„Geriausiai patriotus išugdo šalis, kuri rūpinasi savo piliečiais ir teisingai įvertina jų bėdas“, – įsitikinęs pramogų pasaulio garsenybė Marijonas Mikutavičius, netrukus tapsiantis naujojo TV3 projekto „Geriausi mūsų metai. 100-mečio šou“ vedėju.

Laimius STRAŽNICKAS

– Ką tik baigėsi „X faktorius“, o jūs – jau naujame projekte. Nesinorėjo atsipūsti?

– Norėjosi. Planavau užsiimti kitais reikalais, bet buvau pamiršęs, kad turiu sutartį su TV3 iki vasaros. Be to, projektą filmuoja seni bičiuliai „TV manijos“ prodiuserinė kompanija, todėl nebuvo sunku persigrupuoti.

– Ką jums reiškia „X faktorius“?

– Tai vienas iš retų TV projektų, o gal vienintelis, kuris teikia vien malonumą. Sąžiningai sakau, kad už tai net nepadoru imti pinigus. Nepadoru, bet malonu... Jame muzika, puiki komanda, nemažai juoko, azarto, kiekvienas sezonas pateikia naujų intrigų ir melodraminių emocijų. Esu tik dalis didžiulio šou, tad neslegia ir sunki atsakomybė.

– Su kokia atlikėjų kategorija jums labiausiai patiko bendrauti?

– Man geriausia su vadinamaisiais vyresnėliais arba su grupėmis. Nesu didelis pedagogas. Ir šiaip nemėgstu didaktikų ir įkyrių pamokymų, tad lengviau bendrauti su žmonėmis, kurie jau gana subrendę, kad turėtų apčiuopiamą pasaulėžiūrą ir žinotų, kad niekas už juos pačius stebuklų nepadarys ir gyventi neišmokys. Gali tik santūriai patarti.

– Kas labiausiai krenta į akis, kai palyginate šių laikų scenos siekiantį jaunimą su savo jaunystės laikais?

– Man rodos, mano karta buvo drovesnė. Mes sunkiau bendravome, turėjome silpnesnį stiliaus pojūtį, mažesnę prieigą prie informacijos, tad buvome ne tokie įvairiapusiai kaip dabartinis jaunimas. Kita vertus, drąsiau nėrėme į avantiūras, buvome abejingi komfortui ir ištvermingesni. Žinoma, negali absoliutinti. Pavyzdžiui, šiemet duetas „120“ yra net labiau laukinis, nei buvau aš, tad turi beveik viską.

– Apie ką bus kalbama projekte „Geriausi mūsų metai. 100-mečio šou“?

– Ten pramoginiu aspektu minėsime Lietuvos ir pasaulio istorijos faktai. Nedaug kalbėsime apie karus ar revoliucijas, tačiau bus rodoma archyvinė medžiaga apie sportą, madą, kiną, muziką, technologijų laimėjimus įvairiose epochose, laidoje kalbės sričių ekspertai. Kadangi Lietuva šiais metais švenčia šimtmetį, visas amžius bus suskirstytas į dešimtmečius, kurie tarsi varžysis tarpusavyje. Sakysime, vienoje laidoje bus lyginami dvidešimto amžiaus trečiasis ir aštuntasis dešimtmečiai. Kuo jie buvo patrauklūs ar nelabai. Kiekvienas dešimtmetis turės tarsi savo atstovą, tai būsime aš ir Mindaugas Stasiulis. Gabrielė Martirosianaitė bus jungiamoji grandis tarp mūsų.

– Koks TV projektas jums buvo sudėtingiausias?

– Buvo toks pokalbių šou „Vakaras su Marijonu“. Emociškai man tai buvo sunkiausias šou karjeroje. Darėme jį labai mažomis pajėgomis, visą savaitę kankindavo nerimas, kaip prisikviesti pašnekovų ir kaip logiškai juos sujungti. Dar reikėjo vaikytis reitingų ir kartais kalbėti temomis, nuo kurių mane organiškai vimdo.

Prieš dažną eterį nuo įtampos man darydavosi bloga, viskam pasibaigus eidavau gerti viskio, kad nusiplaučiau stresą, o kitą dieną atsibusdavau ir vėl su nerimu galvodavau apie kitą laidą. Tiesioginės transliacijos visada yra didelė įtampa, bet iš principo jas visą laiką mėgau – kai yra nerimas ir kartais per kraštus nervų, jautiesi laimingas, kai visa tai nugali ir išplauki daugiau mažiau susitvarkęs.

– Naujasis projektas prasideda mūsų šaliai svarbiu istoriniu momentu. Ar jūs gerai išmanote Lietuvos istoriją?

– Aš kelis kartus perskaičiau visą Lietuvos istoriją besiruošdamas stojamiesiems, paskui daug kartų jau būdamas brandus vyras, dar perskaičiau nemažai knygų apie atskirus tos istorijos etapus – kryžiaus žygius, Dviejų Tautų Respubliką, tarpukarį, pokarį..., tačiau mano žiniose tebėra daugybė skylių, painioju datas, negalėčiau pasakyti, kiek pusbrolių turėjo kunigaikštis Kęstutis ir kas buvo surašyta viename ar kitame Lietuvos statute. Tačiau istorija man patinka kur kas daugiau nei mokykloje, dabar yra daugybė literatūros ir nuostabių knygų apie karus, jas teberyju, tad nori nenori nemažai dalykų galvoje vis dėlto lieka.

– Kas, jūsų nuomone, geriausiai ugdo tikrus šalies patriotus?

– Patriotus gali išugdyti propaganda mokykloje ar armijoje. Man labiau prie širdies, kai patriotiškumą vaikams perduoda tėvai ir seneliai savo patirtimi ir ryšiu su praeitimi. O geriausiai patriotus išugdo šalis, kuri rūpinasi savo piliečiais ir teisingai įvertina jų bėdas. Kitaip sakant, teisinga ir kruopšti šalis.

– Kas jums yra tikras patriotas?

– Mano patriotizmas yra suvokimas, jog myliu savo žemę. Iš to išeina, jog ji man svarbi, aš noriu ja rūpintis ir pasiruošęs prie to prisidėti, kai pašauks kiti. Kita vertus, mano patriotizmas kartu ir labai individualus. Aš mėgstu šalį mylėti tyliai, vienumoje ir kartais tingiu eiti koja kojon su skelbimais ir privalomais patriotiniais atributais.

Taigi aš ir patriotas, ir atskalūnas kartu. Man nepatinka radikalumas, kad ir koks jis būtų, ir jeigu patriotai tampa radikalais, nenoriu būti vienas iš jų. Meilės Tėvynei mes negalim uzurpuoti nė vienas ir man nepatinka, kad kai kurie jaučiasi turį tam teisę. O svetur laimės ieškantis žmogus savo meilės Tėvynei automatiškai niekaip nepraranda. Kaip nenustojam mylėti savo tėvų vien todėl, kad palikom jų namus.

– Patriotiškumą lyg ir pareiškiate savo daina „Aš tikrai myliu Lietuvą“...

– Ta daina kaip tik neturėjo būti patriotinė. Manęs prašė, kad sudalyvaučiau viename valstybinės šventės koncerte ir aš ta proga sukūriau dainą, kuri turėjo ironiškai atspindėti piliečio santykį su savo valstybe ir valdžia. Valdžia, kuri kartais tą pilietį smaugia ir siutina, tačiau jis negali pasipriešinti tam, kas užkoduota kraujyje – prisirišimui prie tos šalies.

„Ar mylit ją jūs“ iš esmės buvo kreipinys į valdžios atstovus, nuo kurių kalbų man, kaip ir bet kuriam žmogui, kartais darosi koktu. Tas paradinis gražbyliavimas iš tribūnų atrodo toks veidmainiškas. Taigi, dainoje kaip tik buvo bandoma pasakyti, kad paprastas, rūpesčių prispaustas žmogelis dažnai kur kas didesnis patriotas nei savim patenkintas gražbylys baltais marškiniais, karjeros deputatas. Ir klausimas, ar aš, valdomasis, myliu šalį, jau atsakytas. Bet klausimas, ar ją tikrai myli valdantieji – vis dar atviras.

– Kūryboje visuomet daug dėmesio skyrėte prasmingiems dainų tekstams. Kokius reikalavimus jiems keliate?

– Aš nesu tobulas dainininkas. Aš nesu universalus ir negaliu dainuoti bet ko, tad esu priverstas susikurti sau tai, ką man dainuoti smagu ir patogu. O man patogu suvokti, apie ką aš dainuoju. Man smagu temos, kurios nėra dažnos. Man smagu sulaužyti taisykles ir apie objektą kalbėti kitaip, nei tai buvo daroma iki tol. Man gražu dainuoti apie buitinius dalykus, tačiau taip, kad tai skambėtų poetiškai ir kartu kasdieniškai. Aš noriu piešti vaizdą tekstu. Noriu, kad žmogus tai įsivaizduotų ir atpažintų toje kasdienybėje save.

– Jeigu palygintumėte savo pirmuosius koncertus su grupe „Bovy“ ir dabartinius, kas labiausiai kristų į akis?

– Na, su „Bovy“ sėkmės ar komercine prasme niekada nebuvau užsirepečkojęs į dabartinį lygmenį. Mes vis dėlto buvome to meto alternatyvos ir skurdo atspindys. Su retomis išimtimis dažniausiai grodavome tamsiose, prirūkytose salėse limpančiomis grindimis labai nuoširdų rokenrolą. Žmonės nėjo tokiomis miniomis į koncertus kaip dabar, bet mes buvome jauni, gabūs ir laimingi.

O dabar aš esu meinstrymo dalis su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – brangiais ir pigiais triukais, dideliais užmojais ir didesne atsakomybe, nes nuo manęs priklauso daug žmonių, kaip ir aš priklausau nuo jų, ir kartais esu priverstas laužyti principus dėl komercinės sėkmės. Šis etapas yra nuostabus. Bet, dievaži, jei tik kas nuimtų nuo pečių dvidešimt metų, mielai grįžčiau į „Bovy“ laikus, su tuščiomis kišenėmis ir nerimu dėl neaiškios ateities.

– Ar šiandien jūsų dainos gimsta greičiau nei tais laikais?

– Jaunystėje buvo paprasčiau, nes buvau grupės dalis, mes nuolat repetuodavome ir dainos gimimo procesas buvo daugmaž bendro darbo vaisius. Dabar dirbu su nuolatiniais, tačiau samdomais muzikantais, jie ir be manęs turi įvairiausių projektų ir planų. Tad paprastai aš turiu muzikines idėjas, melodiką, dainos struktūras ir tekstus, tačiau einu pas gabius instrumentalistus ir prodiuserius, kad padėtų tai įgyvendinti. Man visuomet reikia pagalbos, vienas tikrai nieko nepadaryčiau ir tai yra mano silpnybė.

– Kokią savo ateitį piešėte svajonėse dar būdamas paauglys?

– Neturėjau didelių svajonių. Žinoma, norėjau būti rokenrolo grupės dainininkas, tačiau paauglystėje beveik visi to norėjo. Tiesą sakant, buvau gana pasimetęs gyvenime jaunuolis, nesuprantantis, ko jis iš manęs nori. Ir dažnai su nuostaba stebėjau, kaip gyvenime atsitiktinumai patys mane nuvesdavo keliais ir klystkeliais. Manau, kad kai kurie gražūs dalykai dar ateity.

– Kokie prisiminimai šiandien jums kelia didžiausią nostalgiją?

– Na, aš pasiilgstu jaunystės emocijų. To nuoširdaus džiaugsmo ar liūdesio. Rytų, kurie buvo laimingi ir džiugūs ir kurie nūnai neretai atrodo tokie eiliniai ir jau matyti. Kita vertus, aš laimingas, kad dabar niekas manęs neverčia rašyti algebros kontrolinių ir aš nebijau nesėkmių, nes esu jų tiek ir tiek matęs. O laikas bėga greitai, ir dabar pagaliau suprantu tėvus, kurie nuolat sakydavo, kad kuo toliau, tuo viskas greičiau. O kai turi vaikų, laikas iš viso pasileidžia pirmyn kaip raketa. Nespėji prasikrapštyti akių, o dienos jau nebėra.

– Koks buvote paauglys?

– Paauglystė mano buvo sunki. Manau, kad visada sieloje buvau geras, nuoširdus ir teisingas vaikas, tačiau maištavau kaip ir visi, ir padariniai tuo metu buvo kur kas sunkesni nei dabar. Tada mokiniai neturėjo jokių teisių. Niekas neklausydavo jokių pasiaiškinimų.

Tėvai visuomet buvo sistemos ir mokytojų pusėje. Suaugusieji tuo metu atrodė pilni kvailų paranojų ir taisyklių, kurios gniuždė bet kokį žingsnį į šoną. Kiekviena išdaiga staiga virsdavo juodu debesiu su žaibais, grasinimais šalinti iš mokyklos, pranašystėmis, kad gyvenimą baigsi kalėjime... Tai atrodė taip neadekvačiai iškrypusiai.

Žinoma, klausiau vakarietiškos muzikos. Buvo pankų mada, ir namie mamos siuvimo mašina sau ir draugams siaurindavau mokyklines kelnes. Kitą dieną jas vėl siaurindavom, nes pamatę tėvai ar mokytojai išardydavo. Mes buvom neramūs ir smalsūs, tačiau iš esmės geri vaikai. Mūsų pačių susikurtoje vertybių skalėje beveik buvome tobuli vaikai.

– Sunku pasakyti, kadangi mūsų kaita vis dėlto vyksta gana lėtai, mes nevirstame kitokie per vieną naktį. Nemanau, kad labai pasikeičiau. Kad ir kaip tėvai mokė, bet per gyvenimą taip ir neišmokau avėti šlepečių ar laiku susitvarkyti kambarių. Kaip ir anksčiau, vis dar keliu sau egzistencinius klausimus ir nerandu į juos atsakymų. Bet dabar turiu mažiau nerimo ir esu mažiau depresyvus.

Nėra kada, šeimyna neleidžia. Kita vertus, tapau atsargesnis ir uždaresnis nei anksčiau, atsargiau atsirenku žmones. Mažiau noriu ginčytis dėl niekų, nes gyvenimas rodo, kad kai kurie dalykai yra amžini ir visiškai neišsprendžiami.

– Kokie vaikystėje atrasti malonumai jus džiugina iki šiol?

– Man vis dar patinka futbolas, grupė „AC/DC“, blynai ir „Eskimo“ ledai.

– Ar bijote pasenti?

– Pasenti nebijau. Bijau sirgti ir tapti daržove. Ir bijau virsti visus užknisančiu, bambančiu senuku. Ir bijau, kad mirsiu taip ir nesužinojęs, ar įmanoma žmogui gyventi Marse.

– Ar ilgai būdamas viešumoje pavargstate nuo žmonių?

– Na, šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. Nesu tas, kuriam vis norisi būti įvykių centre. Dažnai man mielesni savi, siauro rato ritualai nei šventės, kur iš esmės svetimi žmonės bando padaryti įspūdį kitiems svetimiems žmonėms.

– Ar šiandien galite vadinti save laimingu žmogumi?

– Nežinau, kas yra laimė. Tiesą sakant, niekada jos labai neieškojau, nes laime kaip nuolatine būsena netikiu. Bet visada sakiau, kad jeigu nesijaučiu nelaimingas, man to per akis. O nelaimingas aš niekaip nesijaučiu.

– Kaip jūsų gyvenimą pakeitė šalia atsiradusi mylima moteris ir sūnus Majus?

– Radikaliai. Turėjau išmokti planuoti, ko niekada nemokėjau. Turėjau išmokti dažnai ir po daug kartoti gražius žodžius... Taip pat ir juos girdėti. Ir pradėjau juoktis dažniau nei kada nors anksčiau.

– Kokių patarimų norėtumėte duoti savo vaikui, kad jis ne depresuotų, o džiaugtųsi gyvenimu?

– Noriu jam niekada nemeluoti. Noriu būti atviras ir nebandyti nupiešti pasaulio gražesnio, nei jis yra, bet kartu išmokyti, kad netgi netobulas jis gali būti gražus ir geras.

– Kokią Lietuvą įsivaizduojate, kad joje būtų gera gyventi jūsų sūnui?

– Su kuo mažiau įtarių žvilgsnių ir kuo daugiau gyvų širdimi, laisvų žmonių.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ