Po tėvų skyrybų 95 proc. vaikų lieka gyventi su mamomis, maždaug penktadalis vyrų beveik nebebendrauja su vaikais, ketvirtadalis jų neprisideda ar labai nereguliariai prisideda prie vaikų išlaikymo. Koks likimas laukia vienišų mamų ir kaip tokia padėtis veikia pačius vaikus?

Skiriasi kas antra pora

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1945 m. Lietuvoje išsiskyrė 35 sutuoktiniai. Deja, nuo to laiko skyrybų skaičius mūsų šalyje gerokai išaugo. Pernai, remiantis to paties departamento duomenimis, buvo įregistruota 22 tūkst. santuokų ir 9,4 tūkst. ištuokų. Taigi 100 santuokų teko 43 ištuokos (2014 m. – 44). Tikslesnį santuokų ir ištuokų santykį parodo suminis ištuokų rodiklis, skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusios santuokos trukmę. Tikėtina, kad, jei išliks pastarųjų metų tendencija, iš 100 susituokusių porų šiek tiek mažiau negu pusė (42) išsituoks.

2015 m. vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 13,2 metų. Penktadalis (20 proc.) susituokusiųjų išsituokė pragyvenę santuokoje beveik 10 metų, 12,9 proc. – antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, beveik 5 proc. – išgyvenę santuokoje ilgiau nei 25 metus.

Tiesa tokia, kad daugiau nei pusė (56 proc.) praėjusiais metais išsituokusių porų turėjo bendrų vaikų iki 18 metų. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 7,3 tūkst. vaikų. 2005–2015 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 92 tūkst. vaikų.

Jeigu žvelgsime vien į ištuokų rodiklius, esame arti šalių lyderių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir tai – tik oficialioji statistika. Be jos – daugybė iširusių santykių, kurie nebuvo registruoti, ir paliktų vaikų. Taigi bendra situacija mūsų šalyje iš tiesų liūdna. Kadangi padėtis dėl skyrybų išlieka panaši, vargu ar galime tikėtis, jog vieną dieną staiga kas nors pasikeis.

Skyrybų priežastys

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės Aušros Maslauskaitės, dažnos skyrybos Lietuvai būdingos jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tai nėra naujas reiškinys. Ištuokų rodikliai labai sparčiai pradėjo augti XX a. septintojo dešimtmečio viduryje–aštuntojo dešimtmečio viduryje, taigi dar sovietmečiu. Ir aukštas lygis su nedideliais svyravimais iš esmės išliko iki pat šių dienų.
„Įtakos tam turi daug veiksnių. Pirmiausia, dažniau skiriamasi ten, kur dažniau tuokiamasi. Antra, kitaip nei neretai manoma, dažniau skiriasi žmonės, susiduriantys su socialiniu ir ekonominiu nesaugumu, t. y. žmonės, turintys žemesnį išsilavinimą, gaunantys mažesnes pajamas. Šios šeimos susiduria su daugiau ekonominių ir socialinių problemų, šeimos gyvenime jos tampa konfliktais, nepasitenkinimo gyvenimu, nesaikingo alkoholio vartojimo, smurtinio elgesio priežastimis. Priešingai, aukštesnio išsilavinimo vyrų ir moterų partnerystė yra stabilesnė“, – teigia pašnekovė.

Tiesa, taip buvo ne visada. Ankstesni tyrimai rodo, kad dar 1990-aisiais ar 1980-aisiais dažnai skirdavosi žmonės, turintys aukštesnį išsilavinimą. Dabar situacija – atvirkštinė: skyrybų rizika „koncentruojasi“ ten, kur yra daugiau stresorių, kylančių išties sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis.

Profesorė pabrėžia, jog dažniau skiriasi ir tie, kurių tėvai taip pat išsiskyrė. Kadangi Lietuvoje skyrybos buvo paplitusios ir sovietmečiu, skiriasi ir tuo metu išsiskyrusių tėvų jau suaugę vaikai.

Daugiau pareigų nei teisių

Mūsų šalyje po tėvų skyrybų vaikai dažniausiai lieka su mamomis, tik itin retais atvejais – su tėčiais. Kodėl? „Pirmiausia tai susiję su tuo, kaip mes suprantame motinos ir tėvo vaidmenį. Visuomenėje vis dar manoma, kad motina privalo rūpintis vaiku, jo emocine gerove, o tėvas – užtikrinti materialinę gerovę, uždirbti pinigus“, – sako A. Maslauskaitė.

Vis dėlto, pašnekovės teigimu, supratimas apie tėvystę mūsų visuomenėje po truputį kinta – matome vis daugiau tėvų, kurie nėra tik „tradiciniai“ – pinigus uždirbantys – tėčiai. Jie iš tiesų aktyviai prisideda prie vaikų auginimo. Tačiau ši tėvystės sampratos kaita palankiai priimama tik tuomet, kai tėvai gyvena kartu. Skyrybų atveju tėvas dažniausiai vėl „sugrąžinimas“ į tradicinį vaidmenį.

„Taip, jis privalo išlaikyti vaikus, bet palaikyti santykius su vaikais ne visuomet skatinamas. Teisinė sistema, visuomenės lūkesčiai veikia taip, kad po skyrybų tėvas turi daugiau pareigų nei teisių“, – konstatuoja A. Maslauskaitė. Taigi rūpintis – privalu, o bendrauti, auklėti ir paprasčiausiai būti šalia, atrodo, nėra jau taip būtina.

Susitinka itin retai

Vaiko gerovei, kaip rodo tyrimų duomenys, labai svarbus santykių su abiem tėvais tęstinumas. „Žinoma, kalbame apie santykius su tėvu ar motina, kai nėra smurto, alkoholio vartojimo problemų. Po tėvų skyrybų vaiko gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina. Tėvai susitaria dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir laiko arba juos paskiria teismas.

Dažnai tas laikas – gana ribotas, derybos dėl jo gali būti įtrauktos į daugybę konfliktų, kuriuos sprendžia tėvai skyrybų metu“, – dėsto A. Maslauskaitė.

Įdomu, kad teismai tėvams dažniausiai dalija ne visą vaiko laiką, o tik laisvą, t. y. tą, kuris lieka nuo mokyklos, būrelių, pamokų ruošos ir kitų dalykų. Taigi to laiko – labai nedaug. „Lietuvoje atlikti tyrimai, kurių metu buvo apklausti išsiskyrę tėvai ir motinos, rodo, jog apie ketvirtadalį vaikų susitinka su savo tėčiu bent kartą per savaitę, apie trečdalį – bent kartą per mėnesį. Maždaug dešimtadalis vaikų su tėčiais visai nesusitinka po skyrybų“, – teigia profesorė.

Pasak pašnekovės, panašios tendencijos vyravo ir Vakarų šalyse, tačiau prieš gerus du dešimtmečius. Šiandien progresas – akivaizdus. Kitose šalyse su vaikais susitinkančių tėvų yra kur kas daugiau. Šie faktai rodo bendrą tėvų, visuomenės, teisinės sistemos orientaciją į tėvo santykių su vaiku palaikymą, netgi skatinimą kitose valstybėse.

Labiau įpareigoti – oficialiai išsiskyrusieji

Tyrimų duomenimis, Lietuvoje savo vaikus dažniau išlaiko ir santykius su jais palaiko tie tėvai, kurie buvo susituokę su vaikų motinomis. „Pirmiausia tai susiję su teisiniais veiksniais. Susituokusiems tėvams registruojant ištuoką teisme privaloma išspręsti visus su vaikų išlaikymu, santykiais susijusius klausimus. Kitaip yra yrant neregistruotai partnerystei. Motina, su kuria lieka vaikai, gali, bet neprivalo kreiptis į teismą dėl vaikų išlaikymo. Jeigu kreipiamasi socialinės paramos, tuomet prieš tai privalo būti išspręsti ir tėvo dalyvavimo išlaikant vaikus klausimai. Taigi yrant neregistruotai partnerystei žymiai daugiau sprendimo laisvės paliekama tėvams. O tai nebūtinai skatina ir užtikrina tėvų dalyvavimą išlaikant vaikus, tęsiant santykius, ypač jei atsižvelgsime į konfliktišką skyrybų atmosferą“, – aiškina A. Maslauskaitė.

Kita priežastis yra susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Vaikų ne santuokoje dažniau susilaukia žemesnio išsilavinimo, kaimiškosiose vietovėse gyvenantys asmenys. Taigi tokie vyrai, iširus partnerystei, turi mažiau galimybių ir išteklių prisidėti prie vaikų išlaikymo.

Vienišų mamų dalia

Vienišos motinos Lietuvoje – viena skurdžiausių grupių, tai nuolatos rodo įvairūs sociologiniai tyrimai ir statistika. Tačiau, kaip pabrėžia pašnekovė, ne visos vienišos mamos gyvena skurdžiai, be to, ir skurdas yra įvairus.

„Sociologiniai tyrimai byloja, kad vienišų motinų materialinė gerovė priklauso nuo jų išsilavinimo, socialinės kilmės, tėvų ir artimiausių giminių pagalbos. Visgi vienišos motinos susiduria ne tik su materialiniais sunkumais. Jų gyvenimas paženklintas nerimo dėl vaikų, atsakomybės už juos, abejonių, ar pajėgs užtikrinti vaikų gerovę, laiko stygiaus. Bet vėlgi materialinė gerovė ir bendra savijauta, saugumo, užtikrintumo pojūtis – susiję dalykai. Kuo saugiau materialiniu požiūriu jaučiasi vieniša mama, tuo daugiau pasitikėjimo, mažiau nerimo“, – aiškina A. Maslauskaitė.

Tiesa, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad apskritai Lietuvai nebūdingas vienišų motinų stigmatizavimas, neigiamas požiūris į jas. „Kadangi visuomenėje skyrybos – įprastos, negatyvaus jautrumo šiai visuomenės grupei nėra. Vienišos mamos gali dažniau susilaukti neigiamų nuomonių ne dėl to, kad vienos augina vaikus, o dėl skurdo“, – sako pašnekovė.

Santykiai po skyrybų

Išsiskiria būtent tėvai, tad tėvų skyrybos nėra skyrybos su vaikais. Tėvystė turėtų tęstis net ir nutrūkus partnerystei. Tai būtų idealus tolesnio bendravimo modelis.

„Daugybė šalių orientuojasi į vaikų gerovę, lygiavertis tėvų ir motinų dalyvavimas auginant vaikus suprantamas kaip šios gerovės pagrindas. Todėl daug šalių ėmėsi reikšmingų teisinės sistemos pokyčių. Kai kuriose valstybėse skyrybų metu nustatoma vadinamoji padalyta vaiko gyvenamoji vieta, kai dalį laiko vaikas gyvena su motina, dalį – su tėvu. Šis laikas gali būti dalijamas pusiau ar kitaip. Kuriamos specialios priemonės, kuriomis užtikrinamos galimybės ne tik matytis su vaikais, bet ir dalyvauti priimant sprendimus, pavyzdžiui, abu tėvai privalomai informuojami apie vaiko pasiekimus mokykloje ir pan.“, – teigia A. Maslauskaitė.

Lietuvoje, deja, reikia reikšmingų pokyčių kalbant tiek apie teisinę sistemą, tiek apie tėvų ir motinų, visuomenės suvokimą apie vaikų gerovę ir interesus. Kol kas turime tenkintis liūdna statistika ir dar liūdnesne realybe. Matyt, jau pats laikas ką nors keisti.

Lygiavertė tėvystė – tik siekiamybė

Tėvų atstūmimo sindromas (angl. parental alienation syndrome) – psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto būtent vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš tėvų valdžios vaiko atžvilgiu dominavimo. Dažniausiai tėvų valdžią dalijasi motina ir tėvas, bet būna ir senelių įsikišimo atvejų. Tačiau visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui.

Minėto sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančio vieno iš tėvų – motinos arba tėvo – elgesys, paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbrauktas iš atžalos gyvenimo. Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį.

„Jeigu vaikas ilgą laiką nemato vieno iš tėvų, nebūna su juo, jis atpranta. Atkurti tvirtus santykius, kokie turėtų būti tarp vaiko ir tėvų, yra nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Juolab kad vienas iš tėvų daro viską, kad tas ryšys neatsinaujintų“, – sako Asociacijos prieš tėvų atstūmimą valdybos pirmininkas Edvardas Sadovskis.

Neretai su vaiku gyvenantis vienas iš tėvų (dažniausiai mama) nuteikia vaiką prieš kitą tėvą be jokių objektyvių priežasčių. „Mes nekalbame apie atvejus, kai vaikui gresia reali grėsmė – dažniausiai jos nėra, o tokį mamos elgesį lemia susikaupusios nuoskaudos, nusivylimas, pyktis ir kiti jausmai buvusiam sutuoktiniui. Vaikas šiuo atveju – tik priemonė“, – pabrėžia pašnekovas.

Ko turėtume imtis, kad tokių atvejų būtų mažiau? Pasak E. Sadovskio, visų pirma reikėtų pradėti nuo pačios problemos pripažinimo ir viešinimo. „Taip pat svarbu pritaikyti gerąją užsienio šalių patirtį mūsų teisinėje sistemoje. Vakarų valstybėse yra praktikuojama lygiavertė tėvystė – abu tėvai turi vienodas teises į savo vaiką. Pas mus tėčiai turi įrodinėti savo teises“, – sako Asociacijos prieš tėvų atstūmimą valdybos pirmininkas.

Taip pat būtina numatyti aiškias nuobaudas už vaiko teisių nepaisymą, kliudymą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu. Dabar už tokį elgesį iš esmės nėra baudžiama, tad tėvai neretai elgiasi taip, kaip jie nori, kad tik įskaudintų buvusį sutuoktinį, o ne taip, kaip būtų geriau jų atžalai.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“