Socialinis centras „Betanija“ jau kone 25 metus visuomenėje bene labiausiai žinomas savo nemokama valgykla, į kurią pasistiprinti kasdien užsuka keli šimtai gyvenimo negandų prispaustų sostinės gyventojų.

Laimius STRAŽNICKAS

Kitokie pietūs

Į šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios esančią ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ globojamą „Betanijos“ valgyklą kasdien traukia būreliai nepriteklių prispaustų žmonių. Čia jie kasdien nemokamai gauna šiltus pietus, arbatos, įvairių užkandžių.

Tačiau lapkričio 19-oji buvo kitoks sekmadienis. Ne tik dėl to, kad tą dieną Vilniuje buvo švenčiami Taikos Karalienės – Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos – Aušros Vartų atlaidai, bet ir todėl, kad po šv. Mišių visi jas aukoję Lietuvos vyskupai atvyko į „Betanijos“ valgyklą pavalgyti kartu su nemažu būriu vargstančių žmonių.

Taip šiemet pirmą kartą buvo paminėta popiežiaus Pranciškaus paskelbta Pasaulinė vargstančiųjų diena, kurios tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į materialinį skurdą ir neteisybę kenčiančius žmones, likimo ir kitus nuskriaustuosius.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ vadovas Vladyslavas Bortkevičius sako, kad tokie pietūs, kuriuose kartu su vargstančiaisiais dalyvavo Lietuvos vyskupai, buvo pirmieji, tačiau tai nebuvo pirmasis išskirtinis renginys „Betanijos“ labdaros valgykloje.

„Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas su kunigų palyda ar Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi pas mus lankosi per metines šventes – Velykas ir Kalėdas. Po šv. Mišių bažnyčioje dvasininkai atvyksta į „Betanijos“ valgyklą pasidalyti šventiniu džiaugsmu su varguoliais. Visi kartu valgome šventinius pietus. Jau ne pirmi metai bendradarbiaujame su penkiais tarptautiniam tinklui priklausančiais Vilniaus viešbučiais, kurie per Kalėdas paruošia labdaros pietus iš kelių patiekalų. Juos patiekia restoranų padavėjai. Į tokias gražias šventes valgytojų paprastai susirenka daugiau nei įprastomis dienomis. Mūsų valgykloje vienu metu normaliai gali pietauti iki pustrečio šimto žmonių, tačiau per šventes kartais visų norinčiųjų vienu metu net negalime susodinti“, – kalbėjo V. Bortkevičius.

Eiliniai pietūs į „Betanijos“ valgyklą nesutraukia tokių būrių valgytojų kaip per šventes. „Lankytojų skaičius nuolat kinta. Tai priklauso nuo išmokų dienos, taip pat nuo metų laiko. Nors mes kasdien kviečiame ateiti pietų, bet vasarą valgančiųjų būna mažiau nei šaltuoju metų laiku. Žmonės aiškina, kad kai šilta, jiems lengviau surasti maisto konteineriuose, nes vilniečiai jo tikrai prisiperka per daug, nesuvalgo ir paskui išmeta, o žiemą tas maistas dažnai būna sušalęs, purvinas“, – niūriąją vargingo gyvenimo pusę praskleidė vargstančiųjų maitinimu besirūpinantis V. Bortkevičius.

Nors Vilniuje pradėjus veikti labdaros valgyklai „Betanija“ būdavo skelbiama, kad per dieną čia nemokamus pietus gaudavo daugiau kaip 500 žmonių, tačiau realybė buvo šiek tiek kitokia.

„Anksčiau maitinimas buvo organizuojamas šiek tiek kitaip. Norintieji pavalgyti nemokamai turėdavo stovėti ilgose eilėse, kad užsiregistruotų ir gautų talonus. Jų imdavo sau, savo šeimai, pažįstamiesiems. Būdavo neaišku, pas ką tie talonai patekdavo. Ateidavo vienas žmogus su penkiais talonais, pasiimdavo daugybę maisto ir nežinia, nei kam, nei kur tas maistas nukeliaudavo. Todėl ir besimaitinančiųjų būdavo daug – 500–600 žmonių. Supratom, kad apsukrieji pradėjo piktnaudžiauti, girdėjom, kad net ėmė prekiauti maisto talonais ir žmonėms skirtu maistu šerdavo gyvūnus. Todėl nusprendėme maitinimo pagal talonus atsisakyti. Dabar kiekvienas norintis būti mūsų lankytoju pirmiausia pabendrauja su socialiniu darbuotoju ir, jeigu jam ar jo šeimai tikrai reikia pagalbos, įrašomas į sąrašą. Sąraše esantis žmogus pietauja valgykloje ir, jeigu yra poreikis, gali išsinešti maisto ir savo sergantiems artimiesiems. Todėl kaskart pietaujančiųjų sąrašą tikrina savanoriai“, – apie pokyčius pasakojo „Betanijos“ vadovas.

Pašnekovas sako, kad žiemos vakarais „Betanijoje“ vakarieniauja iki 60 žmonių. Pietų jų susirenka daugiau: vasarą – nuo 150, o žiemą, jei spaudžia smarkus šaltis, – apie 250. Tačiau ne visada ateina tie patys žmonės. „Per metus į mus vidutiniškai kreipiasi apie 700 skirtingų žmonių, tačiau ne visi tampa nuolatiniais mūsų klientais“, – pridūrė jis.

Pirmieji lankytojai „Betanijos“ duris praveria likus maždaug porai valandų iki oficialios pietų pradžios, t. y. maždaug vienuoliktą. Iš anksto žmonės ateina ne dėl to, kad būtų pirmi prie stalo ar maisto gautų daugiau nei kiti. Daugelis nori sutikti savo pažįstamus, prie bendro stalo paplepėti apie savo gyvenimą ir politiką. Daug laiko turintys žmonės čia randa kuo užsiimti ir neretai išeina tik po vakarienės.

„Betanijos“ valgykla – ne Seimo posėdžių salė, bet joje diskusijų apie politiką tikrai netrūksta, o diskusijų šurmulį pertraukia ir barniai. Čia niekas nereikalauja pūsti į alkoholio matuoklį ir nešnairuoja į tuos, kurie sunkokai rankose išlaiko sriubos lėkštę ar svirduliuodami pasiekia staliuką. Tačiau niekas netoleruoja pernelyg įsismarkavusių alkoholio padauginusių valgytojų. Jau ne kartą jų raminti važiavo ir policija.

V. Bortkevičius aiškina, jog „Betanijoje“ elementarios kultūros – švaros, pagarbos kitam – privalu laikytis kiekvienam. Ne paslaptis, kad į valgyklą ateina ir ilgai vandens nemačiusių klientų. Niekas čia tokių neauklėja pakeltu balsu, bet tyliai pasiūlo nusiprausti, duoda dar ir muilo, šampūno, drabužių persirengti, bandydo įtikinti, kad to pirmiausia reikia jam pačiam, o ne kitiems.

„Ar tarp jūsų klientų yra daug benamių?“ – paklausiau pašnekovo, pastebėjęs jo kabinete ant sienos pakabintą iškalbingą „Benamystės žemėlapį“. Vadovas nesiryžta įvardyti konkrečių skaičių, nes tokia statistika nefiksuojama, tačiau jis įsitikinęs, kad tokių žmonių yra mažiau nei pusė. „Nemažai žmonių ateina gražiai ir švariai apsirengę, tikrai negalėtum pamanyti, kad jie yra benamiai. Galbūt juos tiesiog žlugdo vienatvė ar gaunamos pensijos neužtenka normaliai prasimaitinti mėnesį, nes didesnę dalį tenka pakloti komunaliniams mokesčiams“, – svarsto pašnekovas.

Nereikėtų manyti, kad nemokamų pietų kaip šiaudo griebiasi tik galo su galu nesuduriantys pensininkai ar benamiai. „Nors dažniausiai mūsų lankytojų amžius prasideda nuo 45-erių ir baigiasi ties 95-eriais, bet pas mus valgo ir aštuoniolikmečių, kurie išėję iš Vaikų globos namų tiesiog dar nespėjo įsitvirtinti gyvenime. Kiti jaunuoliai dėl priklausomybės svaigalams ar išėję iš įkalinimo įstaigų vis dar neranda tvirtos užuovėjos“, – lankytojų portretus bandė piešti „Betanijos“ vadovas.

Didžiausias žmonių antplūdis „Betanijos“ valgykloje būna per pietus. Tuomet gaminamas vienas šiltas patiekalas. Dažniausiai tai būna tiršta sriuba, paskaninta mėsos gabaliukais, arba košė. Kas antrą dieną ant stalo patiekiama kokių nors vaisių ar pieno produktų, kurių galima ir išsinešti. Vakare labdaros valgykloje galima išgerti šiltos arbatos ar kakavos, pasistiprinti sausainiais ar sumuštiniais.

Vadovas pasakoja, kad maistą valgyklai tiekia labdaros organizacija „Maisto bankas“. Jis labdarą surenka per prekybos centruose organizuojamas labdaros akcijas, o besibaigiančio galiojimo termino produktų parūpina ir prekybos centrai. Dažniausiai gauname vaisių, daržovių, pieno produktų, konditerijos gaminių, dešrų. Lietuvos laukuose išaugintų daržovių – bulvių, kopūstų, burokėlių, svogūnų – jau ne pirmus metus į valgyklą atveža vienas netoli Vilniaus gyvenantis ūkininkas, neskelbiantis savo pavardės. Labdaros valgykla taip pat naudojasi Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo teikiama parama maisto produktais.

1992 metais Vilniuje įkurtos „Betanijos“ valgyklos pagrindinė misija daugelį metų buvo pamaitinti skurdžiausiai gyvenančius vilniečius, tačiau prieš kelerius metus ši labdaros valgykla išplėtė savo veiklą ir tapo socialiniu centru, kur varguoliai ne tik gauna maisto, drabužių, galimybę nusiprausti, bet ir gali pabendrauti, susitikti su savanoriais bei turiningai praleisti laiką.

Dėl kitų gerovės

Socialinės paramos centre oficialiai dirba tik keturi žmonės: vadovas, pavaduotojas, vyriausioji virėja ir virėjos pagalbininkas. Tačiau kaip tiek žmonių sugeba nudirbti visus darbus?

„Mums padeda savanoriai, – paaiškina centro vadovas. – Šioje veikloje dalyvauja apie penkiolika mūsų žmonių. Tarp jų yra ką tik baigusių mokslus ir ieškančių darbo ir jau įsukusių sėkmingus verslus. Kai kurie yra mūsų valgytojai. Žmonės kartais patys pasisiūlo į talką, sakydami, kad jiems mieliau kažkuo užsiimti čia, nei vieniems sėdėti namuose. Taip pat jau ne pirmus metus mums talkina pagal tarptautinę programą „Erasmus Plus“ atvykstantys užsieniečiai. Šiuo metu pas mus darbuojasi turkė Elif ir italas Džerlandas. Gruodžio 1 dieną abu savanoriai surengs savotišką nacionalinį vakarą – mūsų lankytojams siūlys savo šalies patiekalų.“

Savanoriai nuneša patiekalus ant stalų, sutepa sumuštinius vakarienei, išverda karštų gėrimų, rūšiuoja vaisius ir daržoves, palaiko tvarką. Bene ilgiausiai vargstančiųjų labui socialinės paramos centre „Betanija“ darbuojasi Rima Voitechovič. Ji yra valgyklos vyriausioji virėja.

„Į šią valgyklą atėjau prieš 24 metus. Tuomet dar tik vyko jos remontas. Esu profesionali virėja. Anksčiau, kai baigėsi mano darbo sutartis vienoje darbovietėje, žmonės pasakė, kad kuriasi labdaros valgykla, kuriai reikia virėjos. Atėjau ir čia pasilikau. Per tuos metus nė karto nenusivyliau savo darbu. Gal toks darbas yra man skirtas – pagelbėti kitiems žmonėms, pasikalbėti su jais apie problemas“, – šypteli moteris.

Virėjos darbas prasideda pusę septynių ryte, o valgyklos duris ji užveria apie trečią ar pusę keturių popiet. Vėliau sumuštinius tepa savanoriai, indus suplauna kiti pagalbininkai.

„Dėl valgiaraščio ilgai galvos sukti netenka – kokių produktų turime, iš tokių ir verdame. Šiandien pietums verdu tirštą ryžių sriubą. Kadangi patiekalas tik vienas, stengiuosi jį pagardinti pakepintos mėsos gabaliukais. Jeigu mėsos pritrūksta, dedame sultinio, kauliukus verdam, kad riebiau būtų. Pirmadieniais dažniausiai verdame košes: ryžių, grikių, makaronų, kitomis dienomis – sriubas: burokėlių, kopūstų, pupelių... Paprastai viską suruošiu iš vakaro, jei reikia, užmerkiu pupeles, žirnius ar ilgiau verdančias kruopas“, – dėstė vargstančiųjų valgiaraščiu besirūpinanti moteris.
Virėja sakė, kad gamindama maistą ji laikosi ir pasninko reikalavimų – penktadieniais patiekalus gamina be mėsos. „Penktadieniais mums į pagalbą ateina būsimieji kunigai, parengiamojo kurso klausytojai. Jie penktadieniais nevalgo mėsos“, – pridūrė ji.

Tądien, kai kalbėjomės, pusę 40 litrų talpos puodo užpildžiusi ryžių sriuba, virėja pridūrė, jog nebuvo dienos, kad maisto būtų neužtekę. Netgi priešingai, jo dažniau lieka. Tuomet lankytojams duodama jo išsinešti į namus. R. Voitechovič pastebėjusi, jog pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais lankytojų paprastai būna daugiau nei kitomis dienomis. Mat tomis dienomis suruošiami dar ir maisto davinukai iš „Maisto banko“ patiektų produktų: pieno, kefyro, daržovių, vaisių...