Žmonės iš laukinės gamtos jau seniai atėmė savireguliacijos teisę ir vis bando ką nors taisyti, tačiau dažnai išeina atvirkščiai. Tas ypač pasakytina apie laukinių gyvūnų medžioklę, nes šioje srityje susiduria medžiotojų, aplinkosaugos ir visuomenės interesai.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Neseniai parengtu Aplinkos ministerijos ministro įsakymu siūloma atsisakyti tauriųjų elnių medžioklės limitų, mat, medžioklės plotų naudotojų teikiamos medžiojamųjų gyvūnų apskaitos duomenimis, per pastaruosius 5 metus tauriųjų elnių populiacija Lietuvoje padidėjo du kartus – nuo 41 266, nustatytų per 2017–2018 m. medžioklės sezoną, iki 85 950 šių kanopinių 2023–2024 m.
Smarkiai išaugusios tauriųjų elnių bandos daroma žala miškams jau skundžiasi Valstybinė miškų tarnyba, analizuodama Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis. Žemės ūkio asociacijos taip pat skelbia pavojų dėl augančios žalos žemės ūkio pasėliams ir prašo valstybės kompensacijų už šių kanopinių žvėrių padarytus nuostolius. Todėl numatoma, kad tauriųjų elnių medžioklė nuo šių metų sezono nebebus ribojama.

Medžiotojai didina skaičius?

Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas miškininkas Kęstutis Markevičius pritaria, kad tauriųjų elnių patelių ir jauniklių medžioklės nereikia riboti, tačiau jau ne vienus metus abejoja laukinių gyvūnų apskaitos duomenimis (juos, kaip minėjome, teikia patys medžioklės plotų naudotojai). Medžiotojo teigimu, Aplinkos ministerija gauna visiškai neatitinkančius tikrovės duomenis apie laukinių žvėrių skaičių mūsų miškuose. O Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, skirdama medžioklės limitus, ir remiasi tais skaičiais, kuriuos pateikė medžiotojų klubai.

Kiekvienas medžiotojų klubas, suskaičiavęs jam priklausančiuose medžioklės plotuose esančius žvėris, duomenis pateikia vietos miškininkams ir Aplinkos ministerijai. Taip viename miško masyve, kuriame gyvena, tarkime, aštuoniolika briedžių, ten medžiojantys net keturi medžiotojų klubai suskaičiuoja po dvidešimt ar daugiau briedžių. Vadinasi, tame miško masyve gyvena… apie aštuoniasdešimt briedžių, iš kurių galima leisti sumedžioti iki ketvirtadalio, arba – daugiau, nei realiai jų ten yra.

Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas pateikė ir kitą tipiškas pavyzdį: medžiotojų klubas, turintis tik apie 200 hektarų miško ir kelis tūkstančius hektarų laukų, teigia turintis tiek daug kanopinių žvėrių, kad šis skaičius visiškai prasilenkia su logika.

Todėl, ironizuoja pašnekovas, pažiūrėjus apibendrintus apskaitos duomenis, kai kuriuose rajonuose briedžių skaičius nurodomas toks, kad tuose miškuose sunku būtų prasibrauti per briedžių bandą… Ilgametis medžiotojas rengiant šią laukinių žvėrių apskaitą siūlo įtraukti ir miškininkystės, ekologijos ar kitų gamtos mokslų studentus. O žiemą – dronus.

Aplinkosauga prieš medžioklę

Aktuali ir bebrų medžioklė, mat dėl šių žvėrelių žemės ūkiui daromos žalos skundžiasi ne vienas ūkininkas. Pašnekovas čia bėdos nemato: kiekvienas medžiotojas, į kurį kreipiasi žemės savininkas, sumedžios žalą darantį gyvūną. O bebrų padarytą žalą skaičiuoja rajoninės žalos vertinimo komisijos. Tačiau bebrai ir jų veikla tampa tikra bėda miestų teritorijose: mat čia medžioklė negalima. Mūsų miestai sparčiai plečiasi, užimdami buvusias natūralias bebrų buveines. Tad šie žvėreliai maistui ir užtvankų statyboms ima versti sodininkų vaismedžius ir parkų medžius. Tinkline tvora aptverti medžių kamienus šiuo atveju nelabai tepadeda, o taip apsaugojus medžius bebrai tik eina vis gilyn į miestų teritorijas.

Todėl, K. Markevičiaus nuomone, mūsų aplinkosaugos specialistai su medžiotojais turėtų rasti bendrą sprendimą. Kaip pašnekovas ne kartą minėjo dalykiniuose susitikimuose su Lietuvos aplinkosaugos pareigūnais, mes turime imti pavyzdį iš Lenkijos, Vokietijos ar Skandinavijos, kur aplinkosauga dirba kartu, o ne prieš medžiotojus. Dabar medžiotojams susidaro toks įspūdis, kad aplinkosauga skirta tik medžiotojams nubausti, o ne kartu užkardyti brakonieriavimą ir kitus aplinkos pažeidimus.

Pavojuje – ir kurapkos

K. Markevičius atkreipia dėmesį ir į sunaikintas natūralias upelių apsaugos juostas, kurių išsaugojimui dalis ūkininkų aršiai priešinosi, su traktoriais atvažiavę iki Vyriausybės. Taigi, nemažai ūkininkų jas suaria, dirba žemę iki pat vandens ir, aišku, naudoja chemikalus, nors apsaugos zonai reikia palikti viso labo 3–5 metrus nuo vandens iki viršutinės upelio šlaito briaunos, priklausomai nuo upelio ilgio. Tokios ūkinės veiklos rezultatus jau mato visi: iki šiol dažnai net ir žvyrkelių pakelėse matytos kurapkos jau įrašytos į raudonąją knygą. O ir kiškių populiacija dėl šių ir kitų priežasčių nuosekliai mažėja.

O štai vilkų skaičius šalyje, priešingai, – vis didėja. Mat daugėja jų pagrindinio grobio – kanopinių žvėrių – bandos. Be to, ūkininkai ir kaimo vietovėse gyvenantys žmonės laiko vis daugiau naminių gyvūnų, o tai taip pat yra geidžiamas pilkių grobis. Todėl vilkų medžioklė, ilgamečio medžiotojo nuomone, neturėtų būti limituojama. Užtektų tik apibrėžti jų medžioklės sezoną. Antraip, jei vilkai nustos bijoti žmogaus (jau užfiksuota atvejų, kai vilkai vidury dienos įsiveržia į ūkininko kiemą ir pjauna gyvulius ar čia įsivarytą žvėrį), kaimo vietovių gyventojai turės rimtų problemų.

Apibendrindamas savo mintis, K. Markevičius pabrėžia: laukinė gamta – tai mūsų visuomenės turtas. O laukinių žvėrių neišvengiamai daroma minimali žala pasėliams (iki 5 proc.) neturėtų būti net fiksuojama, kaip tai yra daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Pasak pašnekovo, laukinė gyvūnija ir jos gerovė – tai kiekvienos civilizuotos valstybės garbės reikalas.