Leidykla „Briedis“ kviečia skaitytojus artimiau susipažinti su Europos keliautojais, dar XV a. pabaigoje pasiekusiais Amerikos krantus. Visi puikiai žino, kas atrado Ameriką, tačiau kaip įvykiai klostėsi toliau ir kaip atvykėliai elgėsi su vietiniais gyventojais Kristupo Kolumbo atrastoje „Indijoje“, suvokiama miglotai. Būtent apie tai savo knygoje „Konkistadorai“ rašo meksikiečių istorikas Fernandas Cervantesas.

Pats būdamas vieno iš konkistadorų palikuonis, šis Bristolio universiteto Istorijos fakulteto lektorius pateikia išsamią ispanų atradimų ir užkariavimų istoriją, paremtą nauju vertinimu. Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.

Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą.

Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų. Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F. Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.

Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas ne ką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms. Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F. Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone. O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.

Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.

1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras. Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.

Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.

Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.

Knygos ištrauka.

Kartu su daiktais, taip sužavėjusiais Albrechtą Dürerį, Cortésas taip pat buvo atsiuntęs ir keletą ataskaitų. Vienoje jų su tvirtu įsitikinimu jis pasakoja apie naujosiose žemėse gyvenančių tautų išprusimą bei kvapą gniaužiantį „ne tik malonaus akiai gamtovaizdžio, bet ir derlingų žemių“ grožį. Taigi akivaizdu, kad tie kraštai tiko „žemdirbystei ir visokiausiems gyvuliams auginti“.

Pasak Cortéso, vos už penkių lygų nuo kranto stūkso nuostabi kalnų virtinė, kurios viršūnės nepanašios į jokius Senojo Pasaulio kalnus. Vienas iš jų toks aukštas, kad viršukalnę galima pamatyti tik visiškai giedromis dienomis – ji kyšo virš debesų „ir tokia balta, kad, mums rodos, ją galbūt dengia sniegas, ir netgi čiabuviai tikina, jog ten sniegas; tačiau kadangi mes gerai jos neapžiūrėjome, atsižvelgdami į šį karštą klimatą, nedrįstame teigti, kad tai tikrai sniegas“.

Tai, ką apibūdino Cortésas, buvo įspūdingoji viršukalnė, vadinama Sitlaltepetliu (nahuatlių kalba tai reiškia „Žvaigždžių kalnas“), o šiais laikais įprastai žinoma Orisabos pavadinimu, – aukščiausias Meksikos kalnas bei aukščiausias ugnikalnis pasaulyje.

Ši viršukalnė vainikuoja didžiulių proporcijų kalnų masyvą: tokį didelį, kad, remiantis Cortéso aprašymu, tyrinėtojai tiesiog negalėjo suvokti tos prieš akis atsivėrusios fizinės didybės, ypač atsižvelgiant į tai, jog Velázquezas Cortésui pateiktuose nurodymuose visiškai neužsiminė apie tai, kad ekspedicija galėtų aptikti ką nors daugiau nei paprastas salas.

Tyrinėtojai sudarinėjo vietovės, kurią laikė ilga kranto juosta vakaruose, sąsiauriu atskirta nuo Jukatano bei Ulua „salų“, žemėlapius, o už jos slypėjo nežinoma teritorija, kurią daugelis laikė Kinija.

Cortéso ekspedicijos tikslas – bent jau teoriškai – buvo aptikti Juano de Grijalvos vestą ekspediciją, kuri prieš metus, 1518 m. balandį, išplaukė iš Kubos, bet niekada taip ir nesugrįžo. Kartu Cortésas, įsiklausęs į Kubos Santjago kolonistų pamėgtas pokalbių temas, taip pat norėjo atrasti ir amazonių buvimo vietą bei pasistengti išsiaiškinti, ar gandai, kad kažkur Jukatane gyvena žmonės su milžiniškomis ausimis ir šunų veidais, atitinka tikrovę.

Tačiau iki 1519-ųjų liepos, kai jis išsiuntė savo laišką imperatoriui Karoliui, Cortésas jau buvo daug geriau informuotas apie naująsias teritorijas nei kuris nors iš jo pirmtakų, galbūt išskyrus tik patį Grijalvą – žmogų, kurio jis dabar ir ieškojo.

1519 m. vasario 18 d. Cortésas iš Kubos išplaukė Jukatano link, kantriai ignoruodamas vis beviltiškesnius Velázquezo mėginimus jį nušalinti. Iš pradžių gubernatorius pats patikėjo šią ekspediciją Cortésui, nes laikė jį ištikimu pavaldiniu, tačiau netrukus ėmė kažką įtarinėti, sužinojęs, kad operacijai paruošta 11 laivų, 530 žmonių įgula (trisdešimt iš jų ginkluoti arbaletais, dvylika – arkebuzomis), 16 arklių bei keletas pulkų šunų – tikėtina, airių vilkogaudžių ir mastifų. Tai kaip reikiant viršijo išteklius, kurie buvo nurodyti gubernatoriaus pateiktose instrukcijose.

Tačiau Cortésas su savo vyrais keliavo greitai ir netrukus pasiekė Kosumelio salą, esančią prie rytinės Jukatano pusiasalio pakrantės – ten tikėjosi rasti dalį ispanų, kuriuos manė esant įkalintus. Kosumelis viliojo įvairiomis gėrybėmis: vietinis medus buvo neįtikėtinai sodrus, o vaisiai ir daržovės – ne tik egzotiški, bet ir itin maistingi. Tokių ryškiaspalvių paukščių jie iki tol dar nebuvo matę, kaip ir palyginti rafinuotos vietinių žmonių gyvensenos.

Jie ne tik turėjo „knygų“ (taip Peteris Martyras pavadino dailius paveikslus, išteptus bitumu ir ištemptus ant pailgų medžio žievės lakštų), bet ir buvo pasistatę šiaudais dengtą šventyklą aukštos piramidės viršūnėje, kur garbindavo keletą įdomių stabų.

Cortéso ekspedicijoje dalyvavo žmogus vardu Melčoras, iš Jukatano kilęs majus, kurį į Kubą buvo atgabenęs Franciscas Hernándezas de Córdoba per prieš metus įvykusią nelaimėmis apipintą ekspediciją. Jo padedamas Cortésas mėgino bendrauti su čiabuviais ir paaiškinti jiems, kad egzistuoja tik vienas Dievas, kuris sukūrė Dangų bei Žemę ir kuris palaiko visa ko būtį. Tai reiškia, kad jų stabai yra blogis ir kad jiems visiems gresia pragaro kančios, jeigu nenustos jų garbinti.

Pabaigęs šiuos postringavimus, Cortésas keletui savo žmonių davė įsakymą nuridenti tuos stabus žemyn šventyklos laiptais, o toje vietoje, kur jie buvo, pastatyti altorių. Po to Cortésas ant jo dievobaimingai įtaisė Mergelės Marijos atvaizdą ir nurodė dviem dailidėms pagaminti aukštą kryžių, kurį galima būtų pastatyti ant aukštojo piramidės bokšto.

Sunku įsivaizduoti, kokią reakciją majams sukėlė tokie atviri užgauliojimai, nes apie tai nėra išlikę jokių patikimų šaltinių. Ir vis dėlto tikrai nuostabu, kad po keleto savaičių, Cortésui toliau keliaujant aplink Jukataną ir nutarus sugrįžti į Kosumelį suremontuoti atsargas gabenusios brigantinos, kuri prie Isla Muchereso, esančio visai netoli šiaurinės pusiasalio pakrantės, ėmė leisti vandenį, Mergelės atvaizdas ir kryžius tebestovėjo savo vietoje, o majai juos deramai garbino.

Istorikai nėra linkę į tokius pasakojimus kreipti daug dėmesio ir tam turi pakankamai priežasčių. Tačiau tai tebuvo pirmasis iš daugybės įvykių, kurių metu ispanų keliautojai naikino vietinių gyventojų stabus ir keitė juos krikščioniškais atvaizdais, rodos, nesulaukdami jokio pasipriešinimo. Ši praktika suformavo tokį mįslingai nuoseklų veiklos modelį, kad tai būtina paaiškinti. Kas gi vyko?

Visų pirma, privalome prisiminti, kad dirbdamas Cortésas laikėsi jau seniai nusistovėjusios tradicijos, kurios skatinamas požiūris į kito tikėjimo žmones išliko stebėtinai pastovus. Bent jau nuo 312-ųjų, kai imperatorius Konstantinas atsivertė į krikščionybę, neatrodė, kad kam nors galėjusi kilti abejonė, jog krikščioniškosios Bažnyčios universalizmas pavertė ją tobulu dvasiniu visuotinės imperijos sąjungininku. Tariant oficialaus Konstantino panegirininko Eusebijo Cezarėjiečio žodžiais, „greitai iškėlus tą patį Dievą, žmonijos labui išsikerojo dvi palaiminimo šaknys: Romos imperija ir krikščioniškojo pamaldumo doktrina“.

Tai reiškė, jog, Bažnyčiai taikantis užimti senosios pilietinės imperijos organizacijos vietą ir tapti liaudies sąmonės organu, krikščionys darėsi vis labiau įsitikinę, kad Jėzaus nurodymai apaštalams jau įvykdyti: Evangelija iš tikrųjų paskelbta iki pat tuo metu žinoto pasaulio pakraščių. O jeigu tai buvo tiesa, vadinasi, konversija nėra tiesiog žengimas į tyrlaukius, siekiant priversti pagonis priimti tiesą.

Tai veikiau būtinybė pakviesti tuos, kurie jau priklausė visuotinei bendruomenei, prisijungti prie sakramentinio Bažnyčios gyvenimo. Vis dar galėjo egzistuoti keletas užkampių, kur Evangelija nespėjo įsišaknyti, tačiau privalumai, kuriuos gauni priklausydamas visuotinei krikščionių bendruomenei, buvo akivaizdūs visiems. Krikščionybė ir civilizacija ėjo koja kojon.

Stebėtina, tačiau bėgant amžiams šis požiūris išliko neginčijamas. Netgi susitikimus su tautomis, kurios iki tol negalėjo turėti jokios galimybės išgirsti Evangelijos, ženklina nuginkluojantis pasitikėjimas. Pavyzdžiui, XIII a. pranciškonai Džovanis de Planas Karpinis ir Vilhelmas Rubrukietis atnešė Evangeliją į pagoniškųjų totorių ir mongolų kraštus.

Jų pasakojimuose gausiai aprašyta veikla, kuri stipriai kirtosi netgi su pačiais elementariausiais Evangelijos principais, tačiau ši praktika apibūdinama tvirtai įsitikinus, kad pagonys, vos tik sužinoję, jog pametė savo kelią, noriai taps krikščionimis. „Jei čia pasirodytų Bažnyčios armija, – rašė Rubrukietis, – tai visiškai paprasta būtų pavergti visas šias šalis ir užvaldyti visą pasaulį.“

O popiežius Inocentas IV totorių imperatoriui skirtoje bulėje atvirai šiam priekaištavo dėl „siaubingo daugybės šalių nuniokojimo“, tyčia nusigręžiant nuo „prigimtinio įstatymo“, kuris suvienija „ne tik žmones, bet net ir neprotaujančius gyvūnus taip, kaip ir dangiškąsias dvasias, kurias visas Dievas Kūrėjas padalijo į chorus, kad būtų užtikrintas taikingos tvarkos stabilumas“.

Lygiai taip pat ir Cortésas atrodė įsitikinęs, kad vos tik krikščioniškoji žinutė bus perduota majams, šie iškart supras, kokia klaidinga jų gyvensena, prisimins tikrąją prigimtį ir susitvarkys savo dvasinius namus. Šiaip ar taip, juk nekilo jokių klausimų dėl jų žmogiškumo, todėl nereikėjo abejoti ir dėl jų įgimto polinkio paklusti dieviškajai malonei. Be to, jie, būdami žmonės, automatiškai priklausė visuotinei krikščioniškojo pasaulio bendruomenei – Evangelija juos iš tikrųjų jau turėjo būti pasiekusi kažkuriame praeities etape.

Bet jei Cortésas ir buvo įsitikinęs, kad majai su dėkingumu priims Evangeliją, iš kurgi atsirado įstabus pačių majų noras tai padaryti? Atsakant paprastai, tokios akivaizdžios jų tolerancijos ir reikėjo tikėtis. Politeistiniuose panteonuose naujos dievybės pavydo nekeldavo, ypač jei tai būdavo galingų tautų dievai.

Majai ir praeityje dažnai perimdavo svetimas dievybes, taigi nesipriešino ir dabar. Bet nei Cortésas, nei jo vyrai nesuvokė, kad šitoks krikščioniškojo Dievo priėmimas į sausakimšą majų panteoną ne nuginčijo jų politeizmą, o jį tik dar labiau skatino. Tačiau ši konkreti problema dar kurį laiką neiškilo į paviršių. O tuo metu Cortésas tokią jų „konversiją“ nominaliai priėmė.

Jo optimizmą pakurstė ir dar vienas reikšmingas įvykis. Ekspedicijai ruošiantis vėl vykti Isla Muchereso link, Cortésas ir jo vyrai pastebėjo nuo žemyninės sausumos dalies prie jų besiartinančią kanoją. Ja plaukė trys strėnjuostes dėvintys vyrai, plaukus „susirišę taip, kaip juos susiriša moterys“, ginkluoti lankais ir strėlėmis. Jiems pasiekus krantą, vienas iš jų priėjo prie kastiliečių ir ispaniškai paklausė: „Gerbiamieji, ar esate krikščionys? Kieno jūs pavaldiniai?“

Išgirdęs kastiliečių atsakymą, šis vyras apsipylė ašaromis ir paprašė jų padėkoti Dievui, kaip ir jis pats tai darė. Jis papasakojo, kaip 1511-ųjų pavasarį plaukė laivu iš Darjeno į Santo Domingą su užduotimi informuoti gubernatorių apie nesuvaldomą priešiškumą, kilusį tarp ten įsikūrusių kolonistų, kai artėjant prie Jamaikos jų laivas užplaukė ant seklumos. Jis su dar maždaug dviem dešimtimis žmonių išplaukęs valtimi, bet juos pagavusi stipri vakarų krypties srovė ir galiausiai atnešusi tuos kelis išgyvenusiuosius prie Jukatano kranto, kur jie buvę paimti į nelaisvę.

Penkis iš jų paaukojo ir suvalgė, o šį vyrą bei dar keletą kitų uždarė į narvus, kad atpenėtų. Jie sugebėjo pasprukti ir buvo priimti konkuruojančio cacique (vietinio vado – red. past.) vardu Zamansana, kuris juos padaręs vergais.

Šis žmogus buvo Gerónimas de Aguilaras – neįtikėtinos ištvermės ir stiprios valios vyras. Jaunystėje jis buvo priėmęs pranciškonų vienuolio priesaiką, kurią net ir įkalintas sugebėjo išlaikyti, atsispirdamas daugybei jam čiabuvių siūlytų moterų ir nepamiršdamas kasdien sukalbėti dieviškosios tarnystės maldų. Tai leido jam stebėtinai tiksliai sekti laiką: jo skaičiavimai neatitiko vos trimis dienomis.

O kitas išgyvenusysis vardu Gonzalas Guerreras, priešingai, vedė majų moterį ir su ja susilaukė trijų vaikų. Guerreras, išsitatuiravęs veidą ir rankas bei į nosį ir ausis įsivėręs auskarus, neturėjo nė menkiausio noro grįžti prie ispaniškos gyvensenos, o Aguilaras tik to ir troško. Cortésą tai labai nudžiugino, nes Aguilaras dabar jau puikiai mokėjo majų kalbą, o ir jo kastiliečių kalbos įgūdžiai, kurie, aišku, kiek atbukę, buvo nepalyginamai geresni už Melčoro.

Pasitelkęs Aguilarą kaip vertėją, Cortésas ir vėl pamokslavo majams apie gresiančius pavojus, jeigu jie – tariant jo poetiška laisve atmieštais žodžiais – neatsisakys savo juokingų stabų su smerktinais reikalavimais aukoti žmones. Tada jis įsakė savo vyrams tuos stabus sunaikinti. Šis poelgis visai nesukėlė majų priešiškumo ir, rodos, netgi paskatino jų prieraišų atsidavimą. Jie net ėmė maldauti Cortéso saloje palikti pamokslautoją, kuris galėtų tęsti mokymus apie krikščionių tikėjimą.