Pasak G. Jonušienės, ryžtą tuoktis turėtų lemti ne išoriniai veiksniai ar visuomenės nuostatos, o vidinės paskatos.

1970-aisiais nevedusių 25–29 metų amžiaus amerikiečių buvo tik 19 proc., dabar – net 64 proc. Lietuvoje net 80 proc. jaunų porų gyvena nesusituokusios. Tokia statistika verčia manyti, kad daugėja vyrų, bijančių įsipareigoti ir rūpintis šeima. Kodėl vyrai bijo vesti? Apie tai kalbamės su psichiatre, seksualinės medicinos gydytoja dr. Giedre Jonušiene.

Mėta INKĖ

Partnerių pasirinkimo modeliai

Kokių moterų vyrai vengia? Kiekvienas vyras instinktyviai vengia jam netinkančios moters, t. y. tos, kuri neatitinka jo grožio etalono, bendravimo supratimo, erudicijos, išsilavinimo. Vyras gyvenimo partnerę renkasi ir pagal neverbalinius signalus (kvapą, išvaizdą, manieras, kūno kalbą), taip pat atsižvelgdamas į šeimoje ar aplinkoje vyravusius vyro ir moters santykių modelius, bendravimo stereotipus, savo asmenybės struktūrą bei moralines vertybes.

Ar tiesa, kad vyrai nori paklusnios moters ir bijo, jog vedę neatsidurtų „po padu“? Nuomonė, kad moteris turi klausyti savo vyro, – plačiai paplitusi, tačiau neuniversali. Egzistuoja keli partnerių pasirinkimo modeliai.

Pasak antropologės Helen Fišer, yra keli asmenybės tipai: direktorius, tyrėjas, statytojas ir derybininkas. Pagal juos galima prognozuoti partnerių tinkamumą. Antropologės teigimu, žmoguje gali išryškėti keli tipai, bet visgi yra dominuojantis. Taigi ne visi vyrai linkę vadovauti. Paprastai direktoriai renkasi derybininkes, tyrėjai – tyrėjas, statytojai – statytojas.

Kitos psichologinės partnerių pasirinkimo teorijos teigia, jog partnerius renkamės panašius į save, savo tėvus ar tuos žmones, kurių savybėmis žavimės, o kartais traukia ir priešingybės. Socialinės aplinkos teorija pabrėžia, kad partnerius renkamės pagal socialinę klasę ir išsilavinimą, o evoliucinė teorija pagrįsta biologiniais evoliucijos dėsniais (dauginimusi). Taigi partnerio pasirinkimas – gana sudėtingas ir daugialypis procesas.

„Tiesa ta, kad vyras gali mylėtis su moterimi be gilesnių jausmų, tik atsiradus susižavėjimui, o moteris mylisi su vyru, kai jaučiasi įsimylėjusi ar įžvelgia jame potencialų partnerį ilgalaikiams santykiams. Šis elgesys susijęs su rūšies išlikimu ir lyties funkcija: vyrams – su noru daugintis, moterims – su noru rūpintis palikuonimis“, – tvirtina dr. G. Jonušienė.

Gydytojos teigimu, yra vyrų, kurie kuria ilgalaikius ryšius ne tik dėl vaikų – jie prisiriša prie partnerės. Tai lemia tam tikri hormonai ar psichologiniai, socialiniai elgesio modeliai. Tokie vyrai nori turėti žmoną ir veda.

Partnerio pasirinkimas – gana sudėtingas ir daugialypis procesas.

Santuokos poreikis – individualus

Pasak dr. G. Jonušienės, amžius šiuo atveju nėra svarbiausias kriterijus. Meilė – labiausiai kontroversiškai analizuojamas jausmas žmonijos istorijoje. Manoma, jog meilė turi du etapus: romantinį ir brandųjį. Renkantis partnerius romantinės meilės pradžioje labai svarbūs yra feromonai. Jie vaisingomis dienomis moterį daro patrauklią, o šalia esančius vyrus – jautrius. Veikiami šių cheminių reakcijų, du individai susitinka reprodukcinei funkcijai – susilaukti palikuonių. Įsimylėjus smegenyse aktyvuojamos cheminės struktūros, sukeliančios euforiją, kuri įprastai trunka 2–3 metus.

Kitas nuoseklus etapas – vaikų auginimas, t. y. tėvinė investicija. Tam tikrų rūšių gyvūnai dėl šio fenomeno gamtoje poruojasi ilgam, kartais – net visam gyvenimui. Žmogaus brandžiosios meilės periodu vyrauja prisirišimas. Partneriams liečiantis, glaudžiantis išsiskiria cheminių medžiagų endorfinų, veikiančių raminamai, net mažinančių skausmą.

Taigi yra vyrų (nepriklausomai nuo amžiaus), kurie „myli meilės euforiją“, nuolat jos siekia užmegzdami naujus santykius. Jie gali niekada nesubręsti santuokai.
Poros, sulaukusios brandžiosios meilės etapo ir nusprendusios likti kartu, tuokiasi. Ryžtis susituokti turėtų lemti ne išoriniai veiksniai ar visuomenės nuostatos, o vidinės paskatos ir laiko patikrinti jausmai.

G. Jonušienė: „Tiesa ta, kad vyras gali mylėtis su moterimi be gilesnių jausmų, tik atsiradus susižavėjimui, o moteris mylisi su vyru, kai jaučiasi įsimylėjusi ar įžvelgia jame potencialų partnerį ilgalaikiams santykiams".

Prioritetai kinta

Pašnekovės teigimu, šiuo metu vyrauja du seksualinio elgesio scenarijai: tradicinis, t. y. seksas tik po vedybų, ir romantinis, kai įsimylėjus sueitis pateisinama, nepaisant vedybų. Didėjant visuomenės tolerancijai, plinta antrasis variantas. Jungtinėse Amerikos Valstijose 23 metus trukusio tyrimo metu buvo nustatyta, jog susituokusios, bet iki vedybų ilgai gyvenusios kartu poros skiriasi net 50 proc. dažniau nei tos, kurios iki santuokos drauge negyveno. Lietuvoje skyrybų skaičius tiesiog gąsdina: kai kuriuose regionuose jau skiriasi kas antra susituokusi pora.

Tačiau noras tuoktis išlieka. Šiandien tuokiamasi vyresniajame amžiuje, prioritetu tampa išsilavinimas, profesiniai laimėjimai. Vis labiau populiarėja vadinamosios startinės santuokos, kurias jau 1960 metais prognozavo antropologė Margaret Mid. Tai santuokos be palikuonių ir be bendros ekonominės gerovės, jos paprastai baigiasi iki 30 metų amžiaus.

Santuokos pranašumai

Įrodyta, jog vyrai, gyvenantys santuokoje, rečiau serga depresija, juos rečiau ištinka ūminės širdies ir kraujagyslių ligos, be to, jie gyvena ilgiau. Gyvenimas poroje teigiamai veikia ir lytinį gyvenimą. Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkų duomenimis, santuokoje gyvenantys žmonės mylisi kelis kartus per savaitę (du kartus dažniau nei nesusituokę).

„Visavertis seksualinis gyvenimas poroje – tai sveikatos šaltinis. Tad jeigu norite gyventi ilgiau ir kokybiškiau – tuokitės. Tačiau atminkite, kad seksualinės simpatijos ar įsimylėjimo nepakanka santuokai. Jos pagrindas – atsakingai apmąstytas sprendimas. O santuokos krizes spręskite kartu: kalbėkitės, bandykite įžvelgti savo panašumus ir tai, kas jus sieja, o ne ieškokite priekaištų bei skirtumų“, – pataria seksualinės medicinos specialistė.