Apie molį, jos rankose įgyjantį išraiškingas formas. Apie pomėgį bendrauti su tais, kurie yra artimi, ir gebėjimą tykiai atsiriboti nuo to, kas neįdomu. Dar – apie kelionių aistrą, galingus automobilius ir rašymo magiją. Apie vienį, kuris vadinamas gyvenimu. Su Nomeda Marčėnaite.

Birutė JANČIENĖ

– Šiandien jūsų nematyti nei televizijoje, nei nuotraukose iš viešų vakarėlių. Ką veikiate? Ir kaip šiandien jus pristatyti?

– Nemėgstu įvairių pristatymų ir prisistatymų. Štai didysis Lietuvos menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savyje įžvelgė kompozitorių, tačiau daugelį iš mūsų žavi jo paveikslai. Vis dėlto kas jis toks? Be abejo, ir dailininkas, ir kompozitorius. Nelygu, kam kaip atrodo. Įvairūs vertinimai, vardai, apdovanojimai, titulai ir nominacijos – formalūs dalykai. Baigiau Dailės akademiją, tad tikriausiai esu dailininkė. Dirbau televizijoje. Tačiau žurnaliste savęs nelaikau. Neabejoju, kad yra žmonių, pažįstančių mane tik iš ekranų. Koks skirtumas! Galbūt praeis dešimtmetis kitas, ir niekas manęs neprisimins. Na, ir kas? Šiandien tiesiog mėgaujuosi gyvenimu. Dirbu. Kuriu. Ir tai yra nepaprastai smagu!

– Ar tebemigruojate tarp Vilniaus ir Panevėžio – iš namų į kūrybines dirbtuves ir atgal?

– Tikrai taip! Tikriausiai esu labai nuobodi – nei veiklos nepakeičiau, nei pavardės. Nuo gimimo – Marčėnaitė! Panevėžyje aš dirbu. Tiesa, ne kokioje nors kontoroje ir ne penkias dienas per savaitę. Šiame mieste yra puikus keramikos fabrikas, čia jau ne vienus metus nuomoju plotą ir kuriu šamoto keramikos dirbinius. Išlekiu dviem trims dienoms. Ir dirbu iki išprotėjimo. Keliuosi šeštą valandą ryto, atsigulu antrą po vidurnakčio. Mane veža toks ritmas. Baigusi darbus, tegul ir vidury nakties, sėdu į automobilį ir dumiu į Vilnių. Man patinka vairuoti. Atsipalaiduoju, klausausi muzikos…

– Juk šioks toks kelio gabalas... Audžiate naujus sumanymus, rikiuojate artimiausius planus?

– Šiuo metu degu kelionių nuotaikomis ir ruošiuosi parodai, kurią surengsiu rudeniop. Turiu tikslą, idėją. O kūrybinis moto skamba taip: „Ji bijojo mirties, nes neišdrįso gyventi.“ Parodą skiriu mamai. Tai pokario mergaitei, kuri iš sunokusio pumpuro taip ir netapo žydinčiu žiedu. Ir visoms moterims, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepražydo.

– Na, o kol sulauksime tų dvasios gelmių paieškų rezultatų, išduokite artimiausius planus – kur ketinate keliauti?

– Pirmiausia – į Egiptą. Tai aštuonioliktojo gimtadienio dovana dukrai Ulai. Paskui – į Australiją. Ten laukia didelis „projektas“. Plauksime į Papua Naująją Gvinėją, galbūt ir dar toliau. Kiek ilgai užsibūsiu? Nė nežinau, bilietus turime tik į vieną pusę.

– Esate tikra nenuorama, užsimojusi „išragauti“ visą pasaulį?

– Kelionės man patinka. Iš tiesų mačiau daug kraštų. Europa – juk kiekgi jos tėra – skersai išilgai išmaišyta. Amerikos žemyne irgi buvojau. Bet kol kas dar nepatyriau tiek, kiek teko mano gyvenimo draugui Vytui. Pernai jis su bičiuliais perplaukė Ramųjį vandenyną. Talžant 12 metrų bangoms, siaučiant audroms. Namuose Vyto nebuvo septynis mėnesius. Buvo daug streso, įtampos, tačiau ir romantikos. Palaikėme palydovinį ryšį. Jis – aukso kainos. Tiesiogine prasme.

– Galima suprasti, Vytas jūsų gyvenime užima labai svarbią vietą. Tačiau gyvenate skyrium?

– Toks gyvenimo būdas mums abiem tinka. Susimatome, vakarojame tai pas jį, tai pas mane, išsiskiriame... Netrukus išsiskirsime tam, kad susitiktume Australijoje! Vytas ten nuvyks pirmiau už mane. Aš moku prisitaikyti. Ir visi gyvenimo variantai man tinka. Kai Vytas „matavo“ Ramųjį vandenyną, aš vasarojau jo vienkiemyje esančioje sodyboje. Tai išties mistiška vieta. Ten kažkada gyveno ragana. Sodyboje auga šermukšnis, kiek tolėliau – eglynas. Beje, po tuo šermukšniu buvo atkasti žmonių plaukais perrišti užkeikimai. Ar sodyboje vasarojau viena? Taip! Netgi be šuns? O kam tas šuo!

– Ilgėjotės mylimo žmogaus?

– Mano širdyje niekada nebūna tuštumos. Nes joje telpa visi man artimi žmonės. O jų aš turiu. Ir juos labai branginu. Taip, šiandien mano gyvenime yra Vytas. Man patinka jo mąstymas, humoro jausmas, žavi erudicija, vyriškumas, kurį aš suprantu savaip. Man vyriškas vyras – švelnus, jautrus, dėmesingas. Vytas turi tris vaikus, su jais labai gražiai bendrauja. Jis puikiai sutaria su savo mama. Tokie dalykai daug ką pasako.

– Tikriausiai tokioje vienumoje – turiu omeny sodybą – kyla noras rašyti? Prisiminkite knygą „Lėlė“. Kodėl stvėrėtės plunksnos?

– Rašyti lygu piešti. Paveikslai gimsta iš potėpių, knygos – iš žodžių. Man rašymas teikia didelį malonumą. Juk iš raidžių kuriame žodžius, iš žodžių – sakinius. Mintys sulimpa ir tampa kūnu. Prisimenu, atidavusi knygą į spaustuvę, kovojau dėl kiekvieno stilistės išbraukto ar pataisyto žodžio. Man tekstas turi skambėti. Lyg muzika. „Lėlėje“ suguldyti kaimo vaizdai gimė iš kaimą pažinusių žmonių pasakojimų ir mano pačios potyrių. Visai nesvarbu, kad esu vaikas, augęs ant asfalto, tarp mūro ir betono blokų. Ir kad trys mūsų giminės kartos tokios – nuo grindinio. Tačiau visiems sakau, jog širdyje visada ilgiuosi gamtos, jos grožio, tikrumo, spalvų.

– Ar vis dar maga dėlioti žodžių mozaikas?

– Viliuosi, dar parašysiu knygų. Apmaudu, kad mano kompiuteris „surijo“ trečdalį vienų pamąstymų. Galvoje kirba dar keli sumanymai. Rašymas – nuostabus procesas. Aš dažnai užsiimu sielos higiena – išrašau savo emocijas, išgyvenimus, pastebėjimus.

– Tokias mažytes moteriškas paslaptis?

– Ten būna įvairių pamąstymų. Pastebėjau įdomų dalyką. Save prisimenu nuo labai seniai. Žinote, koks prisiminimas ryškiausias? Aš nežaidžiau su lėlėmis. Ir tai ilgai mane stebino. Man tiesiog nereikėjo tų mergaitiškų žaislų, nors visoms draugėms piešdavau popierines lėles. Man rūpėjo mašinytės, dviračiai, medžiai ir transformatorinių stogai. Ir, kiek pamenu, niekada neskirsčiau daiktų, užsiėmimų, sporto šakų į mergaitiškus ir berniukiškus. Nesąmonė! Vengiu įvairių klišių, stereotipų. Aš gyvenu savo gyvenimą!

– Ne paslaptis ir jūsų kulinariniai gebėjimai. Net receptų knygą parašėte. Mėgstate gaminti, rūpi skaniai pavalgyti ar stengiatės įtikti tiems, kuriuos mylite?

– Mėgstu ir gaminti, ir pavalgyti. Virtuvė – savotiškos kūrybinės dirbtuvės. Patinka improvizuoti, tarpusavyje derinti įvairių pasaulio virtuvių receptus. Derinti galima ne tik spalvas, bet ir skonius. Beje, negaliu ilgai trypčioti virtuvėje. Todėl dažniausiai gaminu greitai paruošiamus patiekalus. Kelias į vyro širdį veda per skrandį? Iš tiesų tų kelių yra daug. Kiekvienam žmogui – tiek vyrui, tiek moteriai – reikia dėmesio, supratimo, palaikymo. Vienpusės pastangos yra tuščios.

– Kardinalūs pokyčiai jūsų irgi negąsdina. Kažkada gyvenote už Vilniaus ir taip nuoširdžiai džiaugėtės rasotais kaimo rytais. Šiandien įsikūrėte pačioje sostinės širdyje. Ir?..

– Jaučiuosi puikiai! Pasakysiu paprastai: nereikia prisirišti prie praeities ir laikytis jos įsikibus, nereikia draskyti žaizdų – jos vėl ima kraujuoti. Reikia paleisti tai, kas buvo. Kad galėtum gyventi toliau. Aš prisirišu ne prie vietos ir ne prie daiktų, o prie man brangių ir mylimų žmonių.

– Ir tie vaikai – jau visai nebe vaikai. Argi ne taip?

– Maniškiams Ulai ir Titui – po aštuoniolika. Tačiau jie vis tiek mano mažiukai... Nes yra ir visada bus jaunesni už vyresnėlį Dovą. Paauglystės dygumas jau numalšo. Apie vaikus galėčiau kalbėti visada ir daug. Svarbiausias dalykas santykiuose yra meilė. Besąlygiška. Vaikams visada privalai būti atrama, į kurią jie galėtų atsiremti bet kurią akimirką. O kalbėtis reiškia klausyti. Ir girdėti. Užtat jie tokie atviri – pasakoja apie viską: mokyklą, draugus, meiles seiles.

– Nomeda, esate ne tik mama, bet ir močiutė. Kaip auga mažoji anūkė?

– Fridai – jau šešeri. Ji – didelė mergaitė, o aš esu bloga močiutė. Nors be proto myliu Fridą, velniškai trūksta laiko su ja pabūti. Vis nauji darbai, nauji projektai, nauja veikla. Labai tikiuosi, kad mūsų bendrystės laikas – dar prieš akis.

– Iš kur semiatės teigiamų emocijų? Tikriausiai turite kokį nors ypatingą geros nuotaikos baterijų kroviklį?

– Paprastas patarimas – jeigu juntate, kad tamsios mintys į galvą lenda, vykite jas kuo toliau, stverkitės naujos veiklos, eikite, plaukite, keliaukite, keiskite judėjimo kryptį. Arba sustokite. Bent trumpam. Kad vėl galėtumėte judėti į priekį. Mano draugas pasakojo įdomią istoriją apie savo bendramokslį, kuriam mokytoja suraitė blogą pažymį vien už tai, kad vaikis parašė tokį sakinį: „Jautėmės labai pailsėję, bet buvome labai pavargę.“ Esą čia prieštaravimas. Tačiau, Dieve, koks jis teisingas! Būti ar nebūti laimingam, priklauso nuo žmogaus.

– Išsiskiriate savo aprangos stiliumi. Tikriausiai išvydus jus, apsirengusią, tarkime, juodos ir baltos spalvų eilute, reikėtų suklusti? Nomedai kažkas nutiko!

– Vienu metu dėvėjau juodais ir baltais – arlekino – langučiais išmargintas kelnes ir tokį pat švarkelį. Tačiau tikrai ne todėl, kad blogai jaučiausi ar buvau dėl ko nors susikrimtusi. Tiesiog norėjosi kitų spalvų. Man patinka būti kitokiai. Ir minioje visada pastebiu išskirtinius žmones – kitaip apsirengusius, susišukavusius. Prisimenu, prieš kelerius metus – tuomet dar nebuvo madinga – nusitepiau nagus juodu laku ir kiekvieno nago viduryje patupdžiau po baltą tašką. Tačiau šiandien, kai taip gražinasi kas antra moteris, išvis nelakuoju nagų.

– Patinka galingi automobiliai, spardote kamuolį, įdomiai rengiatės, mažai miegate. Kas dar?

– Nemėgstu maltis po parduotuves. Naujus drabužius perku paskubomis. Užbėgu į parduotuvę, stveriu patikusį drabužėlį, greitai pasimatuoju ir lauk! Daugelis moterų „šopingą“ vadina relaksacija, o man tai – didžiausias košmaras! Kas kita – automobiliai. Pamatau kokį naują mašiniuką ir taip knieti prasilėkti, išbandyti mašinos manevringumą, įvertinti jos dizainą. Neseniai mano kieme atsirado galingas automobilis, vardu „bimbalas“. Keturi varomieji ratai, didelis greitis. Dar? Patinka nardymas. Kartą nardydama Raudonojoje jūroje užsižaidžiau su žuvimi ir atsidūriau toli nuo kranto. Teko skubintis, nes saulė jau sėdo vakarop. Patinka ir giluminis nardymas. Povandeninis pasaulis – nuostabus. Seniai jį pažinau, telieka išsilaikyti egzaminą ir gauti giluminio nardymo pažymėjimą.

– Ar yra dalykų, kurie jus baugina?

– Nebijau nei tamsos, nei aukščio, nei greičio, nei uždarų patalpų. Atrodo, lyg ir nekamuoja tos „tradicinės“ baimės. Baugina, ne, greičiau jaudina tai, kad žmonės pamiršta būti geri. Ir tampa pavydūs, pikti, kerštingi. Būna, kad užsiplieskiu, supykstu, tačiau greitai atleidžiu. Manau, kiekvienoje situacijoje reikia save tramdyti, kad neužsiliepsnotum. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Negalėdami keisti situacijos, keiskime požiūrį.