Patyčios jau kurį laiką išlieka opia Lietuvos problema: 2017–2018 metais atlikto „Moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo“ (angl. Health Behaviour in School-aged Children), kurį kas ketverius metus vykdo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) duomenimis, Lietuvos mokiniai patiria daugiausia patyčių, lyginant su kitų Europos šalių ir Kanados bendraamžiais.

Vis dėlto, apie mokykloje patiriamas patyčias vaikai ne visada linkę atvirauti su tėvais ir bando šią problemą spręsti savarankiškai. Kokie signalai gali išduoti, kad vaikas patiria patyčias ir kaip turėtų elgtis tėvai, pataria Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto, Lietuvos traumų psichologijos asociacijos ir Europinės trauminio streso tyrimų draugijos narė, Kauno kolegijoje psichologinę pagalbą darbuotojams ir studentams teikianti psichologė Marina Guptor.

Apie vaiko patiriamas patyčias gali signalizuoti pasikeitęs elgesys

Norėdami atpažinti, kad vaikas patiria patyčias, tėvai turėtų būti atidūs, stebėti, ar nepasikeitė vaiko elgesys. Pasak M. Guptor, išduodančiais ženklais galima būtų laikyti atsiradusį vaiko uždarumą, nenorą kalbėti apie mokyklą ir į ją eiti. Apie tai, kad vaikas susiduria su sunkumais, galima įtarti ir radus sugadintus jo daiktus, atsiradusias mėlynes ar įdrėskimus, pasikeitusią nuotaiką.

„Iš pirmo žvilgsnio atpažinti, kad vaikas patiria patyčias, gali būti sunku, nes vaikai dažniausiai nelinkę apie tai pasakoti. Nėra specifinių ženklų, rodančių, kad vaikas patiria patyčias. Tačiau vaiko elgesys neretai pasikeičia, jis nenori kalbėti apie mokyklą, arba, paklaustas kaip sekėsi mokykloje, atsako labai trumpai, pvz., „gerai“, „normaliai“ ir pan. Patyčias patiriantis vaikas taip pat gali tapti uždaresnis, ilgą laiką būti savo kambaryje, nenorėti bendrauti su aplinkiniais.

Neretai pakinta ir vaiko socialinis gyvenimas: jis sunkiai susiranda draugų, sumažėja esamų draugų ratas, vaikas vengia eiti į mokyklą. Svarbu atkreipti dėmesį, jei vaikas grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, neretai sako, kad pametė daiktus ar pinigus; turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių; pradėjo eiti kitu keliu iš namų į mokyklą; grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas“, – ženklus, galinčius išduoti, kad vaikas patiria patyčias, vardija Kauno kolegijoje dirbanti M. Guptor.

Svarbu sukurti vaikui saugią erdvę, kurioje jis nebijotų pasipasakoti

Penkerius metus Jaunimo linijoje savanoriavusi psichologė atskleidžia, kad svarbu, jog tėvai nepaliktų vaiko vieno spręsti savo problemų, nekritikuotų jo ir sukurtų saugią erdvę, kurioje jis jaustųsi galintis atvirai išsipasakoti.

„Pirmiausiai, tėvams reikėtų kuo daugiau kalbėtis su vaiku, kad galėtų sužinoti apie patyčias, rodyti vaikui atjautą, paaiškinti, kad jie yra susirūpinę, stengtis bendrauti nekritikuojant. Tačiau ir patiems tėvams tai gali būti nemažas iššūkis, jie gali jausti nerimą, bejėgiškumą. Dažnai tėvams sunku pradėti pokalbį, jie ne visada žino, kaip apie tai pradėti kalbėti. Tokiu atveju galima pasikonsultuoti su psichologu apie tai, kaip pasikalbėti su vaiku apie patyčias.

Svarbu nepalikti vaiko vieno manant, kad tai praeis ir vaikai „išaugs“ iš patyčių, t. y. nelaikyti patyčių normaliu reiškiniu. Reikia nepamiršti, kad užmegzti pokalbį apie patyčias yra suaugusiųjų pareiga. Prieš pradedant pokalbį, svarbu, kad patys tėvai jaustųsi ramiai, apgalvotų, ką pasakys savo vaikui, stengtųsi suprasti vaiko būseną, išklausytų jį ir kartu ieškotų sprendimų. Apie savo įtarimus dėl patyčių tėvai taip pat gali pakalbėti ir su klasės auklėtoja“, – pataria M. Guptor.

Patyčios gali turėti įtakos ne tik skriaudžiamo vaiko psichinei sveikatai

Pasak psichologės, patyčias patiriantis vaikas gali susidurti ne tik su liūdesiu, nerimu ar įtampa. Pagalbos nesulaukiantiems vaikams gali kilti mintys apie savižudybę, atsirasti fiziniai skausmai, pvz., galvos, pilvo ir kt. M. Guptor atkreipia dėmesį, kad vėliau su neigiamomis patyčių pasekmėmis gali susidurti ne tik vaikai, iš kurių buvo tyčiojamasi, bet ir skriaudėjai ar stebėjusieji patyčias.

„Vaikai, patirdami patyčias, neretai jaučiasi nesaugiai, padidėja nerimas, baimės, gali atsirasti bejėgiškumo jausmas, jie gali nuolat jausti įtampą. Taip pat neretai vaikai, iš kurių tyčiojimąsi, gali jausti liūdesį, kaltę, vienatvę. Kaip ilgalaikio nerimo, įtampos ir baimės pasekmės gali atsirasti depresija, nerimo sutrikimai ir pan.

Taip pat patyčios gali būti žemos savivertės, nepasitikėjimo savimi priežastimi. Gali atsirasti ir sveikatos nusiskundimai: galvos, pilvo skausmai, gali sutrikti miegas, pasikeisti apetitas, vaikas gali jausti pykinimą. Visa tai trukdo mokytis, todėl gali suprastėti pažymiai. Kai kuriems vaikams dėl nuolatinių patyčių, nežinojimo kaip tai sustabdyti, nesulaukiant pagalbos, gali kilti mintys apie savižudybę.

Patyčios neigiamų pasekmių gali turėti ir patiems skriaudėjams. Specialistų nuomone, laiku nesustabdžius šių vaikų smurtinio elgesio, jiems gresia didesnis pavojus pradėti piktnaudžiauti alkoholiu, tabaku, dažniau smurtauti, patirti mokymosi sunkumų.

Tuo tarpu stebintiems patyčias kyla pavojus dažniau patirti nerimą, nesaugumą, sunkumų mokymosi procese, gali sumažėti jų motyvacija mokytis ar atsirasti „mokyklos baimė“. Juos gali dažniau kamuoti psichosomatiniai negalavimai dėl baiminimosi patirti patyčias ar kaltės, kad nesugebėjo apginti skriaudžiamojo“, – galimas patyčių pasekmes vardija M. Guptor.