Nuovargis - itin didelė šiuolaikinės visuomenės problema, kuri per retai sulaukia deramo sveikatos specialistų, darbdavių ir pačių dirbančiųjų dėmesio. Ekonomikos ir technologijų pažanga, konkurencija, spartėjantis gyvenimo ir darbo tempas jau kelis dešimtmečius verčia žmogų nuolat skubėti, būti efektyviu ir produktyviu. Įsigalėję socialiniai stereotipai vis dar neleidžia žmonėms laiku, be gėdos ir kaltės jausmo pripažinti patiriant milžinišką nuovargį arba laiku savimi pasirūpinti.

Pailsėsim, kai numirsim?

Apie tai byloja ir populiariais tapę posakiai „Tu per jaunas būti pavargęs“ arba „Pailsėsim, kai numirsim“. Jie rodo, kad baimė pripažinti nuovargį tapo ir mūsų gyvenimo kultūros problema. Be to, dažnai nuovargiu įprasta vadinti tiesiog fizinį nuovargį, nes jį lengviausia atpažinti.

„Tačiau daugėja psichinio nuovargio arba išsekimo apraiškų, kuris daugiausiai siejamas su per dideliais reikalavimais žmogui: būtinybe greitai priimti per daug ir sudėtingų sprendimų; atlikti per daug užduočių, turint per mažai laiko ir resursų; dirbti patiriant aibę trukdžių ir pan. Situaciją dar labiau apsunkino pandemija, pakeitusi daugumos dirbančiųjų darbo sąlygas, krūvį ir intensyvumą bei išryškinusi sunkų darbo ir asmeninių įsipareigojimų konfliktą,“ – sako sveikatos psichologė, VšĮ „Pozityvios sveikatos komanda“ direktorė Sigita Vičaitė.

Anot jos, kuo didesnis žmogaus psichinis nuovargis, tuo sunkiau jam įveikti darbo ir asmeninio gyvenimo keliamus reikalavimus: sunkiau priimti sprendimus, susitelkti į užduotis, išlikti darbingam ir emociškai stabiliam. Ilgainiui psichinis išsekimas gali sukelti depresiją, perdegimą, fizinės sveikatos problemas ir su stresu susijusias ligas.

Kodėl verslo darbuotojų nuovargis mažesnis?

Siekdamos atkreipti darbdavių dėmesį į nuovargio problemą, Sigita Vičaitė drauge su psichologe Liepa T. Valandis ir sveikatos mokslų dr. Jelena Stanislavoviene š. m. gegužę atliko įvairialypio nuovargio įvertinimo tyrimą, kuriame dalyvavo 1229 dirbantieji. 46 proc. respondentų dirba valstybinėse įstaigose, 54 proc. – verslo įmonėse.

Nustatyta, kad net 65 proc. tiriamųjų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, ir 57 proc. dirbančių verslo sektoriuje rodė esant ryškias nuovargio apraiškas. Išsiskyrė tiriamųjų iki 45 m. nuovargis, kuris yra penktadaliu didesnis būtent valstybinėse įstaigose.

Pasak VšĮ „Pozityvios sveikatos komanda“ tyrėjų, tikėtina, kad verslo įmonės skiria daugiau dėmesio psichosocialinės rizikos valdymui darbe, be to, buvo laiku įdiegusios nuotolinio darbo priemones, ir tai galėjo lemti mažesnį jų darbuotojų nuovargį.

Krūvis ir tempas didėja, o miego – mažėja?

Kita vertus, nemažai tiriamųjų teigė, kad jų darbo krūvis ir tempas per pademiją padidėjo (taip teigė 51 proc. valstybinių įstaigų tiriamųjų ir 43 proc. verslo įstaigų tiriamųjų) arba išsibalansavo (atitinkamai 21 proc. ir 27 proc. tiriamųjų). Jų nuovargis buvo ketvirtadaliu didesnis nei tų, kurių darbo krūvis ar tempas nepasikeitė arba sumažėjo.

Be to, visų, dirbusiųjų nuotoliniu būdu, nuovargio patyrimas buvo didesnis nei tų, kurie dirbo įprastoje darbo vietoje arba derino nuotolinį darbą su darbu įprastoje darbo vietoje.

Pasak tyrėjų, tai rodo, kad psichosocialinė darbo aplinka vis dar nėra pakankamai valdoma, todėl darbovietės turi mokytis ją vertinti ir valdyti. Tai privalu daryti net tik dėl formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau ir dėl geresnės ir sveikesnės darbo aplinkos. Be to, per pandemiją pažeista darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra nedelsiant reikalauja sąmoningo darbdavių ir darbuotojų dėmesio.

„Todėl atostogų metas turėtų būti paskirtas ne darbams ir darbostogoms, o prarastoms jėgoms atstatyti ir susimąstymui, kaip išlaikyti darbo ir poilsio pusiausvyrą visus metus. Juolab, kad net 62 proc. tiriamųjų nurodė miegantys mažiau nei 7 val., o jų nuovargio patyrimas yra penktadaliu didesnis už miegančių 7 ir daugiau valandų,“ – sako Liepa T. Valandis.

Kas pavargo labiausiai?

Tyrimas taip pat nustatė, kad auginantys vaikus ar gyvenantys su kitais, galimai pagyvenusiais ar sergančiais artimaisiais, yra labiau pavargę už asmenis, gyvenančius po vieną ar poromis. „Tačiau vienatvė, vienišumo jausmas pasirodė esantis svarbus protinio nuovargio veiksnys – galbūt žmonėms sunku nuolat vieniems priimti sudėtingus sprendimus, o įsipareigojimai šeimai žmones dažniau laiku atitraukia nuo darbo,“ – pastebi S. Vičaitė.

Pasak tyrėjų, patiriamos stiprios emocijos ir jų gausa gali būti viena iš nuovargio kilmės priežasčių arba jau esančio nuovargio išraiška ir pasekmė. Nors šiuo tyrimu priežastiniai nuovargio ir patiriamų emocijų ryšiai nebuvo nustatinėjami, duomenys atskleidžia, kad daugiau nerimo, baimės, beviltiškumo, pykčio ir vienišumo jaučiantys žmonės kartais yra net ketvirtadaliu labiau pavargę, o ramūs ir laimingi žmonės gali pasigirti kur kas mažesniu nuovargiu.

„Todėl labai kviečiame tiek pačius darbuotojus, tiek vadovus atkreipti dėmesį į emocijų svarbą darbe: „kolekcionuoti“ ne tik teigiamas emocijas, bet ir drąsiai ugdyti emocines kompetencijas, aktyviai kurti emociškai saugią darbo aplinką, rengti konflikų valdymo ir psichologinio smurto atpažinimo mokymus, inicijuoti įvairias diskusijų grupes,“ – sako dr. Jelena Stanislavovienė.

Netikėti vaistai nuo nuovargio – parama

Tokią išvadą pagrindžia nustatytos nuovargio ir paramos, gaunamos iš kolegų ir vadovų, sąsajos: tiriamieji, kurie gavo pakankamai paramos iš savo vadovų ir kolegų ar jos sulaukė net daugiau, nei tikėjosi, pasižymi maždaug penktadaliu mažesniu nuovargio patyrimu nei tie, kuriems paramos pritrūko. Pasak dr. Jelenos Stanislavovienės, tai dar kartą atskleidžia įvairialypę santykių svarbą žmogui ir organizacijoms: palaikantis grįžtamasis ryšys apie atliktą darbą, pagarba, galimybė gauti pagalbą, susidūrus su problema, ar supratingas palaikymas emocinės įtampos metu yra tie „vitaminai“, kurie gali padėti išlaikyti kolektyvo darbingumą.

„Vadovams itin svarbu išgirsti ir kitą žinutę: tyrimas atskleidė, kad jie yra pavargę mažiau, nei darbuotojai. Priežastinių ryšių nenustatinėjome, bet viena prielaidų galėtų būti geriau vadovų valdoma psichosocialinė rizika darbe – pavydžiui, aiškesnis jų darbo vaidmuo, daugiau autonomijos priimant sprendimus, atsakomybių išdalijimas ir kt. Būtent todėl kartais vadovams gali būti sunku suprasti, priimti darbuotojų nuovargį ir šio nuovargio priežastis, tačiau išmokti tai daryti yra gyvybiškai svarbu. Šią vasarą vedame daug perdegimo atpažinimo mokymų kolektyvuose, nes atsakingi darbdaviai suvokia, kad perdegimas darbe, ypač po karantino, yra kur kas arčiau mūsų, nei šiandien sako oficiali statistika,“ – sako Liepa T. Valandis.

Anot VšĮ „Pozityvios sveikatos komanda“ tyrėjų, darbuotojai dėl per didelio nuovargio, darbo krūvio ir tempo, prastų santykių, padidėjusios perdegimo rizikos itin dažnai ryžtasi palikti net mylimus darbus. Tačiau visa tai nėra nenugalimos jėgos – darbo aplinką tikrai galima pakeisti sveikesne ir darbingesne, tereikia išdrįsti kreiptis į specialistus ir taikyti mokslu grįstus metodus.