnos kvepėjo mėtomis. Pajuto kylant geidulį nuo jo gražumo.

Edis stumtelėjo per stalą dvi dėžutes.

– Atidaryk, – paragino. – Suprasi, kad mano ketinimai rimti.

Pegė pajuto, kaip žmonės prie stalelių sužiuro į ją. Atidarė didesnę dėžutę ir išėmė apelsiną. Nuostabų apelsiną. Užsimerkė ir pauostė. Būtų mielai suleidusi dantis, bet staiga pasigirdęs juokas vos nesugadino akimirkos grožio.

– Ir kitą, – pasakė jis. Ji jau buvo nusiteikusi suvaidinti pasigėrėjimą, bet neprireikė, nes, nukėlusi dėžutės dangtelį, pamatė nuostabią segę. Edis paėmė jai iš rankos segę ir iškėlė prieš šviesą.

– Ar žinai, kad čia kamėja?

– Aišku, žinau, – atsakė Pegė (nors iš tiesų nežinojo).

– Aš nežinojau, – ištarė ir pridėjo segę prie ausies.

– Ar girdi jūros ošimą? – paklausė ji.

Jis papurtė galvą.

– Nea, tik ploną balselį, – atsakė padaręs grimasą.

– Ką jis sako?

– Einam pas tave, – nusijuokė Edis.

Pegė nesijuokė.

– Sakiau tau, Edi, negalim. Maniau, eisim į viešbutį.

– Reikėjo rinktis – segė ar kambarys. Pagalvojau, kad tu norėtum segės.

Pegė ne itin romantiškai padaugino, ir jie atsidūrė prie sienos po geležinkelio tilto arka. Nakties tamsoje juodus grindinio akmenis ir Pegės balto kūno lopinėlius nušvietė mėnulio pjautuvas. Amerikietis kareivis karštai ją bučiavo, nors žadėjo kambarį, vietoj jo nupirko segę, todėl jie atsidūrė prie sienos su skurdžiu laukinių gėlių kupsteliu jai prie kojų.

Jis apgraibomis ieškojo tikslo, ji globėjiškai nukreipė jį kiek žemiau.

Jai patiko, kaip jis taria „mažyte“. Kaip sako, „Pege, tu nepaprasta“. Patiko, kaip ją dulkino, tačiau visos mintys sukosi apie tai, kad jis žadėjo kambarį, stengėsi nustumti tas mintis, bet kuo labiau jis spaudė ją prie sienos, tuo labiau erzino mintis apie kambarį.

– Žadėjai užsakyti kambarį, – galiausiai išsprūdo.

– Taip, žinau, – sužiopčiojo įsiaistrinęs. – Kitą kartą, – patikino.

– Man tokie pažadai netinka, – staiga tarė ir nuleido koją. – Gana, – pareiškė. – Viskas, pasakiau, – ir truktelėjo savo turtingą vaikiną už plaukų.

– Jėzau, Pege! Ką darai?

– Pasakiau, liaukis!

Virš galvos pradundėjo traukinys, akmeninė siena sudrebėjo. Pegė nusismaukė sijoną žemyn ir nuėjo per gatvę.

– Pege! – jos vardas aidu atsimušė nuo mūro, susiliejo su jo skubrių žingsnių garsu.

– Kodėl negalime eiti pas tave? Tu ištekėjusi ar dar kas?

– Ne „ištekėjusi ir ne dar kas“. Šimtą kartų sakiau – gyvenu virš aludės, kurioje dirbu. Žadėjai užsakyti kambarį, tik kažko nusipiginai…

– Ta segė nebuvo…

– Pasirodyk, kai užsakysi kambarį, Edi. Tik ne kokią landynę, aš – ne kekšė.

Ji nusileido prie kanalo tokia nuožmia veido išraiška, kad net žiurkės spruko iš kelio. Suoliukas buvo tuščias, ji atsisėdo ir prisidegė cigaretę. Pakrantės taku atsvirduliavo girtuoklis ir jau ketino užkalbinti, bet ji rėžė „mėžkis iš čia“ aštriu kaip peilio ašmenys balsu, ir tas pakluso. Ji mokėjo apsiginti, visada sugebėdavo; miestas jos niekad negąsdino, juo labiau – naktį. Kanalas traukdavo vienišus ir svajotojus, o šiuo metu ji buvo ir tokia, ir tokia.

Pegė norėjo iš čia išvažiuoti, o amerikietis vaikinukas buvo jos bilietas. Į Kaliforniją. Į kitą pasaulį. Į kitą gyvenimą. Ji abiem rankomis laikė tą svajonę – kuo atsargiausiai, kad nė lašo neišlietų.

Patrynė pirštais pėdą. Formuojasi nuospauda – kaip mamai. Toji moteris turėjo ant padų po didelę tarsi kaštonas nuospaudą; Dieve padėk, jeigu ir jos tai laukia. Įžiebusi degtuką, žvilgtelėjo į laikrodį. Dešimt po pirmos. Iš tamsos išniro pažįstamas veidas.

– Dažnai čia ateini? – paklausė Kresas.

– Vis susitinkam ir susitinkam, – pastebėjo ji.

– Nori namo? Eikš, – paėmęs už rankos pakėlė, jinai pasirėmė į jį. Kartą Kresas pasakojo, kad dėl nedidelio ūgio norėjo tapti žokėjumi, bet galiausiai atsidūrė dokuose. Bent kartą, prisipažino jai, norėjo bent kartą išplaukti dideliu laivu į pasaulį.

– Nebūtina keliauti po pasaulį, kad įgytum išprusimo.

– Sakai, aš išprusęs?

– Kito tokio nežinau. O svarbiausia – kas čia, – parodė pirštu jam į pilvą. – Mes mylime pilvu, – patikino.

Jie užlipo laipteliais į gatvę.

– Myli tą jankį vaikinuką? – paklausė, bet Pegė neatsakė. – Apsispręsk, mergaite, tu – nebe vaikas.

Pegė sustojo, įsispyrė į batelius.

– Myliu. Atrodo, mirčiau be jo.

– Vaje, ne kažin kas.

– Tai neklausinėk.

– Ar sakei jam tai?

– Nieko nesakiau.

– Pasakyk ką nors, Pege. Nepagailėk gražių žodžių – amžinai čia nebus.

– Pats daug gražių žodžių girdėjai?

– Ne tiek daug. Bet žodžiai – aukso dulkės tokiam nusenusiam vėplai kaip aš.

– Nesi nusenęs, – paprieštaravo ir atsegė rankinę. – Imk apelsiną.

– Tai bent, – nudžiugo ir iškėlė apelsiną į juodą dangų. – Pege, ar žinai, kaip jis atsirado šiame pasaulyje?

– Kažkas savaitgalį pasitrynė bamba į bambą?

Jis nusikvatojo.

– Tai mandarino ir greipfruto meilės vaisius. Didysis greipfrutas.

– Eina šikt, kas per didysis greipfrutas?

– Citrus maxima.

– Matei kada?

– Nea, tik skaičiau. Jis kaip didelis greipfrutas su stora žieve ir daug minkštimo.

– Primena Koulą, – pastebėjo jinai, o tuo metu pasimatė aludės kontūras.

– Kada dabar susitiksit?

– Poryt.

– Papasakok jam apie jausmus, Pege. Suteik vilties.