Jis ir ji – išsilavinę, turintys gerus darbus, neturintys žalingų įpročių – puikiai vaidina tobulą šeimą. Ir niekas nepasakytų, kad ji jau daug metų kenčia smurtą. Ne fizinį, o psichologinį, gal ekonominį ar seksualinį. Koks gali būti smurtas, nuo ko jis prasideda ir kas verčia moteris tylėti?

Emilija ČEPULIONYTĖ

Iš pirmų lūpų

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba politikus, žmogaus teisių gynėjus, policijos pareigūnus ir žiniasklaidos atstovus sukvietė į diskusiją „Smurtas – ne tik kumščiai“. Renginio metu savo istorijomis dalijosi ir smurtą patyrusios moterys.

Simona psichologinį smurtą kentė penkerius metus, kol jis peraugo į fizinį. Tai buvo žodžiai, grasinimai, gąsdinimai. Nors moteris dirbo ir uždirbo nedaug, gyvenimo draugas vertė mokėti už butą, nes ji gyveno jo namuose. „Nesvarbu, kad mes auginome bendrą dukrą, visus pinigus turėjau atiduoti jam. Kaskart duodavo tam tikrą sumą, kad galėčiau parduotuvėje nupirkti maisto, tačiau grįžusi namo turėjau rodyti pirkimo kvitą“, – prisimena Simona.

Susitikimus su draugėmis moteris buvo priversta pamiršti. „Arba turėdavau eiti kartu su juo. Tačiau jis dažniausiai būdavo išgėręs ir darydavo man gėdą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Kantrybės taurę perpildė fizinio smurto protrūkis, kai vyras Simonai vaikų akivaizdoje į koją smeigė šakutę. „Tada aš išėjau. Iš socialinių darbuotojų sužinojau, kur galiu gauti pagalbos. Iki tol nejutau, kad ką nors be jo galiu, būsiu reikalinga, sugebėsiu. Vilniaus miesto krizių centre pradėjau naują gyvenimą: baigiau 12 klasę, man padėjo susirasti darbą ir šiandien žinau, kad viena galėsiu išlaikyti savo vaikus“, – pasakoja moteris.

„Tu esi niekas“

Kita moteris, dviejų vaikų mama Agnė, per savo gyvenimą patyrė daug nemalonumų. Ji atsidūrė vaikų globos namuose, tiesa, ne nuo gimimo. Dar būdama nepilnametė pastojo ir pagimdė. Gražios šeimos sukurti jai nepavyko – vyras smurtavo.

„Su mėlynėmis nevaikščiojau, bet tikriausiai tai nebūtų taip skaudu, kaip nuolatiniai jo žodžiai, kad esu niekas, iš globos namų, neturiu kur eiti. Gavau pašalpą, tad buvau verčiama imti greituosius kreditus. Į Vilniaus miesto krizių centrą prieš beveik ketverius metus atėjau greitųjų kreditų bendrovei būdama skolinga porą tūkstančių eurų. Dabar, laimei, skolos jau nebėra. Iš tų pinigų nė cento sau neišleidau“, – dėsto moteris.

Agnė buvo įžeidinėjama ne tik vyro, bet ir jo mamos. Ši nuolat primindavo, kad buvo įspėjusi sūnų, su kokia moterimi jis susideda, jog turės ją išlaikyti ir būti ne tik vyru, bet ir tėvu. „Jau treji metai, kai to nebėra, bet visus pažeminimus prisimenu iki šiol“, – atvirauja pašnekovė.

Nuo to laiko, kai Agnė išdrįso su vaikais išeiti iš namų, kuriuose patyrė smurtą, daug kas pasikeitė. Kadaise nuo kvaišalų priklausęs vyras išvažiavo iš Lietuvos uždarbiauti, atsiunčia pinigų vaikams, su jais leidžia atostogas. „Nors pirmasis vaikas yra ne jo, abu myli vienodai. Jo mama stengiasi vaikus skirstyti į savą ir nesavą, bet jis sako: „Jeigu aš tą vaiką auginau, jis yra mano“, – pasakoja moteris.

Vilniaus miesto krizių centro darbuotojų dėka porai pavyko sukurti kitokį, pagarbų, bendravimą. „Dabar stengiuosi negalvoti apie jį blogai. Tiesiog žinau, kokios patirties turiu ir į ką dera kreipti dėmesį, kad tokia situacija nepasikartotų, kai kuriu kitus santykius“, – sako Agnė.

Ką vadiname smurtu?

„Smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje – viena labiausiai paplitusių diskriminacijos formų mūsų visuomenėje. Tarnybos užsakytos apklausos rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojai dažnai nemato ir neatpažįsta įvairių smurto formų“, – teigia lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė.

Paklausti, kokios smurto formos ateina į galvą mąstant apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje, 72 proc. respondentų įvardijo fizinį, 25 proc. psichologinį ir 6 proc. seksualinį smurtą. Ekonominį smurtą paminėjo vos keli procentai apklaustųjų.

„Lietuvos visuomenėje vienos smurto formos laikomos „tikresnėmis“ už kitas. Tai galima aiškinti įpročiu pagalbos į policiją kreiptis patyrus tik fizinį smurtą. Tačiau svarbu suprasti, kad fizinis smurtas – tik galutinė smurtinių santykių išraiška. Iki tol moterys buvo sistemiškai kontroliuojamos psichologiškai, ekonomiškai ar seksualiai. Smurtas artimoje aplinkoje turi būti sustabdytas dar nepasiekus fizinio smurto protrūkių, todėl svarbu pripažinti ir atpažinti kitas kontrolės formas ir būti sąmoningiems“, – sako apklausos duomenis analizavęs Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrėjas-konsultantas Mažvydas Karalius.

Tyrėjas pabrėžia, kad, nors Lietuvos gyventojai vengia pripažinti visas sisteminio smurto prieš moteris formas, visuomenė kone vieningai sutaria, jog moterims suteikti pagalbą reikia – tam pritaria net 95 proc. apklaustųjų. Taip pat teiginiui, kad moteriai yra geriau gyventi vienai negu su smurtaujančiu vyru, pritaria 94 proc.
respondentų.

Visiška kontrolė

Pasak Vilniaus miesto krizių centro, jau 20 metų teikiančio pagalbą smurtą patiriančioms moterims, direktorės Nijolės Dirsienės, mūsų visuomenėje ilgą laiką vyravo nuomonė, jog moteriai reikia suteikti pagalbą, jeigu ji – sumušta, ant kūno yra mėlynių, buvo sulaužyti kaulai ir t. t.

„Tačiau visų smurto formų pradžia – psichologinis smurtas. Tai yra smurto rūšis, kuri vyrauja greta fizinio, ekonominio, seksualinio smurto. Moterys sako: „Man neleidžia priimti sprendimų“, „Man neleidžia bendrauti su giminėmis“. Matome, kad jos patiria socialinę izoliaciją“, – pabrėžia specialistė.

Ekonominis smurtas neretai pasireiškia tuo, kad vyras visiškai kontroliuoja šeimos finansus, nors būna, kad pats net nedirba, moteris verčiama išgyventi iš jai iš šeimos biudžeto skirtų pinigų, atsiskaityti už kiekvieną išleistą eurą, net imti greituosius kreditus, kad patenkintų partnerio poreikius. „Kodėl vyrai, grįžę iš kalėjimo, susideda su moterimis, kurios turi vaikų? Taip yra dėl pinigų. Jos gauna socialines išmokas ir iš tų pinigų išlaiko niekur nedirbančius vyrus. Taip pat tokiu atveju yra galimybė gauti socialinį būstą. Taigi vyrai prisišlieja prie tokių moterų ir jas išnaudoja“, – sako N. Dirsienė.

Bet kurioje šeimoje

A. Skardžiuvienė pabrėžia, kad vyro smurto šeimoje tikslas – kontroliuoti savo partnerę. Smurtautojai pasitelkia kaltinimo, gėdinimo ir bauginimo strategijas, jie taip pat grasina, žaloja aukas ar jų artimuosius. Paprastai apie smurtinius santykius signalizuoja nemažai ženklų, svarbiausias iš jų – baimė.

Lygių galimybių kontrolierė įsitikinusi, kad klaidinga manyti, jog smurto protrūkiai pasireiškia tik asocialiose šeimose. Iš tiesų viena ar kita smurto forma būdinga nemažai Lietuvos šeimų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, finansinės ar socialinės padėties, užimamų pareigų.

„Dažnai moterys patiria smurtą, bet to neidentifikuoja. Didžiausia problema ta, kad susitaikoma su tokiais santykiais – su tuo, kad vyras gali smurtauti psichologiškai, ekonomiškai, seksualiai. Moteriai primetama pareiga taikytis su tokiomis aplinkybėmis“, – teigia A. Skardžiuvienė ir kviečia kalbėti apie smurtą ir tai, jog smurtas, kad ir kokios formos būtų, nėra pateisinamas.

N. Dirsienė pritaria, kad smurto apraiškų yra visų socialinių sluoksnių šeimose. „Šiuo metu pagalbą teikiame vienai moteriai, kurios sutuoktinis dirba valstybės tarnyboje. Ji sako, kad jai gėda ateiti ir prašyti pagalbos. Ji turi išsilavinimą, prieigą prie pagalbos šaltinių, bet yra priversta ateiti ir kalbėti apie tai, ką patiria. Psichologinis smurtas – labai sunkus“, – teigia specialistė.

Atlaidesni socialiai stipresniems

Psichologė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Agnė Grušauskaitė atkreipia dėmesį, kad kai su smurtu susitaikoma ir tylima, jis tęsiasi ir toliau. „Moterims visuomenėje kuriamas gero gyvenimo įvaizdis. Vyrišku vyru laikomas toks, kuriuo galima pasitikėti, su kuriuo galima atsipalaiduoti buityje ir lengvai gyventi. Manoma, kad jis turi viskuo aprūpinti moterį. Todėl moteris ne pati stengiasi būti savarankiška, o pasikliauna vyru ir taip papuola į spąstus. Iš pradžių vyras jai siūlo nedirbti ir ją išlaikyti, nes pinigų yra. Tačiau vėliau moteris tampa ekonomiškai pažeidžiama ir priklausoma“, – sako psichologė.

Dabar smurtautojams įstatymų nustatyta tvarka skiriama ne tik bausmė. Kartą teistas už smurtinį elgesį šeimoje, net jeigu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, asmuo teismo gali būti įpareigotas išklausyti smurtinį elgesį keičiančią programą. „Vyrų, kurie smurtauja, socialinis statusas – labai įvairus. Smurtauja ne tik socialinę atskirtį patiriantys, bet ir gerai uždirbantys, socialiai patrauklūs, tam tikrą galią turintys vyrai. Juos vienija nuostata, kad moteris yra objektas, tenkinantis vyro poreikius, ypač buitinius ir seksualinius. Ši programa skirta pamažu keisti vyrų nuostatoms“, – teigia A. Grušauskaitė.

Pasak pašnekovės, dauguma vyrų, dalyvaujančių minėtoje programoje, visgi yra iš socialiai pažeidžiamo sluoksnio: teisti, turintys bėdų dėl alkoholio, bedarbiai. Tuomet kyla klausimas, kur kiti vyrai? A. Grušauskaitė pabrėžia, jog taip yra dėl to, kad vis dar toleruojame netinkamą elgesį, jeigu vyras – išsilavinęs, pasiturintis, užimantis aukštesnes pareigas ir pan.

Ribotos policijos galimybės

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresnioji tyrėja Edita Lastovskienė sako, kad įrodyti fizinį ir net seksualinį smurtą yra lengviau, o štai psichologinį ar ekonominį – labai sudėtinga. Turėtų būti ne vienkartinis atvejis, o tęstinis procesas, bent keli kreipimaisi pagalbos. „Visada sakome moterims, kad jeigu buvo nutrauktas tyrimas, nes nepakako įrodymų, vos smurtas kartosis, derėtų vėl kreiptis“, – tvirtina pašnekovė.

Policijos atstovė pabrėžia, kad net ne visi pareigūnai gali atpažinti smurto formas. „Mums reikėtų papildomų mokymų, kaip atskirti, ar moteris patiria smurtą, jeigu nėra akivaizdžių fizinio smurto žymių. Ypač tais atvejais, kai į įvykio vietą atvyksta pareigūnai vyrai. Nukentėjusios moterys tarsi užsiblokuoja. Jos bando savo sutuoktinių elgesį „pritraukti“ prie fizinio smurto, apie psichologinį smurtą jau nebekalba. Kad pavyktų moterį prakalbinti, išklausinėti, reikia daugiau laiko, o patrulis tiek skirti negali“, – dėsto E. Lastovskienė.

Prie teigiamų pokyčių pašnekovė priskiria tai, kad anksčiau moteriai prieš smurtautoją reikėjo rašyti pareiškimą, o dabar tyrimas pradedamas pagal smurto buvimo faktą. Taigi anksčiau būdavo nemažai atvejų, kai moteris parašydavo pareiškimą, o paskui jį atsiimdavo. Dabar taip nėra.

„Kartais moterys atsisako duoti parodymus, bet mums pakanka ir to fakto, kad kolegos patruliai registravo smurto buvimo faktą, ar to, kad vyras neneigia smurtavęs“, – sako E. Lastovskienė ir pabrėžia, kad svarbiausia yra spėti apklausti abu konflikto dalyvius per 48 valandas. Jeigu nespėjama, parodymai neretai pakinta. Deja, kartais ir smurtautojas, ir auka būna neblaivūs. Esant tokioms aplinkybėms negalima atlikti procesinių veiksmų.

Nukentėjusiųjų kaltinimas

Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės teigimu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta apklausa atskleidė dvilypį Lietuvos gyventojų požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje. Viena vertus, kaip įvardijo M. Karalius, dauguma sutinka, kad smurtą patyrusioms moterims reikia padėti, antra vertus, daugelis atsakomybę dėl susidariusios padėties yra linkę užkrauti pačioms aukoms.

„Kas antras Lietuvos gyventojas linkęs pritarti nuomonei, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žinojo, į kokius santykius veliasi. 53 proc. apklaustųjų mano, kad kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios sutirštinti spalvas ir kad jos pačios dažnai išprovokuoja smurtą“, – sako ekspertė.

Teiginiui, kad jei nori, moteris visada gali nutraukti santykius / išsiskirti su smurtaujančiu vyru, visiškai pritarė pusė apklaustųjų, iš dalies – 35 proc. Pasak ekspertės, tai reiškia, kad 85 proc. apklausos dalyvių mano, jog moterys pačios nenori palikti smurtautojų.

„Pasauliniai tyrimai rodo, kad bet koks nukentėjusiosios mėginimas palikti smurtautoją kelis kartus padidina riziką būti sunkiai sužalotai ar nužudytai. Sisteminis smurtas – persekiojimas, bauginimas, terorizavimas – dažnai nesibaigia net ir tuomet, kai pora oficialiai išsiskiria. Todėl galima drąsiai teigti, kad Lietuvos visuomenės nuostatos apie smurtą artimoje aplinkoje yra grindžiamos mitais, kurie pateisina smurtautojus, o ne faktinėmis žiniomis apie šio reiškinio priežastis ir padarinius“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.

Beveik kas trečias respondentas (27 proc.) sutiko su teiginiu, kad dalis moterų mėgsta, kai prieš jas naudojama jėga, vienas iš dešimties (9 proc.) šiai nuomonei visiškai pritarė. Apklausa parodė, kad kaltinti nukentėjusiąsias yra linkę tiek moterys, tiek vyrai, tačiau pastarieji tai daro gerokai dažniau. Teiginiams, kad moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą, kad kaltindamos vyrus dėl smurto yra linkusios sutirštinti spalvas, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žinojo, į kokius santykius veliasi, pritarė 6 ar 7 vyrai ir 4 moterys iš dešimties.

Svarbu

Jei bijote savo partnerio, jums reikalinga pagalba. Visą informaciją, kaip atpažinti smurtą, kur kreiptis, ką daryti žmonėms, kurie žino, kad jų draugės ar kolegės patiria smurtą, rasite svetainėje tobulašeima.lt. Taip pat čia rasite krizių centrų kontaktinius duomenis. Šių centrų darbuotojai teikia ir socialinę, ir psichologinę, ir teisinę pagalbą, padeda išspręsti įvairias praktines problemas. Į krizių centrus dėl laikino apnakvindinimo (iki 3 parų) galima kreiptis bet kuriuo paros metu. Moterims su vaikais apgyvendinimo paslaugos teikiamos iki šešių mėnesių. Visos krizių centrų teikiamos paslaugos – nemokamos.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ