Mergina, parsidavinėjanti internetu ir tai slepianti. Padavėjas, gelbstintis kompiuterinį pasaulį nuo sunaikinimo. Jaunoji, vestuvėse laukianti savo jaunojo. Vyras, prašantis buvusiosios pasirašyti skyrybų dokumentus. Apsirūkęs paauglys. Tokie yra lenkų režisieriaus Paweło Maślonos pasaulio herojai, kuriems jis kuria šlykščias, graudžias ir siaubingas situacijas, laimė, persmelktas subtilaus humoro. Lenkijos kino metų atradimu įvardyto režisieriaus juostą „Panikos ataka“ festivalyje „Kino pavasaris“ žiūrovai greitai atrado. Pilnutėlės salės, matyt, kalba apie tai, kad susitapatinti su filmo herojais ir iš savęs pasijuokti yra visai paprasta.

Kovo 31 d. filmas „Panikos ataka“ bus rodomas net 13-oje miestų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Gargžduose, Anykščiuose, Varėnoje, Druskininkuose ir Birštone.

– Jūsų filme į vieną susipina septynios skirtingos istorijos. Tokio žanro filmuose visada kyla klausimas, kaip jas suvaldyti ir tarp jų nepasimesti.

– Didžiausias iššūkis man buvo rasti būdą, kaip tos visos istorijos galėtų sietis viena su kita. Tokio žanro filmuose dažnai rodoma viena diena ir daug žmonių, kurie susitinka, ir tie susitikimai keičia jų gyvenimus. Atsitiktinumo idėja man pasirodė pernelyg nuvalkiota ir neįdomi. Pamaniau: o jei visos tos istorijos būtų pasakojamos vienu metu, bet vyktų skirtingu laiku? Kas tada? Man buvo įdomu suprasti, kas iš to gali išeiti. Nenorėjau istorijos apie atsitiktinumus, norėjau istorijos apie veiksmus, kurie turi padarinius.

– Be abejonės, visus filmo herojus sieja panikos atakos. Bet ne tik jos, turbūt...

– Norėjau, kad šis filmas būtų ne atskiros istorijos, bet vienas didelis pasaulis, filmas. Todėl kai kuriuos personažus sujungėme, jie turi tam tikrų ryšių, santykių, jausmų, bendrų pomėgių, netgi būsenų. Na, kad ir brolis su seserimi, kurie yra priklausomi nuo interneto...

– Įsivaizduoju, jei filmas ir toliau gyventų savo gyvenimą, priklausoma taptų ir jų mama.

– Man patinka idėja, kad pabaigoje ji įsitraukia į žaidimą ir pagaliau priima savo sūnaus gyvenimą tokį, koks jis yra. Žaidimas jai padeda suprasti sūnų, bet ir ji pati pajunta, kad kompiuteris yra įdomus daiktas. Tuo pačiu norėjau kalbėti apie tai, kaip mama ir sūnus suartėja, nors filmo pradžioje netgi nesikalbėjo, nemėgo vienas kito, nesuprato. Konfliktas juos tarsi supažindina iš naujo.

– Ar visos filmo istorijos turi prototipus?

– Kompiuterinių žaidimų veikėjo istorija yra mano draugo istorija, jis buvo labai įnikęs į kompiuterinius žaidimus. Vieną dieną žaidime jį kažkas užsipuolė, jis turėjo prašyti kito draugo pagalbos, kad už jį pažaistų. Filme tą vaidmenį patikėjau sugalvotam personažui – mamai. Daugelis filmo istorijų yra sukurtos, man patinka vis savęs klausti: o kas, jeigu? Arba: o kas toliau? Klausi, klausi, žiūrėk, ir gimsta istorija.

– Istorijos – vis kitokios. Vienose daug veiksmo, kitose gal svarbesni dialogai. Ar specialiai sugalvojote jas tokias skirtingas?

– Kai yra daug personažų, smagu kelti sau skirtingus uždavinius. Restorane vykusi istorija buvo iššūkis man kaip režisieriui. Du žmonės sėdi prie stalelio, kaip padaryti, kad tai būtų įdomu žiūrovui? Man patinka tokie apribojimai, jie suteikia peno naujoms idėjoms.

– Tai jūsų pirmasis filmas, tačiau jame vaidina daugybė Lenkijos kino žvaigždžių. Kaip jums pavyko jas visas prisivilioti?

– Tai nebuvo labai sunku, jeigu aktoriams patinka scenarijus, jeigu jie mato, kad režisierius dega aistra, per daug nesipriešina įkalbinėjami. Juk linksma! Filmuoti buvo smagu, nors pats išgyvenau nervingą, adrenalino kupiną laikotarpį. Bet kurti filmą man yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje.

– Ar kuriant pavyko išvengti panikos atakų?

– Jos ateina vėliau, kai filmą baigi. Kol vyksta procesas, neturi laiko apie tai galvoti, jos ištinka tada, kai galvoje atsiranda laisvos vietos, kai lieki vienas.

– Ar savo gyvenime esate patyręs panikos ataką?

– Net kelias. Pirmąją išgyvenau 24-erių, paskutinę – prieš pat premjerą. Tai buvo pati stipriausia ataka, neabejoju, kad ją dar sustiprino alkoholis ir žolė.

– Panikos atakas dažnai sukelia baimė. Ir mūsų pasaulyje tų baimių – daugybė...

– Panikos atakas inspiruoja nerimas, o jį apibūdinti gana sunku, taip pat pasakyti, iš kur jis kyla. Kai bijai, juk žinai, ko. Nerimas – kas kita, jis atsliūkina netikėtai, nežinia, iš kur, ir tu visiškai nežinai, ką su tuo daryti ir kaip kovoti. Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo didesnį nerimą jauti. Galiausiai pradedi galvoti apie tai, kas gali atsitikti. Panikos atakas sukelia ne aplinka, o tavo vidinė būsena. Jei mano filmo personažai būtų kitaip pasirinkę, nelaimių gal būtų išvengta.

– Baimė, panikos atakos – bjaurūs jausmai. Bet tik ne tada, kai apie juos kalbama su gero humoro doze.

– Prisipažįstu, man patinka juoktis iš rimtų dalykų, kurie mums atsitinka. Natūraliai pasirinkau tokį filmo toną. Man nepatinka, kai filmas kuriamas tik dėl to, kad žiūrovai pasijuoktų. Kur kas svarbiau, kad filmas paliestų žiūrovus, pasakotų apie dalykus, kurie labai svarbūs man. Humoras ir juokas tik kuria pridėtinę vertę.

– Filme nuskambėjo frazė: tabletės manęs neveikia iki to momento, kol nustoju jas vartoti. Ši frazė tarsi apibūdina šiuolaikinį pasaulį ir visas mūsų priklausomybes.

– Šį sakinį panaudojau iš savo patirties, pats taip jaučiausi, kai gėriau antidepresantus. Nemačiau jokio skirtumo iki tos akimirkos, kol nustojau gerti tabletes. O tada pasijutau kaip šūdas (juokiasi). Laimė, šiandien man jų nebereikia. Tačiau jūs teisi, tą sakinį galima suprasti kaip metaforą.

– Tai koks yra receptas, kad panikos atakos nekankintų?

– Meditacija. Ir terapija padeda. O humoras tinka visiems sutrikimams gydyti.

– Praėjusiais metais Lenkijoje buvote pripažintas Lenkijos kino metų atradimu. Kaip manote, ką žiūrovai atrado jūsų filme?

– Atradimai – visada kažkas naujo. Tikiuosi, kad žiūrovai filme pamatė tai, kas jiems pasirodė nauja, tai yra naują kino kalbą ar naują filmo personažą.

– Mėgstate kino klasikus – Martiną Scorsesę, Quentiną Tarantino. Ar jau dirbate prie nujojo filmo, ar galima tikėtis, kad jis bus panašaus stiliaus?

– Sunku būtų neigti, kad jie man nepadarė įtakos, tačiau jų stiliaus nekartoju, nors žmonės pastebi panašumų. Tada galvoju, kad gal tai galima kaip nors pakeisti? Kiekviena filmo scena turi savo meninę išraišką, negali jos tiesiog paimti ir nukopijuoti. Režisieriai, kaip ir tėvai, gali įkvėpti, tačiau tu juk nesielgi taip, kaip elgiasi jie.

Turiu tris naujų filmų idėjas, nežinau, kuri susidėlios pirma. Galbūt tai bus istorija apie homoseksualius žmones Lenkijoje 1980-aisiais.

Partnerių informacija.