Jie visame pasaulyje išgarsėjo kaip Ana ir Seržas Golonai – romanų apie XVII a. gyvenusią auksaplaukę gražuolę Anželiką autoriai. Knygos apie angelų markizę buvo išverstos į daugybę kalbų, o pagal jas sukurti filmai triumfavo kone viso pasaulio kino ekranuose. Tačiau apie pačius autorius anuomet žinota labai nedaug.

Ruso ir prancūzės pažintis Afrikoje

Šių žmonių charakteriai, jausmai – labai panašūs į jų herojų. Kaip Anželikai Žofrėjus de Peirakas, taip Simonai Šanžė Vsevolodas Golubinovas iš pirmo žvilgsnio visai nepatiko. Negražus, šlubas, plikas, senas... Kai 1947 m. į Kongą atvykusi prancūzų žurnalistė ėmė interviu iš rusų emigranto, chemiko ir geologo, jai buvo dvidešimt penkeri, jam – jau keturiasdešimt. Tačiau Simoną sužavėjo Vsevolodo balsas, subtilios manieros, delikatumas, dėmesys kiekvienam jaunos žurnalistės užduotam klausimui ir tai, koks įvairiapusis ir išsilavinęs buvo šis žmogus, kai interviu perėjo į pokalbį prie kavos. Simonai su šiuo vyru buvo taip įdomu, kad ji nedvejodama priėmė kvietimą dar kartą drauge išgerti arbatos, šįsyk – jau Vsevolodo namuose.

Netrukus jų pokalbiai prie arbatos tapo tradicija, o Simonai – ir tam tikru poreikiu. Klausytis Vsevolodo pasakojimų, aptarinėti su juo perskaitytas knygas, patikėti jam savo mintis ir priimti jo atsargius patarimus – visa tai virto svarbia Simonos gyvenimo dalimi. Vsevolodas mokėjo vienuolika kalbų, buvo apkeliavęs pusę pasaulio, jis užsiėmė aukso gavyba ir rašė knygas. Viena V. Golubinovo knyga, prisiminimai apie Persijoje praleistą vaikystę, jau buvo išspausdinta. Tuo metu Simona Žoel Dantern pseudonimu jau buvo išleidusi tris knygas, pagal jos scenarijus buvo kuriami filmai.

Iš lėto besirutuliojanti draugystė truko apie metus, o romanas buvo žaibiškas. Simona ir Vsevolodas susituokė Konge.

Po platųjį pasaulį

V. Golubinovas buvo Rusijos dvarininkų palikuonis. Jo tėvas Sergejus Golubinovas buvo liaudies tarėjas, diplomatas, dirbęs Irane ir Brazilijoje. Vsevolodas gimė 1903 m. rugpjūčio 23 d. Bucharoje. Nuo pat vaikystės jis įprato keliauti, nesunkiai prisitaikydavo prie svetimų papročių ir dar lengviau mokėsi užsienio kalbų. 1919 m., dar būdamas gimnazistas, vaikinas pabėgo iš namų ir vienas nukeliavo iš Isfahano (Irane) į Sevastopolį, kur gyveno jo dėdė.

Vaikinukas svajojo įstoti į Baltąją gvardiją, tik štai tokių kariūnų ten nereikėjo. Vis dėlto, pradėjus evakuoti baltagvardiečius, į jų gretas pateko ir Vsevolodas. Vienu iš laivų jis pasiekė Konstantinopolį (dabar – Stambulas), čia įsidarbino laivo mechaniku ir atplaukė iki Marselio (Prancūzijoje). Per skelbimus laikraščiuose Vsevolodas ėmė ieškoti savo artimųjų. Tėvą ir brolį surado taip pat Prancūzijoje, o Rusijoje likusio mylimo dėdės ir jo žmonos likimas buvo tragiškas – jie buvo sušaudyti 1937-aisiais.

Prancūzijoje Vsevolodas pradėjo studijuoti chemiją ir minerologiją Aukštojoje chemijos mokykloje. Jis gavo net aštuonis magistro laipsnius (matematikos, chemijos, minerologijos, geologijos, radioaktyviųjų elementų, fizikos, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos), o dvidešimties tapo jauniausiu mokslų daktaru Prancūzijoje. Baigęs studijas, vaikinas įsidarbino prancūzų įmonėje. Ši siuntė jį atlikti geologinių tyrimų į Prancūzijos Indokiniją, Tibetą, Kiniją. Antrasis pasaulinis karas Vsevolodą užklupo Konge. Ryšiai su darbdaviais Prancūzijoje nutrūko, tačiau V. Golubinovas pradėjo bendradarbiauti su vietinėmis kompanijomis.

Po Vokietijos kapituliacijos Vsevolodas sužinojo apie tėvo mirtį bei brolio žūtį ir nusprendė į Prancūziją negrįžti – ten jo niekas nebelaukė, o Konge jis turėjo darbą ir namus.

Rašytoja nuo mažumės

Simona gimė Tulono mieste Prancūzijos laivyno kapitono ir namų šeimininkės šeimoje kaip tik tais metais, kai jaunas rusų emigrantas V. Golubinovas šioje šalyje surado savo šeimą. Mergaitė buvo silpnutė, dažnai sirgo, tačiau labai anksti atsiskleidė jos talentas piešti. Tėvai manė, kad Simona taps dailininke, ir nė neįtarė, kad dukra nuolat kuria istorijas, kurių heroje tampa ji pati. Tose istorijose ji buvo kitokia – drąsi, stipri, laisva. Būdama dešimties, mergaitė parašė savo pirmąją knygą ir ją iliustravo. Nuo to laiko Simona rašė nuolat. Kai merginai buvo aštuoniolika, jos darbus jau buvo galima parodyti ir leidėjams, tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

1940-ųjų vasarą dalis Prancūzijos buvo okupuota. Simona pasiėmė molbertą bei dažų ir patraukė į šalies pietus, vadinamąją laisvąją zoną, svajodama nusigauti iki Ispanijos. Tačiau kelionė vos nesibaigė tragiškai. Simoną suėmė. Daugelį kartu su ja atsidūrusių žmonių sušaudė, kitus išvežė į koncentracijos stovyklas. Simoną tardė penkias valandas, o po to... paleido. Vienintelę iš visų sulaikytųjų. Tęsdama kelionę į Ispaniją, mergina sugalvojo vardą, kuriuo pavadins Puatu provincijoje gyvenančią savo heroję – Anželika.

1944 m. Simona, pasirašiusi Žoel Dantern slapyvardžiu, išleido pirmąją savo knygą. Ji sulaukė šiokio tokio populiarumo, ir sėkmės įkvėpta mergina rašė toliau. Netrukus už kūrybą Simona gavo solidžią premiją ir nutarė ją skirti kelionei. Mergina išvyko į Kongą, kur ir sutiko V. Golubinovą.

Istorijos iš Versalio archyvų

Simonos ir Vsevolodo pirmagimis pasaulį išvydo 1951 m. Konge. Antrasis sūnus gimė 1957-aisiais, o po jo į pasaulį atėjo dar dvi mergaitės. Visi trys gimė jau Prancūzijoje. Afrika darėsi vis mažiau draugiška baltiesiems, ir 1952 m. šeimai teko grįžti į Prancūziją. Vsevolodas buvo įsitikinęs, kad savo banko sąskaitoje, į kurią įmonės siuntė dalį algos, ras pinigų. Tačiau atvykus į Prancūziją išaiškėjo, kad jis neturi nei sąskaitos, nei santaupų, nei darbo.

Sutuoktiniai vertėsi labai skurdžiai. Neturinčiam darbo Vsevolodui trūko veiklos, ir jis kasdien vaikščiojo į Versalio archyvus, kur studijavo XVII a. gyvenusių žmonių memuarus ir laiškus, diplomatų ataskaitas ir netgi dvaro pokylių valgiaraščius bei sąskaitas. Būtent jam kilo idėja, remiantis Versalio archyvų medžiaga, parašyti meilės nuotykių romaną.

Vsevolodas nusprendė, kad pagrindinė herojė turi būti ne baikšti skaistuolė, o narsi, kartais netgi šokiruojanti mergina, ilgainiui tapsianti ryškia ir aistringa moterimi. Simonai ši idėja patiko, tačiau ji liko schematiška, kol vieną dieną pamatė ją – savąją Anželiką – auksaplaukę, žaliaakę, temperamentingą tvirto būdo merginą. Kai vyras grįžo namo, Simona papasakojo jam apie savo Anželiką, ir kitą kartą į biblioteką jie jau ėjo kartu.

Pirmasis romanas

Jiedu nutarė, kad grafas de Peirakas turi būti mokslininkas ir nukentėti dėl aplinkinių tamsumo. Simona Anželikai suteikė daug savo bruožų – ir realių, ir tokių, kuriais norėjo pasižymėti. Skaitydamas, kaip susitinka Anželika ir grafas de Peirakas, gerokai vyresnis už jauną gražuolę, šlubas, negražus, tačiau turintis nuostabų balsą ir vėliau pasirodęs esąs geriausias vyras visame pasaulyje, Vsevolodas suprato, kad kurdama grafo paveikslą žmona pavaizdavo jį.

Rašytoja niekaip negalėjo pabaigti pirmosios knygos – Anželika neteko mylimo vyro, vos neprarado vaikų, atsidūrė tarp Paryžiaus skurdžių, kone prisikėlė iš pelenų, atgavo turtus, grįžo į Versalį... Istorija vis tęsėsi ir tęsėsi. Vsevolodas nusprendė, kad laikas dėti tašką ir parodyti knygą leidėjams. Romaną priėmė, tiesa, padalijo į dvi dalis. Vsevolodas susirašinėjo su leidėjais, sudarė su jais sutartis ir jas pasirašydavo, o Simona mieliau sėdėdavo prie rašomojo stalo.

Leidėjai norėjo, kad knyga būtų išleista skaitytojams jau žinomu Seržo Golono slapyvardžiu. Vsevolodas su tuo nesutiko – romaną parašė Simona., tad teko ieškoti kompromiso. Taip atsirado Ana ir Seržas Golonai. Turbūt taip ir buvo teisinga – be Vsevolodo šių knygų nebūtų buvusių. „Mama sakė, kad niekada nebūtų sukūrusi tokio Anželikos paveikslo, jeigu nebūtų sutikusi savo meilės – tokio žmogaus, koks buvo tėtis“, – jau gerokai vėliau pasakojo jų dukra.

Tačiau Simona nebūtų sukūrusi tokio romano ne tik dėl šios priežasties. Ji nebūtų daugybę valandų praleidusi bibliotekoje ir surinkusi tiek faktinės medžiagos, o be jųdviejų pokalbių vargu ar vyriški personažai būtų buvę tokie įtikinami. Padėjo vyras jai ir tuo, kad beveik visiškai išvadavo nuo namų rūpesčių ir vaikų priežiūros.

Šlovės metai

1956 m. buvo išleistas romanas „Anželika. Angelų markizė“, 1985-aisiais – „Kelias į Versalį“. Simona ir Vsevolodas dirbo toliau, ir kone kasmet pasirodydavo po naują romaną. Šeima pagaliau turėjo pakankamai lėšų, kad nusipirktų namą, po to – ir vasarnamį, kur galėtų pasislėpti nuo miesto šurmulio. Sąskaita banke augo, ir atėjo ta diena, kai Simona ir Vsevolodas pasijuto esą turtingi žmonės. Net jeigu kokia nors knyga būtų patyrusi fiasko, šeima turėjo pakankamai lėšų, juo labiau kad romanus pradėjo versti į kitas kalbas, o 1962 m. buvo nutarta istoriją apie Anželiką perkelti į kino ekranus.

Vsevolodas jau ne tik studijavo istorijas, kurias galėtų panaudoti knygų siužetams. Jis grįžo prie mokslo. Be to, susižavėjo tapyba (jis visą laiką svajojo piešti). Tiesa, vėl nugalėjo chemikas – dažai ir lakas, keičiantys spalvą priklausomai nuo apšvietimo, Vsevolodą domino labiau negu pats tapymo procesas. Tačiau daugiausia džiaugsmo jam teikė bendravimas su šeima – Simona ir keturiais dievinamais vaikais.

„Mes aplenkėme savo laiką puse amžiaus, suvokdami vyrą ir moterį kaip lygiateisius tėvus. Seržas mielai eidavo su vaikais pasivaikščioti, rūpinosi jais, kai aš būdavau užsiėmusi. O aš buvau laiminga, galėdama pasiūlyti jam savo darbo vaisius, kurie leido Seržui atsidėti moksliniams tyrimams ir tapybai“, – pasakojo Simona.

Skausmo ir nevilties etapas

Kuriam iš jų šovė mintis išsiųsti Anželiką ir prisikėlusį grafą de Peiraką į Kanadą? Kad ir kaip būtų, norėdami Naująjį pasaulį aprašyti tikroviškai, jie patraukė į Kvebeką. Simona ir Vsevolodas norėjo savo akimis pamatyti Kanados miškus ir ežerus, padirbėti archyvuose. Galiausiai, kai jiems teko plaukti laivu atgal į Prancūziją, jų bagaže buvo 300 kilogramų knygų ir archyvų dokumentų kopijų...

1968 m. šeima persikėlė į Jeruzalę. Simona rašė, Vsevolodas piešė, ir abu buvo laimingi. 1972-aisiais sutuoktiniai dar kartą išvyko į Kanadą papildomos medžiagos romanams. Po skrydžio praėjus dviem dienoms, liepos 12-ąją, Vsevolodas mirė nuo insulto. Simona pargabeno vyro kūną į Jeruzalę ir ten jį palaidojo. Ji kasdien rašė bent po kelis naujos knygos apie Anželiką puslapius, sakydama, kad tai – jos deguonies kaukė. Bėgo dienos, mėnesiai, tačiau skausmas neatlėgo. Netrukus Simona patyrė dar vieną smūgį.

Pasirodė, kad ji be reikalo visus knygų leidybos rūpesčius kadaise patikėjo vyrui. „Leidėjai nusprendė, kad už mūsų kūrybinio tandemo stovėjo vienas Seržas Golonas, – neslėpdama pykčio pasakojo Simona. – Taip akimirksniu aš praradau viską! Pagarbą, pinigus, vardą... Niekas negalėjo įrodyti mano teisumo. Ir niekas negalėjo nuspėti, kokia tragedija man taps vyro mirtis! Sutartys buvo nutrauktos, autoriaus teisės – atimtos. Kai baigėsi santaupos, pradėjau išparduoti savo turtą. Mano romanai ir toliau buvo leidžiami bei perkami visame pasaulyje, o aš vos sudūriau galą su galu...“

Visgi baisiausi dalykai prasidėjo 1989-aisiais. Dar nepraėjus 30 metų nuo Vsevolodo mirties, leidėjai ėmė pardavinėti romanų leidybos teises net nesivargindami sumokėti teisėtos dalies Simonai. Maža to, vaikai, nenorėdami prarasti pajamų šaltinio, teismuose gynė tik savo, kaip paveldėtojų, teises, visiškai pamiršę motiną. Tai buvo skaudu, sunku, bet Simona pasiekė savo.

Už daug ką ji turėtų būti dėkinga dukrai Nadin, paaukojusiai savo karjerą dėl motinos reikalų. Jos laimėjo. 2004 m. Simonai buvo sugrąžintos autoriaus teisės, ir ji buvo pripažinta romanų apie Anželiką autore. Jai netgi išmokėjo kompensaciją, tačiau tai tebuvo lašas jūroje, palyginti su tuo, kokį pelną jai galėjo atnešti šie romanai per visus tuos metus.

Simona mirė 2017 m. liepos 14 d., pergyvenusi savąjį Seržą 45 metais ir 2 dienomis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.