Psichologų teigimu, žmogus per gyvenimą patiria aštuonis krizės periodus. Tris iš jų išgyvename vaikystėje, penkios krizės mūsų laukia jau suaugus. Kad ir kokiame amžiuje krizė ištiktų, jeigu tik sėkmingai praeis, duos saldžių patirties vaisių.

22–27 metai: praleistų galimybių suvokimas

Jeigu šiuo laikotarpiu ištikusi krizė praeis sėkmingai, ji suteiks gebėjimą be baimės kažką keisti savo gyvenime priklausomai nuo to, kaip keičiatės jūs patys. Dėl to reikėtų įveikti savyje šiokį tokį „absoliutizmą“, verčiantį tikėti tuo, kad viskas, ko pasiekėte gyvenime iki šios akimirkos, – tai visam laikui, ir nieko naujo jau nebebus. Tuomet miglotas pojūtis, kad kažkokios galimybės praleistos ir nieko pakeisti jau negalima, apleis.

Sėkmingai praėjus šio etapo krizei išnyksta permainų baimė, žmogus supranta, kad joks gyvenimo kelias negali pretenduoti į „absoliutų“, duotą kartą ir visiems laikams, kad jį galima ir reikia keisti priklausomai nuo to, kaip keitiesi pats, nebijoti eksperimentuoti, kažką pradėti iš pradžių.

27–37 metai: savo klaidų supratimas

Šiame amžiuje jau sukaupta bendravimo su aplinkiniais patirties, taip pat ir karjeros srityje, šeimoje. Rezultatai, kurių gyvenime pavyko pasiekti iki šio amžiaus, dažnai vertinami atsižvelgiant ne į pasiekimus, o į asmeninį pasitenkinimą: „Kam man tai? Ar vertėjo dėti tokias pastangas?“ Daugeliui žmonių savo klaidų suvokimas – labai skausmingas: jie stengiasi to išvengti, kabindamiesi už buvusios patirties, iliuzinių idealų.

Jeigu užteks drąsos pripažinti klaidas ir pakoreguoti savo gyvenimą bei planus, įveikta ši krizė suteiks naujų jėgų antplūdį, atvers naujas perspektyvas ir galimybes.

37–45 metai: gyvenimo pabaigos pojūtis

Šio amžiaus krizė – vienas iš sudėtingiausių gyvenimo etapų. Pirmą kartą aiškiai suvokiama, kad gyvenimas – ne begalinis, kad vis sunkiau pakelti „nereikalingą krūvį“, kad būtina susikoncentruoti ties tuo, kas svarbiausia. Karjera, šeima, ryšiai – visa tai ne tik tapo įprastu gyvenimo būdu, bet ir apaugo daugybe nereikalingų, apmaudžių sąlyginumų bei įsipareigojimų, kurių tenka laikytis, nes „taip reikia“. Tokiomis sąlygomis troškimas augti, tobulėti dažnai konfliktuoja su nusistovėjusiu gyvenimo būdu.

Būtina išmokti paskirstyti laiką ir jėgas, atskirti, ką privalote atlikti, o kas yra tik nereikalinga našta. Vykdomas pareigas artimiesiems teks suskirstyti į pirmines – be kurių apsieiti neįmanoma, ir antrines – tas, kurias atliekate iš įpročio. Taip pat derėtų išsilaisvinti nuo nereikalingų socialinių ryšių sau pripažinus, kurie iš jų – malonūs, o kurie tik vargina.

45–50 metų: antroji jaunystė

Šiuo metu prasideda antrosios jaunystės periodas, be to, ne tik moterims, bet ir vyrams. Pagaliau nustojame matuoti savo amžių nugyventų metų skaičiumi ir pradedame mąstyti laiko, kurį dar teks gyventi, kategorijomis.

Šio amžiaus moteris ir vyrus galima lyginti su paaugliais. Pirma, jų organizme vyksta audringi pokyčiai, kuriuos sukelia dėsningi fiziologiniai procesai. Antra, vėl paaštrėja savo tapatumo suvokimo pojūtis, ir žmogus yra pasirengęs kovoti už savąjį „aš“, vos tik kyla bent mažiausia grėsmė jo nepriklausomybei.

Vieni priima šią krizę kaip gyvenimo prasmės praradimą, kiti, atvirkščiai, šiame neišvengiamame įvykių posūkyje įžvelgia ne vieną galimybę toliau tobulėti. Daugeliu atvejų tai priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnės amžiaus krizės.

Šiuo laikotarpiu gali atsiskleisti slapti gabumai ir iki tol nepasireiškę talentai. Juos realizuoti tampa įmanoma dėl atsiskleidusių amžiaus pranašumų: atsiranda galimybė galvoti jau ne tik apie savo šeimą, bet ir apie naujas veiklos kryptis, net apie naujos karjeros pradžią.

Nuo 50 metų: prasminga branda

Sulaukę penkiasdešimties pradedame veikti vadovaudamiesi savais prioritetais ir interesais labiau nei kada nors anksčiau. Tačiau asmeninė laisvė toli gražu ne visada atrodo likimo dovana, daugelis pradeda jaustis vieniši, justi svarbių reikalų ir interesų stoką. Iš čia – kartėlis ir nusivylimas dėl nugyvento gyvenimo, jo beprasmiškumo ir tuštumos. Taip būna tokiu atveju, jei krizės periodais nebuvo padaryta būtinų išvadų.

Tačiau būna ir kitaip: žmogus pradeda įžvelgti naujų perspektyvų, nenuvertindamas ankstesnių nuopelnų, ieško naujų gyvenimiškos patirties sričių, išminties, meilės, kūrybinių jėgų. Tuomet sąvoka „senatvė“ įgyja tik biologinę reikšmę, neriboja gyvenimiškų interesų.

Visi tie krizės periodai, kurių kupinas mūsų gyvenimas, sklandžiai keičia vienas kitą, tai tarsi gyvenimo laiptai, kur negalima patekti ant kito laiptelio nepastovėjus ant prieš tai esančio. O suklupus ant vienos pakopos nėra lengva ir paprasta tiesiai statant koją sklandžiai patekti ant kitos. Ir juo labiau neišeis peršokti per kelis laiptelius vienu kartu: vis tiek kada nors teks sugrįžti ir ištaisyti klaidas.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“