Nesibaigiant migracijos srautams, be lietuvių kalbos, vis dažniau gatvėse, parduotuvėse ar viešajame transporte girdime ir kitas. Kartais tai kelia nepatogumų, ypač jeigu toks užsienietis dirba parduotuvėje, kavinėje ar pavėžėju. Be to, ir patys imigrantai, nemokėdami lietuvių kalbos, susiduria su kalbine atskirtimi ir mažesnėmis integracijos galimybėmis.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Nuo 2026 m. Lietuvoje prekes parduodantys ir paslaugas teikiantys juridiniai ir fiziniai asmenys turės užtikrinti tiesioginį gyventojų aptarnavimą valstybine lietuvių kalba Vyriausybės nustatytu lygiu. Seimui pritarus parlamentarės Evelinos Dobrovolskos pasiūlymui, aptarnauti klientus lietuvių kalba nebus reikalaujama iš tų, kurie tokia veikla nesiverčia nuolat ir parduoda prekes, pavyzdžiui, mugėse. Išimtys galės būti taikomos ir Mokslo ir studijų įstatyme nustatytais atvejais, kai reikalavimas mokėti valstybinę kalbą laikomas nepagrįstu teisės dirbti ribojimu.

Seimo nariai pabrėžė, kad minėtos nuostatos yra pagarbos savo kalbai ir savo piliečiams žingsnis. Kitaip su nepatogumais ir toliau susidurs patys lietuviai, o į mūsų šalį atvykę, bet lietuviškai nekalbantys užsieniečiai negalės visavertiškai integruotis į visuomenę.

Integracija – nuo mokyklos suolo

„Pavasarį Seime buvo patvirtinta strategija „Lietuva 2050“. Vyko dideli debatai dėl to, kad joje lietuvių kalbai ir jos ateičiai skirtas vos vienas sakinys: lietuvių kalba turi būti gyvybinga ir ją reikia perkelti į skaitmeninę erdvę. Sutinku. Tik kokia čia strategija? Latvių ir estų požiūris į valstybinę kalbą yra visiškai kitoks, panašiose strategijose kalba jiems – prioritetas, o norintieji atvykti į Latviją ar Estiją turi priimti valstybinę kalbą besąlygiškai“, – Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvių kalba imigracijos kontekste“ kalbėjo Seimo narys Audronius Ažubalis.

Pasak parlamentaro, paradoksalu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą ir Baltarusijos diktatoriaus vykdomos represijos savoje šalyje tapo pretekstu vykdyti ganėtinai liberalią imigracijos politiką. „Lietuvoje padaugėjo rusakalbių gyventojų, o diskutuoti apie rusų kalbos statusą ir jos funkcionavimą viešojoje erdvėje neliko didelio noro. Susidaro paradoksali situacija, kai nuo rusų pasaulio sukeltos agresijos bėgusių ukrainiečių ir baltarusių mokinių ugdymas vykdomas rusų kalba. Ukrainiečių ir gudų mokymas tautinių mažumų mokyklose karo pradžioje buvo suprantamas, tačiau karui pereinant į trečiuosius metus ir nemenkai daliai pabėgėlių liekant Lietuvoje svarbu rasti sprendimus, padedančius iš šių ir kitų valstybių atvykusiems mokiniams integruotis į mūsų visuomenę, tokią integraciją siejant su tinkamo kalbos žinių lygio įgijimu“, – pabrėžė Seimo narys.

A. Ažubalio teigimu, tiek latvių, tiek estų laikysena tautinių mažumų mokyklų klausimu – daug palankesnė jų valstybinei kalbai. Tam tikrais etapais nuosekliai didinant pamokų latvių ir estų kalbomis kitataučių mokyklose skaičių ir taikant papildomas priemones planuojama pereiti prie mokymo tik valstybine kalba.

Svarbi motyvacija

Konferencijoje dalyvavusi Seimo narė Dalia Asanavičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva istoriškai išliko ir dėl savo kalbos. „Labai pasitikiu mūsų visuomene, lietuvių kalbą išsaugojusia per įvairias invazijas. Šiandien mums niekas nedraudžia mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, reikšti savo tautiškumą per kalbą. Tačiau kalba yra ir integracijos raktas. Pati ne vienus metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir puikiai suprantu, ką reiškia integruotis kitoje valstybėje, kai esi svetimšalis, svetimtautis, svetimkalbis. Ir šiandien Lietuvoje nėra kitaip, nei buvo kitose valstybėse, kurios sprendė ne tik migracijos klausimą, bet ir tai, kaip padėti atvykusiesiems išmokti kalbos tos šalies, kurioje jie apsigyveno“, – dėstė pašnekovė.

D. Asanavičiūtė pabrėžė, kad bausti ar menkinti atvykusiuosius už tai, jog jie nesupranta kalbos, nėra tinkamas sprendimas – daug geriau veikia motyvavimas. „Raginu pasimokyti iš kitų valstybių klaidų, pavykusių ir nepavykusių procesų ir rasti savo būdą, kaip motyvuoti mokytis kalbos ir integruoti pas mus atvykusius žmones. Turime suprasti ir priimti realybę – imigracijos neišvengsime ir ateityje. Galime baubais paversti tuos, kurie atvyksta pas mus, ir nuo visko atsiriboti, bet juk galime priimti, suprasti ir padėti“, – teigė parlamentarė.

Pasak pašnekovės, su lietuviškai nesuprantančiu asmeniu ne vienas kalba ta kalba, kurią jis moka, bet taip mes nepadedame tam užsieniečiui integruotis. „Svarbu ne tyčiotis iš žmogaus ar jį izoliuoti, o jam padėti. Žmogus pasijunta savas valstybėje tik tada, kai supranta, kas aplink jį vyksta, kas kalbama“, – tvirtino D. Asanavičiūtė.

Pokyčiai – į gera

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko dr. Audriaus Valotkos teigimu, kalbos politika visada yra didesnių politinių procesų dėlionės dalis. Pastarųjų metų politiniai ir sociolingvistiniai pokyčiai verčia iš naujo permąstyti Lietuvos valstybinės kalbos politiką ir neatidėlioti reikiamų sprendimų. Artėjančius pokyčius Kalbos inspekcijos darbuotojai pajuto dar 2020 m. ir tam ruošėsi. Iki tol daugiau rūpinęsi kalbos kokybe, dabar daugiausia dėmesio skiria kalbos vartojimui. „Tiesa, tuo metu kalbos politiką labiau veikė vidiniai veiksniai. Verslas ir Laisvės partija tuomet labai norėjo daugiau anglų kalbos viešojoje erdvėje. Inspekcija pradėjo gauti skundų dėl to, kad žmonėms bankuose, draudimo bendrovėse pakiša angliškas sutartis, privačiose mokyklose – tik angliškas sutartis“, – aiškino pašnekovas.

Vėliau prisidėjo imigracija, kurią lėmė karas Ukrainoje, taip pat didėjo darbo imigracija. „Prieš dvejus metus Kalbos inspekcija paprašė savivaldybių kalbos tvarkytojų pateikti duomenis, kaip vyksta užsieniečių, visų pirma – ukrainiečių, mokymas. Vienuose rajonuose buvo daug galimybių mokytis, bet nebuvo norinčiųjų, kituose buvo laukiančiųjų kalbos kursų eilės, o kursai – labai brangūs, prastos kokybės, kompensavimas – nepakankamas, vadovėlių nebuvo ir pan. Po karo pradžios praėjus metams duomenys rodė, kad Lietuvoje žemiausios kategorijos egzaminus laikė 4 asmenys Elektrėnuose, 3 – Kaune, 2 – Radviliškyje, po 1 – Kupiškyje, Lazdijuose, Pasvalyje, Šilutėje, Tauragėje, Zarasuose. Buvo akivaizdu, kad Lietuva neturi veikiančios integravimo sistemos nei mokymo pajėgumų“, – dėstė dr. A. Valotka.

Praėjus dvejiems metams tapo akivaizdu, kad ukrainiečiai integruojasi į visuomenę, dirbantieji aptarnavimo srityje kalba lietuviškai tiek, kad galėtų atsakyti į klausimus, palaikyti pokalbį, vaikai mokomi lietuvių kalbos, nupirkta vadovėlių ir kitų priemonių. „Taigi svarbiausia žinutė ta, kad savivaldybės susitvarkė su pirminiu šoku“, – atkreipė dėmesį Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas.

Būtina užtikrinti galimybes

Kalbos vaidmuo integracijos procese – itin svarbus. Per kelerius pastaruosius metus šioje srityje padaryta tikrai nemažai: rengiama palyginti daug kursų, sukurta naujų mokymosi priemonių, nemenkos patirties įgijo ir kalbos mokytojai. Tiesa, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. Violetos Meiliūnaitės teigimu, pirmiausia reikia žinoti, kur visa tai rasti. „Sulaukėme žmonių, kurie nori mokytis, bet staiga pristigome mokytojų“, – tvirtino pašnekovė ir pridūrė, kad mokyti lietuvių kalbos užsieniečius gali ne kiekvienas mokytojas.

Dr. V. Meiliūnaitė priminė Kalbos komisijos indėlį į šį procesą. Nuo 2022 m. rengiamos nuotolinės ciklo „Kaip mokyti lietuvių kalbos kaip negimtosios?“ paskaitos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams ir lektoriams, remiamos mokomosios priemonės ir pan. Vietų, kur mokytis kalbos, jau yra ir patirties sukaupta nemažai, tačiau trūksta vadovėlių bei tekstų norintiesiems mokytis kalbos aukštesniu lygiu. Be to, norintieji laikyti valstybinės kalbos egzaminą kai kur susiduria su didelėmis eilėmis, tad svarbu užtikrinti, kad šie žmonės neprarastų motyvacijos.

Poreikis – didžiulis

Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė pabrėžė, kad atvykusieji nori būti saugūs, orūs ir jaustis šalies, kurioje įsikūrė, dalimi. Migracijos departamento gruodžio 1 d. duomenimis, užsieniečių, turinčių galiojančius leidimus gyventi Lietuvoje, yra 213 338. Daugiausia atvykėlių – iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, taip pat yra iš Indijos, Tadžikistano ir Uzbekistano bei kitų šalių. Pasak I. Balnanosienės, kalbos įgūdžiai didina įsidarbinimo galimybes ir karjeros perspektyvas, padeda užmegzti ryšius su vietos gyventojais ir palengvina integraciją į visuomenę, leidžia geriau pažinti vietinę kultūrą ir socialines normas.
Užsieniečiai lietuvių kalbos mokomi bei mokosi ir darbo vietose. Tai vyksta kalbant su kolegomis ir kasdien vartojant kalbą, per mentorystės programas, kalbos kursus darbo metu, dvikalbius dokumentus, profesinių situacijų imitavimą, „dienos frazės“ praktikas.

I. Balnanosienė pateikė tokius skaičius: šiemet, finansuojant Užimtumo tarnybai, lietuvių kalbos pradėjo mokytis 3 356 užsieniečiai, 2 218 iš jų – ukrainiečiai, 143 – baltarusiai, 135 – rusai. Per dvejus metus Užimtumo tarnybos finansuojamus kalbos kursus baigė apie 5 tūkst. užsieniečių, bet poreikis yra gal net dešimteriopai didesnis, negu galima pasiūlyti.

Padėjo pažinti šalį

Kaip Lietuvoje jaučiasi patys užsieniečiai? Aknazaras Meiramovas į mūsų šalį atvyko prieš ketverius metus iš Kazachstano. „Atvykau į Lietuvą studijuoti magistrantūroje. Studijavau anglų kalba, tad lietuvių kalbos lyg ir nereikėjo. Nuėjęs į parduotuvę išsiversdavau. Tačiau važiuodamas viešuoju transportu vis pagalvodavau, kad visai nesuprantu, ką kalba žmonės. Jūsų kultūra man patiko vis labiau, tad nusprendžiau, kad noriu ją pažinti geriau. O geriausias būdas – per kalbą“, – dėstė pašnekovas.

A. Meiramovas ėmė lankyti lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete. „Kursai vyko pusę metų. Kiekvieną dieną ir viskas tik lietuvių kalba. Ū ar u – nesuprantu. Paaiškina, bet vis tiek nesuprantu. Tada suvokiau: kad išmokčiau kalbą, ji turi būti mano kasdienybėje. Todėl nutariau įsidarbinti parduotuvėje, nes ten reikia nuolat bendrauti. Manęs nenorėjo priimti, nes nekalbėjau lietuviškai. Pažadėjau, kad mokysiuosi, stengsiuosi, ir buvau priimtas“, – pasakojo į Lietuvą atvykęs užsienietis.

Pasak pašnekovo, mokytis kalbos sunku, bet tas kelias praplečia ribas, padeda išeiti iš savo aplinkos, rasti bendraminčių, draugų, o svarbiausia, kad į kalbos besimokantį užsienietį vietiniai žiūri kitaip. „Ateini, stengiesi kalbėti jų kalba ir jie tave palaiko, tau padeda“, – teigė A. Meiramovas.

Nori likti – turi kalbėti

Kirgizų bendruomenės pirmininkas Belekas Aidarovas pirmiausia atkreipė dėmesį, kad jo vardas Belek, išvertus iš gimtosios kalbos, reiškia „dovana“, tiesa, lietuviai linkę pridurti galūnę. „O jau „Belekas“ turi kitą reikšmę, tad lietuviams prisistatau be lietuviškos galūnės“, – šypsodamasis dėstė 17 metų Lietuvoje gyvenantis pašnekovas.

B. Aidarovas baigė magistrantūros studijas Vilniaus universitete. „Po studijų įsidarbinau kalbų mokykloje. Ten kolegos padėdavo kalbėti lietuviškai. Iš pradžių buvo labai sunku“, – pasakojo kirgizas.
Vyras prisipažino, kad kalbos mokėsi nenoriai, tačiau liko Lietuvoje, sukūrė šeimą, vienas po kito gimė penki vaikai, tad be kalbos būtų buvę sunku. „Vaikai eina į lietuvišką darželį ir mokyklą, ir tai yra penki mano lietuvių kalbos mokytojai“, – teigė B. Aidarovas.

Bendruomenės vadovas atkreipė dėmesį, kad į Lietuvą atvyksta vis daugiau kirgizų. „Jeigu atvyksta šeimos, vaikai leidžiami į lietuviškas mokyklas. Turime iš tiesų puikių pavyzdžių, kai po 2–3 mėnesių vaikai jau puikiai kalba lietuviškai“, – tvirtino pašnekovas ir pridūrė, jog tam, kad užsieniečiai neužsidarytų vien savo tėvynainių burbule, mokytis valstybinės kalbos yra privalu. Tiesa, vien to nepakanka. „Labai svarbu ir norėti dalyvauti įvairiose veiklose. Pavyzdžiui, mums daug padeda Tautinių bendrijų namai“, – atviravo B. Aidarovas.

Mokyti reikia tikslingai

Apie tai, kaip sėkmingai mokyti užsieniečių ar tautinių mažumų atstovų vaikus lietuvių kalbos, paklausėme ilgametę patirtį šioje srityje turinčių Vilniaus lietuvių namų direktoriaus Gintauto Rudzinsko. „Kitakalbių vaikų mokymas lietuvių kalbos pas mus prasidėjo 1990 m. Mokykla buvo atidaryta tam, kad iš tremties grįžę mokiniai turėtų kur mokytis lietuvių kalbos ir kitų dalykų. Taigi patirtį ėmėme kaupti nuo tada, kai iš Sibiro, Kazachstano ir kitų tremties vietų tremtinių vaikaičiai, provaikaičiai pradėjo grįžti į Lietuvą. Todėl pirmosios metodikos atsirado dar tuomet. Be to, mes mokome asmenų, kurie grįžo iš emigracijos, tautinių mažumų atstovų vaikus. Mokėme ir nelegalių migrantų vaikus. Ir dabar yra daug lietuvių kilmės vaikų, kurie grįžta iš užsienio, taip pat yra daug užsieniečių, kurie mūsų šalyje gauna leidimus laikinai gyventi, nori greičiau adaptuotis, išmokti kalbą, vaikų. Šiuo metu turime ir 52 mokinius ukrainiečius“, – pasakojo mokyklos vadovas.

Vilniaus lietuvių namuose mokiniai, nekalbantys lietuviškai ar kalbantys silpnai, vienus metus mokosi lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos papildomai. „Jiems per savaitę būna 22 lietuvių kalbos pamokos. Toks vaikas nesodinamas į bendrojo lavinimo klasę – jis pirmiausia išmokomas kalbos išlyginamojoje klasėje. Ši praktika – labai efektyvi. Absoliuti dauguma vaikų per metus išmoksta kalbą taip, kad galėtų ja toliau mokytis ir kitus dalykus. Per metus eliminuojama kalbinė atskirtis. Tačiau kaskart, prieš priimdami vaiką į mokyklą, kalbamės su tėvais, ar jiems to reikia. Jeigu tėvai nesiruošia ilgesnį laiką gyventi Lietuvoje, lankyti mūsų mokyklą nėra tikslo“, – pabrėžė G. Rudzinskas.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.