„Gal nuskambėsiu pernelyg drąsiai, bet manau, kad mokytojas net neprivalo mylėti vaikų. Kai tėvai, apsilankę ugdymo įstaigoje, sako, kad jiems svarbiausia, kad mokytojas mylėtų jų vaiką, būčiau linkusi tam prieštarauti – mokytojas turi vaiką ugdyti, juo rūpintis ir jį gerbti. Daug tėvų be galo myli savo vaikus, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to jie galėtų būti jiems geri pedagogai“, - įsitikinusi mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ koordinatorė Karolina Tarasevičė.

Kartu su vyru Tomu, su kuriuo jie drauge jau 14 metų, Karolina pasirinko pedagogo kelią – abu yra Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (tuomečio Lietuvos edukologijos universiteto) absolventai. Karolina baigė lietuvių filologijos su pedagogo pakraipa bakalauro studijas, o Tomas pasuko kūno kultūros mokytojo keliu ir šiuo metu dirba trenerio darbą – moko vaikus Vilniaus krepšinio mokykloje.

Valstybinė sistema iš pradžių išgąsdino

Studijų metu dvi pirmąsias savo pedagogines praktikas Karolina atliko valstybinėje mokykloje, dirbdama su 5-12 klasių mokiniais. Pabandė ir išsigando – valstybinė sistema tuomet pasirodė chaotiška, kupina pasenusių standartų ir atgrasi, tad tuo metu galvojo, kad mokytoja tikrai nebus. Vėliau, gavusi kvietimą padirbėti viename sostinės privačių darželių tinkle, pasiryžo mokytojo darbą išmėginti darkart ir pajuto, kad visgi pedagogo darbas – jos kelias.

„Būti ikimokyklinukų mokytoja privačiame darželyje man iškart labai patiko. Tiesa, vos po kelių savaičių sulaukiau kvietimo ne tik mokytojauti, bet ir tapti to darželio filialo vadovės pavaduotoja, o po pusantrų metų jau ir pati pradėjau jam vadovauti. Taigi vien mokytojo darbą dirbau palyginti neilgai. Dirbdama administracinį darbą, tuo pačiu nuolat būdama šalia vaikų ir mokytojų, pajutau atradusi aukso viduriuką“, - prisimena Karolina.

Kai po kurio laiko išėjo į motinystės atostogas, po jų į buvusį vadovaujamą darbą Karolina nebegrįžo. Beaugindama vaikelį moteris sulaukė kvietimo ateiti dirbti į mokslo ir menų mokyklą „Taškius“, kur jai buvo pasiūlyta mokyklos koordinatorės vieta.

„Nesu ta vadovė, kuri tik vadovauja kitiems, kuičiasi tarp popierių ir yra paskendusi tarp administracinių darbų. Tai, kad esu baigusi pedagogikos studijas, man be galo praverčia – dažnai būnu klasėje, stebiu mokytojų darbą, patariu, pasidaliju įžvalgomis, jei reikia, galiu mokytoją ir pavaduoti. Esu įsitikinusi, kad bet kuriam žmogui, kurio darbe tenka daug bendrauti su žmonėmis, pedagoginė patirtis būtų didelis privalumas“, - sako K. Tarasevičė.

Svajojo tapti darželio vedėja

„Niekada neturėjau svajonės būti mokytoja“, - paklausta apie tai, kas pastūmėjo rinktis būtent pedagogikos studijas, atsako K. Tarasevičė. Be abejo, didelę įtaką šiam pasirinkimui darė tai, jog Karolinos mama tai pat yra pedagogė – ilgus metus dirbusi muzikos mokytoja, taip pat ugdymo įstaigos vadovo pavaduotoja, šiuo metu ji vadovauja Kėdainių lopšeliui-darželiui „Žilvitis“.

„Matydama, ką dirba mano mama, nuo pat vaikystės svajojau tapti darželio vedėja. Ne dėl to, kad žavėjausi darbu ugdymo įstaigoje, o dėl to, kad labai patiko mamos kabinete stovėjusi kėdė su ratukais, - juokiasi Karolina. – Sužinojusi, kad renkuosi pedagogo kelią, mama neatkalbinėjo – kaip tik visada palaikė ir nuoširdžiai linkėjo sėkmės.

Ji man suteikė visišką laisvę savarankiškai rinktis, ką norėčiau dirbti. Prisimenu pokalbį telefonu, kai pasidžiaugiau jai, kad gavau pasiūlymą tapti darželio padalinio vadove. Mama šiek tiek patylėjo ir po pauzės tepaklausė, ar suprantu, kokia tai yra atsakomybė? Tą ji pasakė ne todėl, kad nepasitikėtų manimi, bet tiesiog iš savo patirties žinojo, kad lengva nebus. Dabar ji man ne tik mama ir draugė, bet ir kolegė – kalbamės, dalijamės patirtimi ir patarimais. Mama manimi tiki, pasitiki ir labai didžiuojasi“, - sako K. Tarasevičė.

Studijuodamas sporto pedagogiką, Karolinos vyras Tomas taip pat nepretendavo ir nesvajojo tapti kūno kultūros mokytoju ir dirbti mokykloje – jis visąlaik prieš akis turėjo svajonę tapti krepšinio treneriu. Šiuo metu Vilniaus krepšinio mokykloje jis treniruoja dvi vaikų komandas, tuo pačiu organizuoja bei veda krepšinio stovyklas. Tarp Tomo auklėtinių yra ir garsiausių Lietuvos krepšininkų vaikai – Roberto Javtoko, Kšištofo Lavrinovičiaus, Mindaugo Lukauskio ir kitų.

„Tomas yra kur kas geresnis pedagogas už mane, - šypteli Karolina. – Jis prakalbina bet kokį vaiką, lengvai randa kalbą, greitai užmezga ryšį ir tikrai moka įkvėpti, padrąsinti bei motyvuoti“.

Pašaukimas yra išugdomas

Karolina įsitikinusi, kad tam, jog būtum geras pedagogas, neužtenka vien noro dirbti su vaikais ir vadinamojo pašaukimo. Tomas jai antrina: tam, kad būtumei geras mokytojas, kaip ir puikus bet kurios srities specialistas, reikia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo.

„Pašaukimas nėra tik meilė vaikams. Pažiūrėkime, kiek daug yra savo vaikus mylinčių tėvų, bet argi visi jie galėtų būti gerais pedagogais? Gal nuskambėsiu drąsiai, bet manau, kad mokytojas net neprivalo mylėti vaikų – mokytojas turi vaiką ugdyti, juo rūpintis ir jį gerbti“, - sako K. Tarasevičė.

Svarstydama, kodėl šiuo metu mūsų šalies mokyklose taip trūksta mokytojų, pašnekovė sako, kad taip yra tikrai ne dėl to, kad yra per mažai mokytojų, pajautusių pašaukimą: „Mano manymu, pašaukimas yra išugdomas dalykas. Nei vienas iš mūsų vos baigęs studijas neateiname dirbti į mokyklą kaip profesionalas. Turime kasdien norėti mokytis, ir tik tuomet suprasime, tinka mums šis kelias ar ne“.

Karolina net neabejoja, kad mokytojo darbas ateityje bus geidžiamas bei laikomas prestižiniu ir Lietuvoje. Kalbantiesiems apie tai, kad mokytojo darbas yra be galo sunkus, o ir užsidirbti jame nelabai įmanoma, ji galėtų pateikti svarių argumentų.

„Jeigu aš paniškai bijau kraujo, natūralu, kad neisiu dirbti chirurge. Jei man darbas su vaikais yra atgrasus, be abejo, kad geriau nesirinkti pedagoginio kelio. Mokytojo darbas sunkus tik tiems, kurie neteisingai pasirenka ir nėra savo vietoje. O ir uždirbti šiame darbe galima tikrai neblogai – kai myli savo darbą ir jį dirbi atsidavęs, finansai tikrai uždirbami. Kita vertus, tie, kurie renkasi studijas tik vedami minties apie tai, kur galėtų geriau užsidirbti, neretai vėliau studijas meta ir iš naujo ieško savęs, nes ne pinigai turi vesti į priekį, o noras save realizuoti mėgstamoje veikloje.

Renkantis pedagogikos studijas universitete galbūt išties trūksta informacijos, ką jas baigus galima dirbti. Mokykloje yra ne tik mokytojo ir direktorius etatai – yra daug tarpinių pareigybių, tokių kaip koordinatoriaus, priėmimo ar ugdymo vadovo ir panašiai, kurios yra įtraukiančios, praturtinančios ir tikrai vertingos. Tad visus, kurie dar dvejoja, ar verta rinktis pedagogikos studijas, linkiu eiti į priekį ir drąsiai atrasti savąjį kelią“, - drąsina K. Tarasevičė.