COVID-19 pandemija išprovokavo krizę – tiek ekonominę, tiek emocinę. Anot psichologų ir kitų emocinę pagalbą teikiančių specialistų, šiuo metu yra svarbiausia suteikti gyventojams būtiną psichologinę pagalbą, kad ši krizė vėliau netaptų visos šalies trauma, kuri slėgtų visą likusį gyvenimą.

„Dabar išgyvename krizę, kurią galima priimti ir susitaikyti, bet ar krizė išprovokuos traumą, priklauso nuo to, ar laiku ir vietoje gausime pagalbą. Dėl šios priežasties itin svarbu nedelsiant reaguoti į krizę ir suteikti gyventojams reikiamą psichologinę pagalbą. Jei pats žmogus su krize nebesusitvarko, jau būtina specialistų pagalba. Kuo anksčiau įsikiša specialistai, tuo mažesnė tikimybė, jog bus išprovokuotas trauminis patyrimas“, – apie pandemijos galimą poveikį kalba Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos (LHPA) narė, psichologė Rosita Pipirienė.

Problema – ne vienišumas, o priverstinė atskirtis

Pasak psichologės, jei vienas žmogus šeimoje gauna psichologinę ar dvasinę pagalbą, tuomet jis gali teigiamai paveikti ir visus kitus prastai besijaučiančius šeimos narius.

„Jei vienas asmuo lanko psichoterapiją, automatiškai sveiksta visa šeima. Nebūtina, kad visi šeimos nariai eitų pas psichologus. Reikia pirma gelbėti tą, kuris jautriausias, labiausiai išsibalansavęs, jauniausias. Pavyzdžiui, vaikai yra itin pažeidžiami, nes jų ego ir gynybos sistemos dar nėra susiformavusios. Tačiau jei tėvai stiprūs, ir vaikai gerai jausis. Kaip ir lėktuve – kam pirmam deguonies kaukę uždėti? Ne vaikui, o sau“, – akcentuoja ji.

Esminė problema pandemijos metu, anot R. Pipirienės, yra ne vienišumas, o atskirtis, mat vienišumas žmogui yra būdingas ir natūralus poreikis, juk net ir kūdikis turi pabūti vienas.

„Žmogui įgimta turėti vienatvę, nes tik tokiu būdu jis tobulina savo aš. Be vienatvės neįmanoma subrandinti savo vidinio pasaulio. Tai normalus poreikis, kurį reikia gerbti. Bet jei mums užkraunama atskirtis per prievartą, ne tada, kai mes norime pabūti su savimi, ji išprovokuoja jausmą, kad mes nereikalingi. Prasideda ir visos kitos atmetimo reakcijos. Nebesiformuoja jausmas, kad galime dirbti komandoje, saugumas, reikalingumas, tada pajuntame beprasmybę ir bejėgiškumą“, – aiškina psichologė.

Pagal žymiąją Abrahamo Maslow žmogaus poreikių hierarchijos piramidę, pandemija išbalansavo vieną pamatinių poreikių – saugumą, todėl savaime nukentėjo ir aukščiau esantys poreikiai, tarp kurių meilė, priklausymas bei saviraiška.

„Visa poreikių piramidė pradėjo drebėti, nes mirties realybė buvo labai arti. Atsiradus vakcinoms, pavojus kiek sumenko, tad antrasis karantinas yra kiek mažiau perpildytas paniškos baimės nei pirmasis, kuomet pavojus sveikatai ir gyvybei buvo labai akivaizdus. Tai kaipgi išlikti žmogumi krizės akivaizdoje? Pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. Jeigu to nepadarysime, tapsime šiek tiek žvėrys, nes savo poreikių nepatenkinantis žmogus sužvėrėja. Tokiu atveju jis negali padėti ir atjausti kito. Žmogumi niekada ne per vėlu būti vėl ir vėl iš naujo. Jeigu jaučiuosi egoistiškas, kažką įskaudinau, pasielgiau gėdingai, niekada ne vėlu atsiprašyti“, – pažymi R. Pipirienė.

Išaugo nerimo lygis ir pagalbos linijų pokalbių trukmė

Emocinės pagalbos tarnybos „Jaunimo linija“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės teigimu, tarnybos savanoriai pastebėjo, kad dažniausiai žmonės šiuo iššūkių kupinu metu skundžiasi nerimu.

„Nerimas išaugo, nes yra didelė nežinia dėl ateities, ir kai nebegali planuoti savo gyvenimo, iškart nesijauti jo kontroliuojantis ir galintis jį valdyti. Kovoti su nerimu nereikia, reikia leisti pabūti, išjausti jį ir įvardinti, kodėl jaučiame nerimą. Tuomet daryti tai, ką įmanoma padaryti ir nesijaudinti dėl to, ko neįmanoma pakeisti“, – sako ji.

Anot R. Stanelytės, skambučių skaičius į liniją nepadidėjo, tačiau gerokai išaugo pačių pokalbių trukmė. „Tai reiškia, kad žmonės nori daugiau kalbėti ir išsikalbėti, taip pat tai rodo, kad skambinantys jauni žmonės supranta, ko skambina ir tai tik džiugina, nes jie jau žino, jei jiems sunku, tai reikia kalbėti su artimu žmogumi, bet jei tokio šalia nėra, tuomet skambinti ten, kur tikrai bus išklausytas“, – teigia emocinės pagalbos tarnybos atstovė.

Šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Živilė Vaitiekūnienė sako norinti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie organizacijos teikiamą pagalbą skyrybas patiriantiems žmonėms.

„Ši pandemija atnešė daug skaudžių skyrybų, skyrėsi net ir, rodos, tvirtos šeimos. Mes siekiame, kad šie žmonės neužsidarytų, neišgyventų šio skausmo vieni, o išdrįstų ieškoti pagalbos sau ir savo vaikams. Man asmeniškai baisiausia, kad krizės akivaizdoje žmogus ėmė bijoti žmogaus. Turime tikėti ir pasitikėti vieni kitais bei nepamiršti vilties, kuri visada yra, tik priklauso, kaip į ją pažiūrėsi“, – atkreipia dėmesį Ž. Vaitiekūnienė.