Aukščiausios kvalifikacijos urologas, chirurgas, ilgametis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos ir urologijos centro vadovas, medicinos mokslų daktaras Balys DAINYS tų, kurie jį pažįsta, dar vadinamas meilės reikalų žinovu. Profesorius prisipažįsta, kad jam tarsi kunigui per išpažintį tenka išklausyti pačias intymiausias istorijas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Visai netrukus, vasario 3 dieną, B. Dainiui sukaks 77-eri. Šis skaičius, pasak numerologų, pranašauja darbingus metus. Ir tų darbų profesoriui tikrai netrūksta. Nenumaldomai artėjant gražiausioms metų šventėms, šį garbų mediką kalbiname apie nuveiktus darbus. Profesoriaus žmona Nijolė, dirbanti kartu, ne išsyk jo darbotvarkėje rado laisvesnę valandėlę.

– Vardijant jūsų profesinės patirties dėmenis išeitų ilgas sąrašas, vis dėlto išskirtinis nuopelnas būtų tas, kad jūs pirmasis Lietuvoje atlikote inksto persodinimo operaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais bene žinomiausia jūsų darbo sritis susijusi su visais amžiais žmones jaudinusia giminės pratęsimo ir sekso tema. Kas jums kelia didžiausią nerimą žvelgiant į ateitį?

– Man atrodo, kad šiuo metu mūsų visuomenei labai aktualu, ar nesumažės kitais metais šalies gyventojų ne tik dėl didėjančios emigracijos, bet ir dėl problemų, susijusių su mažėjančiu gimstamumu. Senstame, mažėja gimstamumas. O tai susiję su gamtos padiktuotu žmogaus meilės poreikiu. Meilė, kaip ir gardus maistas, yra būtina. Šiais dalykais žmonės mėgaujasi, nuo jų kenčia, kai kam tenka ieškoti medikų pagalbos ar patarimo.

– Kur jus gali rasti Adomo ir Ievos palikuonys, patiriantys negalavimų vietose, apie kurias sakoma „žemiau bambos“?

– Apie intymias ligas ir tuos organus, kurie yra žemiau bambos, anksčiau nekalbėdavome viešai. Tačiau laikai keitėsi, žmonės tapo laisvesni, skelbiama, jog įvyko seksualinė revoliucija. Tos revoliucijos rezultatas – padažnėjusios lyties organų ligos, tiesiogiai susijusios su vaisingumu ir šeimos planavimu. Pacientų, palyginti su ankstesniais laikais, padaugėjo. Gal žmonės tapo drąsesni kreiptis dėl tokių negalavimų. Aš jau pusę amžiaus esu atidavęs šiai labai svarbiai medicinos sričiai. Štai jus pakviečiau į savo nedidelę privačią urologijos kliniką, įkurtą mano gyvenamajame būste. Tai pagrindinė mano, pensininko, darbo vieta, kur esu pririštas visą dieną. Čia dirba ir mano žmona Nijolė. Ji registruoja ligonius ir dalija mano laiką. Esant skubiam reikalui, ligoniai man gali skambinti ir naktį. Dar konsultuoju Medicinos diagnostikos ir gydymo centre, dirbu „Kardiolitos“ klinikoje, kur tenka operuoti ligonius.

– Tad esate tarsi greitoji pagalba, kuri vyksta pas ligonius ir naktį?

– Jei bėda – didelė, vykstu. O kaipgi kitaip? Juk esu davęs Hipokrato priesaiką padėti žmogui. Tačiau mane labiau vargina ne naktiniai iškvietimai, o skambučiai, kai kas nors paskambina telefonu antrą valandą nakties ir tyli arba, prižadinęs mane iš miego, šnibžda: „Profesoriau, atsiprašau, aš tik patikrinau, ar jūs tikrai naktį konsultuojate. Nepykit. Labos nakties!“ Na, aš nepykstu. Praeina viena ar dvi minutės ir aš vėl miegu. Tik štai žmonai nepatinka tie naktiniai skambučiai. Būna ir kitokių – tenka skubiai gelbėti žmogų, jeigu jam, tarkim, užėjo inkstų akmenligės priepuolis, kas nors susižeidė lyties organus ir pan. Dažnai skambina mūsų vargšai emigrantai, nesumokėję privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kai jų nepriima jokia poliklinika.

– Po naktinių skambučių greitai užmiegate, vadinasi, jūsų paties sveikata – gera?

– Esu nebejaunas, chirurgo darbas – nelengvas. Nukentėjo stuburas, nes sovietmečiu tekdavo operuoti ligonius, paguldytus ant nepakankamai gerai pritaikytų operacinių stalų. Visą dieną operuojant sunkius ligonius pavargdavo kojos. Jokių ypatingų sveikatingumo ir mitybos taisyklių nesilaikau. Mėsą visada valgydavau ir valgau kasdien. Gal būtų sveika rytais pavaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, bet tai – ne man. Užtat darau lengvą mankštą, reikalingą sąnariams. Pramankštinti raumenis labiausiai patinka dirbant ūkio darbus. Esu kaimo vaikas, gimęs Zarasų krašte, Skeldų kaime. Tad žemės ūkio darbus moku nuo vaikystės. Džiaugiuosi, kad vasarą ir net žiemop turiu ką veikti savo sodyboje prie Aukštadvario.

– Kodėl rinkotės studijuoti nelengvai įkandamus medicinos mokslus?

– Vidurinę mokyklą baigiau Salako miestelyje už 11 kilometrų nuo tėvų namų. Į namus savaitgaliais grįždavau dviračiu, o žiemą – slidėmis parsivežti maisto. Anų laikų kaime buvo žinomos ir gerbiamos dvi specialybės: gydytojo ir inžinieriaus. Pasirinkau medicinos studijas, galima sakyti, dėl to, kad jos buvo arčiau, Vilniuje, tiesa, dar kirbėjo širdyje noras padėti žmonėms įveikti negalias. Į Vilniaus universitetą įstojau 1959-aisiais. Per tuos daugiau kaip 50 metų, kai gavau gydytojo diplomą, medicinoje įvyko tiek daug svarbių dalykų. Juos būtų galima palyginti su kosmoso užkariavimu.

– Žiniasklaida mėgaujasi pranešimais apie garsių vyrų vedybas su gerokai jaunesnėmis moterimis. Tokių santuokų būdavo ir anksčiau, bet jų netoleruodavo, tokius erelius žemindavo pareigomis. Dabar atrodo, kad tokie žygiai – normalūs. Kodėl 40-metį perkopusiems vyrams taip norisi jaunesnių moterų?

– Žilė galvon, velnias uodegon. Bet iš tiesų čia velnias niekuo dėtas... Vyrams sunku susitaikyti su tuo, kad silpsta jų lytinis pajėgumas, senka testosterono atsargos. Nuo 30 metų vyriškojo hormono testosterono vyrų organizme pradeda po truputį mažėti. Maždaug nuo 40-ies atsiranda ryškesnių pokyčių – sumažėja lytinis pajėgumas. Vyrai ima manyti, kad dėl to kalta žmona, esą, bėgant metams, ji pasidarė ne tokia patraukli, ir įsivaizduoja, jog pradėję santykius su jaunomis merginomis atsigaus.

Jiems reikia stipresnio seksualinio dirgiklio. Tačiau dažnai tuo laiku atsiranda ir įvairių organinių pokyčių – vystosi aterosklerozė, kraujagyslių nepakankamumas, ir pirmiausia pažeidžiamos smulkiosios kraujagyslės, o lyties organų kraujagyslės – ypač siauros. Tad iš tiesų vyrui, atsiradus nemalonių pojūčių, reikėtų ne naujos partnerės, o kreiptis į medikus pagalbos. Testosterono kiekį galima atkurti vaistais, kraujagysles – praplėsti. Beje, jei susilpnėjo vyro seksualinės galios, tai – pirmasis ženklas, kad yra problemų dėl kraujotakos. Tiesa, ir kai kurios moterys, perkopusios 40-metį, ieško jaunesnių partnerių. Jų seksualinis potraukis ir poreikis, nepaisant prasidėjusios menopauzės, sustiprėja, todėl drąsios ir savarankiškos damos stengiasi nusitempti į lovą jaunesnius vyrus. Lytinio akto metu jos labiau atsipalaiduoja, gali nebevartoti kontraceptinių priemonių, tačiau ne visi jauni jų partneriai suvokia, kad su tokia moterimi vaikų nesusilauks.

– Prieš kiek laiko pasaulį nustebino žinia, kad žurnalo „Playboy“ steigėjas Hju Hefneris, būdamas 86-erių, vedė 25 metų merginą. Smalsuoliams pirmiausia kilo klausimas, koks gi jis yra lovoje?

– Jis į šį klausimą atsakė: „O!“ Ir iškėlė nykštį. Vyras nemelavo, nes naudojo penio implantą. Tai – jokia naujiena, nes šią funkciją galima lengvai atkurti ne tik su populiariąja viagra. Penkiasdešimtmečiai ir vyresni jau dažnai prašo tokių implantų. Pernai tokią operaciją atlikau 84-erių vyrui: jis vedė 20 metų jaunesnę moterį ir bijojo, kad šeima gali greitai iširti, kad dvasinės bendrystės nepakaks. Dabar šie žmonės – laimingi, o senolis visų švenčių proga siunčia atvirukus ir dėkoja, tarsi būčiau padaręs stebuklą (juokiasi – aut. past.).

– Anksčiau vyrai vengdavo eiti pas gydytojus dėl vadinamųjų antro galo reikalų. O kaip yra dabar?

– Yra ligų, kurių vis dar gėdijamasi, – jas vadinu pirmojo aukšto ligomis. Jei tylu pirmajame aukšte, ramu ir viršutiniuose. Tos pirmojo aukšto ligos veikia žmogaus nuotaiką, savijautą, darbingumą ir šeimos gerovę. Mūsų laikais tokių kompleksuotų vyrų – vis mažiau. Apie partnerių problemas, priežastis, kurios gali sukelti poros seksualinių negalavimų, nevaisingumą dabar ganėtinai daug kalbama ir rašoma.

Beje, sparčiai plinta įvairios venerinės ligos, daugėja net sifiliu užsikrėtusių žmonių, atsiranda ligų, apie kurias prieš 30 ar 40 metų net nežinojome ar kurių nemokėjome nustatyti. Dirbame su vis modernesne aparatūra, tačiau didžiausia bėda, kad žmonės, ypač moterys, vengia gydytis. Vyrai greičiau pajunta, jog užsikrėtė, o moterys tokių ligų požymius junta silpniau. Negydoma lytinė liga gali tapti nevaisingumo priežastimi. Turėtume uoliau išaiškinti lytiškai plintančių infekcijų nešiotojus ir juos gydyti. Kita vertus, dabartiniai laikai – tikrai kitokie: jeigu gydydamas ligą paklausčiau, su kuo mano pacientas santykiavo, tikrai būčiau apkaltintas, kad kišuosi į jo asmeninį gyvenimą.

– Teigiama, kad Lietuvoje 10–15 proc. porų, deja, negali susilaukti palikuonių. Kodėl?

– Kai kurie šeimos planavimo specialistai įsitikinę, kad kaltesni yra vyrai, nes, pasak jų, tai lemia suprastėjusi spermos kokybė ar ejakuliacijos sutrikimai. Mano nuomone, nevaisingumas yra ne vieno žmogaus, o abiejų partnerių bėda.

– Daugybę populiariai išdėstytų žinių galima rasti jūsų pernai išleistoje knygoje „Urologo užrašai“. Kam skirta ši knyga?

– Visų pirma – savo ir artimųjų sveikata besidomintiems ir besirūpinantiems žmonėms. Populiariai parašyta knyga – ne vadovėlis medicinos studentams, o atsakymai į mano pacientams dažniausiai rūpėjusius klausimus: knygoje aptariu būdingiausias situacijas, kalbu apie dažniausias urologines ir lytiniu būdu plintančias ligas, atsakau į svarbiausius klausimus, susijusius su kūniškos ir dvasinės meilės, kurios niekada nebūna per daug, reikalais.

– Tad ar yra kokios nors rekomendacijos, koks intensyvus turėtų būti lytinis gyvenimas?

– Paprastai teigiama, kad jo intensyvumas priklauso nuo žmonių temperamento, bet iš tiesų kiekvienas turime savo ritmą. Norėčiau priminti seną mūsų tautiečių per vestuves dainuojamą užstalės dainą: „Nei daug, nei mažai – per savaitę trys kartai, o per ištisus metus – 104 kartus.“ Žinoma, su amžiumi tie kartai gerokai retėja, bet kartą per savaitę ir į septintą dešimtį įkopusiam žmogui pasimylėti būtų sveika.

– Neseniai televizijos laidoje diskutavote apie vegetarus ir šeimų vaisingumą. Kokia jūsų nuomonė?

– Vaisingumo problema Lietuvoje itin aštrėja dėl to, kad daugėja nevalgančiųjų mėsos. Maistas ir seksas turi būti sotūs. Pas mane ateina vos 20 metų perkopusių vyrų, ir jie jau skundžiasi potencijos sutrikimais. Neliepiu mėsos valgyti tris kartus per dieną, bet esu įsitikinęs, kad žmogus privalo gauti gyvūninių riebalų, nes turi iltis. Tai rodo, kad esame iš plėšrūnų giminės, o jiems mėsa – būtina.

– Jūsų šeima – pavyzdinė: su žmona Nijole gyvenate jau 45 metus. Kaip jums pavyko būti ištikimam, nepasiduoti pagundoms, kurių tikriausiai esate patyręs?

– Negi aš jau toks senas? (Juokiasi – aut. past.) O į provokuojamus klausimus girdint žmonai gal neatsakysiu... Jeigu rimtai, kam man kitos moterys, kai aš turiu puikią ir ištikimą žmoną? Dėkoju jai, kad tiek metų mane pakentė, man pagelbėjo, kai rengiausi Maskvoje ginti medicinos mokslų daktaro disertaciją, kad užauginome du vaikus, kad visada buvo šalia, nors kartais ir pabardavo, jog per daug dirbu. Dėl manęs Nijolė atsisakė vargonininkės, maestro Leopoldo Digrio mokinės, karjeros.

– Susilaukėte sūnaus ir dukros. Gal ir jie pasekė jūsų pėdomis?

– Dukra Vitalija – medikė, ji dirba mūsų klinikoje, o sūnus Augustinas – filosofas, poetas, Vilniaus edukologijos universiteto dėstytojas. Jau džiaugiamės ir pusės metų anūkėliu.

– Ar jūsų vaikų nepaviliojo užsienio universitetai, galimybės užsidirbti daugiau?

– Jiems kategoriškai uždraudžiau net galvoti apie tai. Mūsų vaikai baigė aukštuosius mokslus Lietuvoje – ji investavo į jų studijas. Jie reikalingi savam kraštui. Esu
įsitikinęs, kad jie niekada neišvažiuos iš Lietuvos.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"