Su intelekto negalią turinčiais žmonėmis dirbanti Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė savo veikla įrodo, kad žmonių tarpusavio bendravimas yra mokomoji patirtis kiekvienam. Socialinėse dirbtuvėse Vytautė moko neįgaliuosius darbo įgūdžių, o pati iš jų gauna tyrą draugystę ir patiria akimirkos džiaugsmą. Pasak pašnekovės, dirbant su neįgaliaisiais ir stebint žmones, neturinčius negalios, kartais tenka susimąstyti, kad mes patys turėtume mokytis iš neįgaliųjų šiltesnio bendravimo, gyvumo ir gebėjimo džiaugtis.

„Viešuoju transportu paprastai važiuojame didesne grupele. Įlipame, draugiškai šnekučiuojamės tarpusavyje. O aplinkiniai sėdi, tyli ir dar smerkiančiais žvilgsniais varsto. Tuomet ir susimąstai, kas yra normalu: bendrauti, šnekučiuotis ar sėdėti sustingus, tylėti, smerkti kalbančiuosius? Kyla klausimas, o gal mes turime ko pasimokyti iš neįgaliųjų, ne tik jie iš mūsų?“, – svarsto Vytautė.

Įgijusi patirties Vokietijoje, kur atliko praktiką, Vytautė pasižymi išskirtiniu požiūriu į socialinio darbuotojo veiklą. Pasak jos, Vokietijoje socialiniais darbuotojais dažniau dirba vyresni žmonės ir jie – stiprios asmenybės, turinčios tvirtą nuomonę. Tai žmonės, kurie įplyšusį drabužį ne išmeta, o susiuva, jie nepraeina pro šalį išgirdę, jog tyčiojamasi iš silpnesnio, ir neatsuka nugaros žmogui, net jeigu jis tuo metu yra neblaivus.

Viskas prasidėjo nuo savanorystės

Pirmuosius savo žingsnius socialinio darbo srityje Vytautė žengė dar būdama moksleivė – tapo savanore Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje.

„Turėjau draugų, kurie jau studijavo socialinį darbą. Jie vis pasakodavo, ką naujo sužinojo studijų metu, tačiau labiausiai „užkabino“ jų akys pasakojant apie mokslus: jos degė noru padėti silpnesniesiems, sužeistiesiems, apleistiesiems. Aš ir pati jaučiau, kad noriu dirbti su žmonėmis, tarp žmonių, kad tai kelias, kuriuo veda širdis“, – prisimena Vytautė.

Keletą pastarųjų metų Vytautė dirba Betzatos bendruomenės „Lobių dirbtuvėse“, kur turintieji intelekto negalią įgyja darbo įgūdžių gamindami įvairius medžio dirbinius ar baldus.

„Nepaisant įvairių negalių ir sunkumų, visi žmonės turi gyventi mums įprastą gyvenimą – vaikystėje augti su tėvais ir palikti jų namus užaugę. Jie privalo turėti savo erdvę, darbą, laisvalaikio pomėgių ir gauti visas reikalingas socialines paslaugas“, – sako Vytautė.

Toks darbas gydo

Vytautė pripažįsta, kad įkvėpimo ji įgyja, kai šalia esantys neįgalūs žmonės patiria pilnatvę: yra laimingi, užsiima mėgstama veikla, įgyja naujų įgūdžių, dirba savarankiškai, siūlo idėjas, kaip ką nors patobulinti.

„Pamenu atvejį, kai socialinėse dirbtuvėse drožinėjome iš medžio. Vienam žmogui drožinėti sekėsi labai gerai, o kitam –niekaip nepavykdavo. Tada tas žmogus, kuriam sekėsi, priėjo prie kolegos ir pasiūlė pamėginti darbą atlikti drauge. Buvo smagu, kad ne mes, darbuotojai, pasiūlėme jiems dirbti kartu, o jie patys rado sprendimą“, – pasakoja pašnekovė.

„Neįtikėtina, bet darbas su neįgaliais žmonėmis mane pačią daro geresnę. Neigiamas mano savybes jie slopina, o teigiamas – pastiprina. Tai gydo“, – priduria Vytautė.

Vaikai neįgaliuosius priima natūraliai

„Lobių dirbtuvėse“ ne tik darbuojamasi, bet ir rengiami įvairūs edukaciniai užsiėmimai, į kuriuos gali atvykti ir vaikai. Pasak Vytautės, dauguma vaikų greitai randa bendrą kalbą su socialinių dirbtuvių darbuotojais, nes vaikai žmones su negalia priima labai natūraliai, be jokio išankstinio nusistatymo.

Lygiai taip pat natūraliai vaikai tėvų klausia apie neįgaliuosius sutikę juos kitoje aplinkoje – domisi, kodėl žmogus juda vežimėliu, kodėl jo žvilgsnis išskirtinis.

„Norėtųsi, kad tėvai tiesiog atsakytų, paaiškintų vaikui. Deja, dažniausiai jie keičia pokalbio temą, vengia atsakymų, pereina į kitą gatvės pusę. Juk visiems būtų paprasčiau pasikalbėti, nusišypsoti, pamojuoti“, – pataria Vytautė.

Pašnekovė sako pritarianti nuomonei, kad socialinis darbuotojas turi elgtis natūraliai – neslėpti savo jausmų, būti savimi.

„Mano tikslas – neįgaliųjų gyvenimui suteikti daugiau realybės. Juk šeimose dažnai pasitaiko, jog mamos, norėdamos, kad viskas lengviau pavyktų, pasitelkia išmonę, užkalba, užliūliuoja. Mes dirbtuvėse stengiamės žmogui parodyti realybę. Pavyzdžiui, jei plaunant indus sudužo puodelis, žmogus pasimeta, išsigąsta, stovi sustingęs. Tokiu atveju ne puolu pati tvarkyti, o pasiūlau tai padaryti drauge primindama, kad visko nutinka visiems. Reikia mokytis priimti nesėkmę ir su ja būti“, – aiškina specialistė.

Partnerio turinys.