Leidykla „Briedis“ pristato Serhijaus Plokhyjaus knygą „Žmogus, šaudantis nuodais“, pasakojančią apie Sovietų Sąjungos teroristinius metodus, kurie padėdavo susekti ir sunaikinti užsienyje gyvenančius režimo priešus.

Knygos autorius, Harvardo universiteto profesorius ir vienas garsiausių istorikų iš buvusios SSRS parašė tikrą dokumentinį trilerį apie KGB žudiką, kurio pabėgimas į Vakarus privertė sovietus šiek tiek atsitraukti.

KGB tarnavęs Bogdanas Stašinskis pagarsėjo tuo, kad specialiu nuodais šaudančiu ginklu nužudė garsius kovotojus prieš sovietus, nepriklausomos Ukrainos šalininkus Levą Rebetą ir Stepaną Banderą. 1961 m. rudenį pabėgęs į Vakarų Vokietiją ir amerikiečių žvalgybai išdavęs sovietų kruvinų metodų paslaptis B. Stašinskis buvo teisiamas.

Jo byla tapo garsiausia politinių žmogžudysčių byla per visą Šaltojo karo istoriją. Tarptautinis skandalas bei viešumas privertė KGB pakeisti savo veiksmų taktiką užsienyje ir nulėmė vieno ambicingiausių, pavojingiausių sovietų „kietosios rankos“ šalininkų Aleksandro Šelepino karjeros griūtį.

B. Stašinskio liudijimas, kad aukščiausi Kremliaus vadovai tiesiogiai susiję su užsienyje vykdomomis politinėmis žmogžudystėmis, sudrebino visą pasaulį. Žudiko istorija įkvėpė nemažai filmų, spektaklių ir knygų kūrėjų, tarp kurių – naujausias Iano Flemingo romanas apie Džeimsą Bondą „Žmogus su auksiniu pistoletu“.

Knygoje „Žmogus, šaudantis nuodais“ pasakojama apie siuntiniuose paslėptas bombas, neįtikėtinai išradingai įrengtas slaptavietes, dvigubus agentus, bendražygių išdavystes ir tamsiausius Šaltojo karo laikotarpio šnipinėjimo užkaborius.

Kitos lietuviškai išleistos, abejingų nepaliksiančios Serhijaus Plokhyjaus knygos – „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ ir „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“.

Knygos ištrauka

1962 metų spalio 10-osios rytą teismo salė buvo pilnesnė negu kada nors anksčiau. Tądien buvęs KGB agentas turėjo liudyti, kaip nužudė Stepaną Banderą. Žurnalistų susirinko daugiau negu iki tol, pirmą kartą šiame teisme pasirodė ir garsenybių.

Vienas iš jų buvo atsistatydinęs federalinis ministras Theodoras Oberländeris. Jis atėjo, norėdamas savo ausimis išgirsti liudijimą žmogaus, įvykdžiusio nusikaltimą, kuriuo pats buvo neteisingai apkaltintas. Kaip tik šie kaltinimai Oberländeriui padėjo apsispręsti baigti politinę karjerą. Galbūt šis teismas įrodys pasauliui, kad jis nekaltas.

Teismo salėje Oberländeris sulaukė nemažai dėmesio, nes čia buvo susirinkę Rytų Europos pabėgėliai, kurių interesus jis gynė dirbdamas vyriausybėje. Borysas Vitošynskis, visada pasirodydavęs teisme gerokai prieš jam prasidedant, net gavo progą susipažinti su buvusiu ministru.

„Šiandien žmonių daugiau negu ankstesnėmis dienomis; triukšmo daugiau, – rašė Vitošynskis tos dienos reportaže. – Kone kiekvienas, klausydamasis teismo, tuo pat metu greitai varto rytinius laikraščius, peržvelgdamas vakarykščius pranešimus.“ Kaip visada, Vitošynskis atkreipė dėmesį į kaltinamojo elgesį, o jis, kaip ir kiekvieną dieną, prieš procesą tarėsi su advokatu.

„Tai, kad Stašinskis jo itin atidžiai klausosi ir nuolat linksi galvą, taip reikšdamas pritarimą, tik rodo, kad KGB agentas nelabai gerai jaučiasi „supuvusių“ Vakarų aplinkoje, – rašė Vitošynskis, pavartodamas garsiąją sovietų propagandos klišę. – Bet mėgina prie šios aplinkos prisitaikyti, bent jau išoriškai: retkarčiais glostelėja plaukus, pasitaiso kaklaraištį ar kostiumą ir žvilgčioja į teismo salėje sėdinčias jaunas merginas.“

Stašinskis žvelgė ne tik į merginas, bet ypač įdėmiai – į Ukrainos nacionalistų organizacijos aukšto rango narius. Vienas jų buvo žmogus, kuris, Stašinskio nuomone, galėjo būti kitas jo taikinys – trumpalaikės 1941 metų nepriklausomos Ukrainos vyriausybės ministras pirmininkas Jaroslavas Stecko, vokiečių kalintas Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje.

Dabar penkiasdešimtmetis Stecko vadovavo Antibolševikiniam tautų blokui. Išvakarėse Stašinskis sakė teismui, kad KGB prižiūrėtojai jam buvo nurodę išsiaiškinti tikslų adresą, kur Miunchene gyveno Stecko, – lygiai taip pat, kaip ir prieš nužudant Rebetą ir Banderą. Tądien Stecko į teismo posėdį atvyko pirmą kartą.

Jis buvo ką tik grįžęs iš Tokijo, kur dalyvavo Azijos tautų antikomunistinės lygos organizuotoje konferencijoje. Kalbėdamas toje konferencijoje Stecko paminėjo ir Stašinskio teismą, pavadindamas jį naujausiu įrodymu, kad Maskva trokšta valdyti pasaulį.

Kiek po devintos valandos į teismo salę įžengė Heinrichas Jaguschas su kitais teisėjais. Jis pradėjo teismo posėdį visai nekaltai nuskambėjusiu prašymu Stašinskiui: „Papasakokite, kas atsitiko 1958 metų vasarą.“ Jaguscho padedamas, Stašinskis papasakojo, kaip, ieškodamas Banderos, keliavo į Roterdamą ir Miuncheną.

Kai pradėjo pasakoti, kaip, jam netikėtai telefonų knygoje radus Banderos adresą, kuratorius Sergejus Damonas nepaprastai susijaudino, Jaguschas neslėpė, kad tuo netiki. „Tai neatrodo labai tikėtina, – pasakė jis Stašinskiui. – Jie tikrai turėjo žinoti visa tai – telefono numerį, adresą, automobilio registracijos numerį.“

Stašinskis nežinojo, ką į tai atsakyti. Nors buvo kalbų apie giliai į Ukrainos nacionalistų organizacijas įsiskverbusius agentus, KGB, regis, kelerius metus atsiliko nuo savo taikinių. 1957 metais Stašinskio ryšininkai iš KGB perdavė jam tik seną Rebeto namų adresą, tas pats nutiko ir su Bandera.

„Kurį laiką negavau jokių užduočių“, – tęsė Stašinskis. Tada, 1959 metų balandžio pabaigoje, jam buvo įsakyta vykti į Maskvą. Kaip tik čia, viešbutyje „Maskva“, jis susitiko KGB „aristokratu“ vadinamą Georgijų Avksentjevičių ir šis pasakė jam, kad priimtas sprendimas „likviduoti“ nurodytą taikinį tuo pačiu būdu, kaip ir Rebetą.

„Ar jis pasakė tai tais pačiais žodžiais, kaip jūs dabar, ar vis dėlto nurodė, kuri tarnyba priėmė šį sprendimą?“ – paklausė Jaguschas. „Aiškiai jis to nepasakė, – atsakė Stašinskis. – Tik iš viso to, ką kalbėjo, išplaukė, kad sprendimą priėmė aukščiausioji vadovybė.“ Jaguschas klausinėjo toliau. Ar tai reiškia, kad įsakymą davė vyriausybė? Stašinskis patvirtino, kad taip, – jis tuo įsitikino, kai vėliau tais pačiais metais susitiko su KGB vadovu Aleksandru Šelepinu ir šis įteikė jam apdovanojimą už puikiai atliktą darbą.

Tai buvo pirmas kartas, kai Stašinskis savo liudijime paminėjo Šelepino, tuo metu jau dirbusio Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi, pavardę, ir pirma tiesioginė nuoroda į sąsajas su aukščiausia Sovietų Sąjungos vadovybe. Po šių žodžių kai kurie žurnalistai pakilo iš savo vietų, išbėgo pro duris ir puolė prie telefonų.

Jie skubėjo pranešti politine prasme labiausiai sukrečiančią naujieną, kokią tik iki šiol atskleidė kaltinamasis: Stašinskis patvirtino anksčiau spaudoje pasirodžiusius pranešimus, kad naujasis SSRS komunistų partijos CK sekretorius asmeniškai susijęs su sąmokslu nužudyti Banderą.

Stašinskis toliau liudijo, prikaustydamas publikos dėmesį itin dramatiškais įvykiais, apie kuriuos kalbėjo. „Mačiau, kaip Bandera užėjo į garažą, – liudijo Stašinskis, prisimindamas pirmąjį tiesioginį susidūrimą su Bandera ir pirmąjį mėginimą jį nužudyti. – Tada aš išėjau [iš kito pastato arkinės įvažos, kurioje slėpėsi], traukdamas ginklą iš kišenės.“

Jis kalbėjo lėtai, taip dar labiau sustiprindamas salėje tvyrančią įtampą. „Dešinėje rankoje laikiau ginklą, o kairėje – ampulę [priešnuodžio], ėmiau artintis prie Banderos, įsitikinęs, kad turiu pamėginti jį nužudyti, – tęsė Stašinskis. – Kai jau atsidūriau tiesiai prieš arkinę įvažą, staiga pagalvojau, kad jis ten stovi ir krapštosi prie automobilio, nė neįtardamas, kad ateinu, kad ir mirtis visai čia pat, kad po akimirkos jo nebebus tarp gyvųjų...“

Šie žodžiai nuskambėjo visiškoje tyloje. Kaip visada išblyškęs Stašinskis įdėmiai žvelgė į Jaguschą, o visi kiti teismo salėje – į jį. Net stenografuotojai nustojo spausdinti.

„Užėjau per arkinę įvažą, – tęsė Stašinskis. – Garažo durys buvo atdaros, automobilis – garaže; jis stovėjo kairėje pusėje, kažką veikė prie vairuotojo sėdynės. Buvo ką tik išlipęs iš automobilio Žengiau porą žingsnių į jo pusę, bet staiga man šmėstelėjo mintis ir pasakiau sau, kad to nedarysiu. Apsisukau ir nuėjau.“ Galėjai kone girdėti, kaip publika iš palengvėjimo atsidūsta. Tik Jaguscho, regis, visai neveikė pasakojamos istorijos emociniai pakilimai ir nuosmukiai.

„Ar tai buvo akmeninis, ar medinis tiltas?“ – paklausė jis, Stašinskiui papasakojus, kaip jis, kad daugiau nepersigalvotų, iššovė purškiamuoju pistoletu į žemę ir išmetė jį nuo tilto į tą patį upelį Hofgartene, kaip ir pistoletą, kuriuo prieš pusantrų metų nužudė Levą Rebetą. Stašinskis atsakė, kad šį kartą tiltas buvo akmeninis – tas pats upelis, tik tiltas kitas.

Stašinskiui pagaliau pradėjus pasakoti apie tą dieną, kai iš tiesų nužudė Banderą, pirmiausia jis prisiminė, kaip, pamatęs jį automobiliu išvažiuojantį iš Cepelino gatvės, įšoko į tramvajų, vykstantį iki pastato, kuriame buvo Banderos butas. Jaguschas veltui laiko negaišo, pamėgino iš karto išsiaiškinti: „Ką tuo metu galvojote? Galėjote sau pasakyti: štai jis išvažiavo, tad šiandien jau gana.

Užuot tai padaręs, paklausėte savęs, kur jis vyksta.“ Stašinskis nesugalvojo geresnio atsakymo, tik tai, kad tiesiog vykdęs nurodymus. „Turėjau atlikti tam tikrus veiksmus, kad parodyčiau, jog stengiuosi vykdyti užduotį“, – pasakė jis teisėjui. Kai Stašinskis pradėjo pasakoti apie patį nužudymą, Jaguschas uždavė dar vieną sau būdingą trumpą klausimą: „Ką jūs darėte?“ „Aš supratau, kad negaliu atsisakyti vykdyti užduoties, – atsakė Stašinskis. – Turėjau tai padaryti!“

Teismo salėje vėl kilo įtampa. „Kai kurie klausytojai net palinko į priekį, suimdami save į rankas ir pasiruošdami būsimam smūgiui, – rašė Vitošynskis. – Niekas nejuda; negirdėti jokio šnabždesio ar kosulio. Penki teisėjai, vilkintys tamsiai raudonas mantijas su plačiomis baltomis apykaklėmis ir peteliškėmis, sėdi nejudėdami lyg skulptūros priekinės sienos fone ir nenuleidžia akių nuo Stašinskio. Šis sėdi nuleidęs galvą, kalba su pertrūkiais, beveik šnabžda, toliau tęsdamas savo siaubingą pasakojimą.“

Šį kartą jis neišdrįsęs eiti į kiemą, pasakojo Stašinskis teisėjams. Priėjęs prie pastato durų jas atsirakino raktu, kurį gavo Karlshorste. Įėjęs užrakino duris iš vidaus, palypėjo laiptais iki pirmo aukšto ir čia laukė, kol į koridorių užeis Bandera. Po kelių minučių, išvengęs akistatos su moterimi, kuri išėjo iš pastato, Stašinskis pamatė Banderą, stovintį prie pagrindinių durų ir negalintį ištraukti spynoje užstrigusio rakto.

Glėbyje jis nešėsi kelis krepšius. Vienas jų buvo praviras, ir Stašinskis sakė pastebėjęs jame žalių pomidorų. „Situacija nebuvo tinkama žudyti, – sakė Stašinskis teismui, kuris godžiai gaudė kiekvieną jo žodį. – Durys turėjo būti uždarytos.“

Kaip tik tuo metu Bandera, išgirdęs artėjantį jo žingsnių garsą, pakėlė galvą ir pamatė Stašinskį. „Tą akimirką jis pamatė mane, o aš žiūrėjau į jį“, – sakė Stašinskis. Kad laimėtų laiko, Stašinskis pasilenkė ir apsimetė, kad rišasi batų raištelius. Bet kai atsistojo, Bandera vis dar dorojosi su durimis. „Tada ėmiau eiti, – tęsė Stašinskis. – Nežinojau, žudyti jį ar ne. Lipau laiptais žemyn ir jau galvojau, kad štai tuoj praeisiu pro jį, ko gero, ir šį kartą nieko nepavyks. Kita vertus, žinojau, kad privalau tai padaryti Tai jau antras bandymas ir negaliu praleisti šios progos, pamaniau.“

Stašinskis pasakojo teismui savo balsą tąkart girdėjęs lyg iš tolo. Jis paklausė Banderos, ar kas atsitiko spynai. Žinojo, jog tai kvaila: akcentas galėjo jį išduoti. Bandera atsakė, kad viskas gerai. Stašinskis prilaikė duris kaire ranka. Bandera pagaliau ištraukė raktą iš spynos. Stašinskis akimirką dvejojo, nežinodamas, ką daryti. „Stovėjau ten norėdamas išeiti ir uždaryti duris, – sakė Stašinskis teismui. – Staiga pakėliau ranką ir nuspaudžiau abu nuleistukus, nieko nelaukdamas apsisukau, užvėriau duris ir nuėjau.“

Borysas Vitošynskis pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 1962 metų spalio 10-osios vienuolika valandų trisdešimt minučių. Tada pagaliau išaiškėjo tiesa apie jo draugo ir vado žūtį. Atsistatydinęs federalinis ministras Theodoras Oberländeris pagaliau gavo savo nekaltumo įrodymą. Jaroslavas Stecko, trečiasis taikinys KGB „juodajame sąraše“, dabar be vargo galėjo įsivaizduoti, kaip vieną dieną būtų atrodžiusi jo mirtis.

Po kelių minučių progą užduoti pirmąjį klausimą gavo Banderos artimiesiems atstovavęs advokatas Hansas Neuwirthas: „Apie ką galvojote žudydamas poną Stepaną Banderą?“ Stašinskiui prireikė šiek tiek laiko, kol sugalvojo, ką į tai atsakyti. Kai pagaliau prakalbo, akivaizdžiai nervinosi: „Aš asmeniškai neturėjau jokių motyvų jį žudyti. Tiesiog vykdžiau įsakymą.“ Jaguschas paskelbė teismo pietų pertrauką. Publika patraukė prie išėjimo.