Atlikėjas, prodiuseris, visuomenininkas Jurgis Didžiulis šiandien paniręs į naujus vandenis – ne tik muzikuoja, bet ir rengia seminarus, stengiasi padėti žmonėms ieškoti savyje pokyčių – užsidegimo, motyvacijos, polėkio. Kalbamės apie kolumbietiškas šaknis ir atrastą pažinimo džiaugsmą.

Birutė JANČIENĖ

– Jurgi, gimėte Kolumbijoje, vaikystę praleidote Filadelfijoje, šiandien esate įsikūręs Vilniuje. Kuo save laikote – kolumbiečiu, lietuviu ar pasaulio piliečiu?

– Tapatybės paieškos truko labai ilgai. Gyvenau Kolumbijoje, bet turėjau lietuvišką vardą ir pavardę, vėliau Amerikoje – vėl tas pats. Tad kas aš esu – lietuvis, kolumbietis ar amerikietis? Suprantama, vaikystėje tokių klausimų nekildavo. Vaikui viskas atrodo normalu, tik vėliau jis pradeda ieškoti savo šaknų. Kosmopolitas? Šis žodis man patinka, bet jis neatskleidžia esmės – kas yra taviškiai. Taip, aš esu hipis, esu atviras, empatiškas žmogus, leidžiantis sau manyti, kad visi esame broliai ir sesės. Bet kokia mano tautybė? Ir štai visai neseniai aš save atradau – esu pasaulio lietuvis!

– O kokia pilietybė įrašyta jūsų pase?

– Aš esu ir kolumbietis, ir lietuvis. Turiu du – Lietuvos ir Kolumbijos piliečio – pasus.

– Dėl to jaučiatės saugesnis, tapote drąsesnis, laimingesnis?

– O kas yra laimė? Turi prašmatnius namus, prabangų automobilį ir galimybę kasdien prisikimšti skrandį, o šalia savęs matai vargstantį, skurstantį, galbūt alkaną nelaimėlį? Man tai nėra laimė. Man norisi skleisti teigiamą nuotaiką, šypsenas, geras emocijas, užkrėsti tuo aplinkinius, kad gerumo būtų daugiau. Tačiau Lietuvoje dar gajus sovietmečio požiūris – kas nors turi pasirūpinti, kad geriau gyvenčiau, kad man sektųsi, kad būčiau laimingas. Taip mąstyti nėra gerai. Juk beveik viskas priklauso nuo mūsų pačių. Turime norėti keistis.

– Šiandien žmonėms dažnai trūksta motyvacijos, noro, postūmio judėti pirmyn, nustoti būti nepatenkintam, niurzgėti, ką nors keikti, dėl ko nors krimstis ir galop pradėti džiaugtis gyvenimu. Aš stengiuosi laikytis atokiau nuo ezoterinių mokymų, pranašysčių ir burtų. Nesakau, kad visiškai tuo netikiu, tačiau savo nuomonės apie tai niekam neperšu. Mano paskaitos – apie savanoriavimo ir socialinių ryšių vertę, bendrų ir asmeninių vertybių santykį. Aš ne skatinu žmogų patikėti mano tiesa, o raginu rasti savąją tiesą. Svarbiausia yra ieškoti.

– Kas yra jūsų klausytojai?

– Įmonių, verslo struktūrų, organizacijų atstovai. Mūsų mokymų tikslas suvokti, perprasti paprastą tiesą – ne pinigai, o patirtys kuria gyvenimo kokybę. Neatlygintina savanorystė, pagalba ne pinigais, žaislais, daiktais, o skiriant laiko, tinkamas požiūris ir atjauta kitam. Štai kur didžiosios vertybės! Šiandien juntama nemaža kartų požiūrio atskirtis. Jaunimas ieško – darbe, karjeroje – naujų potyrių, naujų saviraiškos būdų, naujų iššūkių. Vyresnės kartos darbdaviai, užaugę sovietmečiu, dažnai to nesupranta. Jų nuomone, svarbiausia – dirbti ir gauti solidų atlygį. Taip, duonos reikia, bet vien ja sotūs nebūsime. Nieko nėra liūdniau už prigesusias akis ir laiko „stūmimą“ – atbūti darbo valandas nuo… iki. Ką daryti, kad įmonės darbuotojai būtų laimingi, kaip juos motyvuoti, kuo pradžiuginti – bandau ieškoti išeičių ir sprendimo būdų tokiose situacijose. Juk motyvuoti galima ne vien didesniu atlygiu. Kitąsyk dėl superinės idėjos ir už dyką galima kalnus nuversti.

– Nes viskas arba daug kas priklauso nuo požiūrio?

– Veikiau nuo to, kokias genetines savybes atsinešėme iš vaikystės, kokioje aplinkoje užaugome, kokias vertybes laikome gyvenimo pagrindu.

– Bet tam, kad taptum panašias tiesas kalbančiu lektoriumi, vien muzikinio išsilavinimo nepakanka?

– Atėjo metas, kai muzikos tapo lyg ir per mažai, panorau kuo nors domėtis plačiau ir daugiau. Reikėjo pokyčių. Baltijos vadybos institute (BMI) esu baigęs verslo vadybos magistrantūros studijas. Menininkui verslo žinios labai praverčia – padeda mąstyti ir matyti plačiau. Kartu su muzika galiu nuveikti labai daug!

– Seminaruose ne tik protingų patarimų pažeriate, bet gal ir pagrojate, padainuojate.

– Muzikinės detalės suteikia lengvumo, žaismės. Be to, aš tikrai nesu tas lektorius, kuris sako, kad jo paskaitos tobuliausios, labiausiai įkvepia ir pan. Kiekvienas atrandame savo – gyvenimo džiaugsmo, tobulėjimo – receptus ir savo mokytojus.

– Tačiau šiandien, regis, tam, kad sužinotume naujienas ar pasimatytume su bičiuliais, nereikia nė kojos iš namų iškelti. Pakanka įlįsti į interneto erdvę.

– Socialiniai tinklai neretai nuodija žmogų. Kiek ten piktų pasisakymų ir nemalonių užgauliojimų. Veikiausiai, žvelgdami pašnekovui į akis, nė neišdrįstume taip kalbėti. Apskritai nebemokame bendrauti nuoširdžiai. Be telefonų maigymo, nuolatinių SMS ir pan. Be abejo, internetinės „gyvenimo“ versijos yra verslas, skirtas tam, kad kuo daugiau žmonių „sėdėtų“ virtualioje erdvėje. Kita vertus, šiandien tas virtualus bendravimas dažnai tampa būtinybe – susirasti, susisiekti, komunikuoti. Ir jei tavęs nėra feisbuke, tu apskritai neegzistuoji. Tačiau būtina pusiausvyra – patirti nuoširdžią emociją galima tik tada, kai žvelgiame į žmogaus akis, o ne į kompiuterio ekraną.

– Ar iš to, ką veikiate šiandien, galite pragyventi?

– Tikrai taip! Beje, mūsų seminarai vyksta ne tik Lietuvoje. Keliavome į Skandinavijos šalis, į Vokietiją, į Kolumbiją, planuojami renginiai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tad, kai manęs klausia, ar norėčiau gyventi ne Lietuvoje, atsakau, kad man patinka būti viena koja čia, kita – ten. Aš labai myliu Vilnių, nors gimiau toli nuo jo. Bet iš tiesų daugelis čia gyvenančių žmonių nėra „šakniniai“ vilniečiai. Ji man pati nuostabiausia!

– Atsiprašau, Vilnius – vyriškos giminės žodis!

- O man Vilnius asocijuojasi su moterimi. Šis miestas turi moters – dosnios, geraširdės, atviros, taikios ir nepiktos – dvasios.

– Džiaugiuosi savo kelyje sutikęs Eriką. Mes su ja kartu augame, kuriame, tobulėjame. Ir niekada nebūname nuobodūs. Erika išmoko lietuvių kalbos, dažnai netgi pagaunu ją mąstant lietuviškai. Ką tai reiškia? Na, kiekvienoje kalboje yra savų, išskirtinių, posakių, frazių, žodžių, kurių į kitą kalbą niekaip neišversi. Erika kartais, ko nors paklausta, žeria būtent lietuvišką mintį, kuri airiškai ar angliškai skambėtų visai kitaip.

– O kai supyksta, kokia kalba jus varo po velnių?

– Tai kad ji niekada nepyksta! Tikrai! Su ja gyventi lengva ir paprasta. Mes kartu jau dešimt metų! Kaip šiame skyrybų drebinamame pasaulyje išsaugoti santuoką? Svarbu būti atviram. Žmogui, su kuriuo gyveni, vaikams, galiausiai būti atviram pačiam sau. Su Erika kalbamės daug ir apie viską. Niekada nepaliekame atvirų klausimų ar daugtaškiais paramstytų užuominų. Šventės, dovanos? Žmogų reikia matyti, jausti, žiūrėti jam į akis. Nemėgstu tuščių švenčių, tokių kaip Valentino diena. Ji man kažkokia netikra, todėl niekad jos ir nešvenčiame. Manau, kad geriausia dovana – investuoti laiko į mylimo žmogaus darbus, projektus. Padėti jam augti, tobulėti.

– Tai kodėl, gyvenant darnoje ir santarvėje, iširo jūsų šeiminis duetas „The Ball& Chain“?

– Todėl, kad abu esame savarankiškos asmenybės, turinčios savo kūrybinių ambicijų. Šis projektas – labai šiltas ir mielas, bet toks labiau franksinatrinis. Man trūko dinamikos, tempo. Todėl ir nusprendėme kūrybinėje plotmėje žengti kiekvienas savo keliu. Vienas kitam patardami, pagelbėdami, motyvuodami.

– Iširus šeiminiam duetui, radosi projektas „Reanimacija“. Skamba paradoksaliai.

– Iš tikrųjų buvo metas, kai stovėjau kryžkelėje. Nežinojau, kokios muzikos noriu, ko ieškau. Kilo mintis „transliuoti“ muziką, kuri bus ne parduodama, o taps visuomeniška. Kaip tai suprasti? „Reanimacija“ – tai visuomenės gydymas per meną. Įsigijome „Greitukės“ autobusiuką ir nutarėme teikti emocinę pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia.

– Tarkime?

– Pavyzdžiui, Santaros klinikų Vaikų ligoninės mažiesiems ligoniukams. Perkusiniais instrumentais grojantys ugniagesiai, dainuojantys gydytojai klounai atrodo šauniai, tiesa? Ir gerų emocijų – su kaupu. Šis projektas buvo puiki patirtis. Žinoma, pragyventi iš jo nebuvo galima, tačiau ir tokio tikslo neturėjome. Tad šią iniciatyvą sustabdėme, užtat joje sukauptą patirtį dažnai pritaikome nūdienos veiklose.

– Grupės „InCulto“ irgi nebėra?

– Gyvenimas nestovi vietoje. Sukūrėme tuo metu savotiškai kitokios muzikos grupę, grojome netradicinę elektroninę muziką. Eksperimentavome pasirinkdami skirtingas muzikines tendencijas ir technikas, jungėme gyvą muziką su elektronine, agresyvią – su ramia. Manau, mums pavyko ir mes puikiai leidome laiką. Tačiau atėjo pokyčių metas – vienas pasiėmė paskolą ir įsipareigojo bankui, kitas panūdo sukti kitu keliu. Tad pasijutome tarsi kokioje pelkėje, iš kurios buvo laikas kapstytis: gražiai atsisveikinti su gerbėjais ir išsiskirstyti. Šio karjeros tarpsnio gale padėjus šauktuką, o ne daugtaškį.

– Kokia muzika jums gražiausia?

– Ta, kuri kviečia, ateik, žmogau, aš tau skambėsiu! Tikrai nežavi tie koncertai, į kuriuos siūloma eiti ir jais žavėtis pasitelkus triukšmingą reklamą, kuriuose daugybė įvairių spalvų, garso efektų. Ten galima pasiklysti ir pasimesti. Be abejo, tikrai nedrįsčiau tvirtinti, kad koncertai turi būti tik nekomerciniai. Muzikantai nepragyventų. Manau, kad turi vyrauti nuoširdumo, tikrumo ir komercijos pusiausvyra.

– Jūs visada atrodote ramus, atsipalaidavęs, nepiktas. Iš prigimties toks esate ar daug dirbate su savimi?

– Visi mes žmonės. Žinote, kas svarbiausia? Nebijoti pripažinti, kad būname ir pavargę, ir suirzę, ir kamuojami kokių nors psichologinių bėdų. Manau, tas, kas neturi psichologinių bėdų, yra tiesiog ne žmogus. Pas mus į panašias bėdas dar, būna, reaguojama skeptiškai. Depresija, alkoholio problemos, blogi santykiai su tėvais ar vaikais? Psichoterapeutai, psichologai? Daugelis vengia apie tai garsiai kalbėti, nes bijo pasijusti nejaukiai, būti nesuprasti. Šios nuostatos būtina atsikratyti. Mes galime būti silpni ir prašyti pagalbos. Galime verkti, skųstis. Juk tai žmogiška.

– Koks sėkmingiausias jūsų gyvenimo projektas?

– Be abejonės, vaikai! Pranas, Antanas ir mažoji Gaia yra didžiausias gyvenimo iššūkis. Jie – kempinės, kurios sugeria viską, ką mato ir girdi. O tas laikas, kai galima
paveikti vaikų mąstyseną, toks trumpas! Svarbu nepražiopsoti. Ir dar. Meilė vaikams nedalijama. Su kiekvienu vaiku jos tik daugėja!

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"