Vienišumas – mūsų amžiaus rykštė, kurią ypač išryškino COVID-19 pandemija. Palyginti su laiku prieš pandemiją, Lietuvoje vienišesni jaučiasi beveik kas dešimtas, o labiau prislėgti – beveik kas penktas vyresnis nei 60 metų žmogus. Ši vienišumo banga ir ilgalaikė vis didėjančio vienišumo tendencija jau įgauna vienišumo epidemijos mastus. Didėjant neigiamam vienišumo poveikiui žmonių gerovei ir sveikatos apsaugos biudžetams, valstybės visame pasaulyje imasi kurti vienišumo mažinimo programas ir paskiria už tai atsakingus ministrus.

Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai doc. Jekaterina Navickė, stud. Žeimantė Straševičiūtė, dokt. Ignas Brazauskas, doc. Irma Budginaitė-Mačkinė, remdamiesi Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) duomenimis, praveria tūkstančių 50 ir vyresnių metų amžiaus žmonių duris Lietuvoje bei Europos Sąjungoje (ES) ir padeda geriau suprasti vienišumo epidemijos veiksnius, poveikį ir priemones jai įveikti.

Vienišumo atotrūkiu Lietuvą lenkia tik Rumunija, Graikija ir Latvija

Vyresnių europiečių tyrimai rodo, kad viešumo problema gilėja didėjant amžiui, ypač pasiekus pensinį amžių. Lietuva kitų ES šalių kontekste pasižymi dideliu vienišumo atotrūkiu lyginant 50–64 ir 65 metų bei vyresnių žmonių grupes: egzistuoja daugiau nei trigubas vienišumo atotrūkis tarp šių amžiaus grupių. Vienišumo atotrūkiu Lietuvą lenkia tik Rumunija, Graikija ir Latvija. Mažiausiu vienišumo lygiu tarp vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų ES pasižymi danai, austrai ir suomiai.

„Palyginti su Rytų ir Pietų Europos šalimis, vienišumo jausmas yra mažiau paplitęs Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse, kur labiau išvystytos socialinės, susisiekimo, kultūrinės ir sveikatos paslaugos, daug geresnė vyresnio amžiaus žmonių materialinė padėtis ir pajamų apsauga“, – teigia tyrėja doc. J. Navickė.

Dažniau vienišos jaučiasi moterys negu vyrai. Šie skirtumai atsiranda ne tik dėl psichosocialinių lyčių skirtumų, bet ir dėl to, kad statistiškai moterys gyvena ilgiau negu vyrai, tad jos dažniau lieka gyventi vienos senatvėje.

„Kalbant apie lyčių skirtumus ir partnerio turėjimą, įdomu pažymėti, kad gyvenimas su kuo nors labiau sumažina vyrų vienišumą nei moterų, o gyvenimas su partneriu turi didesnį apsauginį poveikį negu su suaugusiais vaikais. Tyrimai taip pat rodo, kad COVID-19 pandemijos metu moteris labiau psichologiškai veikė pandemijos valdymo priemonės, pavyzdžiui, fizinis izoliavimas, neigiama informacija dėl COVID-19 grėsmių“, – pasakoja docentė.

Amžius, žemos pajamos ir ypač sveikata – vienišumo epidemijos ingredientai

Kiti svarbūs vienišumo veiksniai – partnerio praradimas dėl mirties ar skyrybų, pajamų sumažėjimas ir sveikatos pablogėjimas. Šie elementai taip pat gali būti tarpusavyje glaudžiai susiję. Lyginant Baltijos šalis atsiskleidžia, kad vyresnio amžiaus lietuviai ypač pabrėžia sveikatos įtaką vienišumo jausmo stiprėjimui.

2020–2021 m. tarp svarbiausių vienišumo veiksnių buvo nurodyti sveikatos pablogėjimas, su COVID-19 pandemija susijęs nerimas ir ribojimai. Tarp sveikatos ir vienišumo egzistuoja ir atvirkštinis ryšys: tyrimai Olandijoje parodė, kad vienišumas šiai šaliai gali kainuoti apie 450 milijonų eurų dėl dažnesnių vizitų pas gydytojus, psichikos sveikatos specialistus ir išlaidų medikamentams. Vienišumas taip pat didina rūkymą, alkoholinių gėrimų vartojimą, kitą žalingą elgseną.

Nors lyties ar amžiaus poveikio arba partnerio netekties fakto pakeisti negalima, svarbu atkreipti dėmesį į tuos vienišumo veiksnius, kuriuos galima paveikti, t. y. vyresnio amžiaus žmonių sveikatą ir pajamų lygį.

Nėra paslaptis, kad Lietuva pasižymi prastais vyresnio amžiaus žmonių sveikatos rodikliais ir aukštu skurdo rizikos lygiu tarp pensinio amžiaus žmonių, ypač tarp gyvenančių vienų. Žemiau skurdo rizikos ribos 2021 m. gyveno beveik 40 proc. pensinio amžiaus asmenų ir beveik kas antras vienišas asmuo. Tyrimai rodo, kad pajamos Lietuvoje yra glaudžiai susijusios su vyresnių žmonių subjektyvia gerove, kurią vienišumo jausmas mažina: didžiausių pajamų grupėje tik apie 2 proc. respondentų patenka į žemos subjektyvios gerovės grupę, o mažiausių pajamų grupėje tokių yra net apie 30 proc. Prasta sveikata ir skurdas riboja Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių galimybes bendrauti, mažina jų aktyvumą, didina socialinę vyresnių žmonių atskirtį ir vienišumo jausmą.

Iššūkis: žemas vyresnio amžiaus žmonių aktyvumas ir siauras socialinis tinklas

Prie didesnio vienišumo prisideda ir tai, kad Lietuva pagal vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo būdą yra tarp žemesnio aktyvumo šalių. Aktyvus gyvenimo būdas – savanorystė arba kita labdaringa veikla, dalyvavimas mokymuose, sportinėje veikloje, narystė socialiniuose ar kitokiuose klubuose, visuomeninėse, bendruomenės ar politinėse organizacijose, knygų, žurnalų ar laikraščių skaitymas ir pan. Tyrimų apžvalga rodo, kad dirbantys priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės pasižymi geresne gerove, fizine bei psichine sveikata tais atvejais, kai darbo vieta yra kokybiška.

Kalbant apie socialinį tinklą, Lietuvos 50-mečiai ir vyresni žmonės turi mažiau jiems svarbių asmenų, palyginti su dauguma kitų ES šalių gyventojų (situacija Lietuvoje yra tarp keturių prasčiausiųjų ES). Esant mažam svarbių asmenų socialiniam ratui, kiekvienas to rato narys yra svarbus, su kiekvienu jų stengiamasi palaikyti glaudesnius ryšius: Lietuvos vyresnio amžiaus respondentai užima 7 vietą pagal bendravimo su jiems svarbiais asmenimis dažnumą. Ryšių su artimais žmonėmis dažnumas nemaža dalimi kompensuoja socialinio tinklo siaurumą ir padeda išlaikyti bendrą pasitenkinimą savo socialiniu tinklu ties ES vidurkiu.

COVID-19 pandemijos metu atlikti tyrimai parodė, kad respondentai, kurie bendravo gyvai bent kartą per savaitę nuo pandemijos pradžios, pasižymėjo mažesniu prislėgtumu. Kita vertus, Lietuvos respondentai tarp visose ES šalyse tirtų respondentų buvo treti pagal sumažėjusį bendravimo su vaikais per COVID-19 pandemiją dažnumą. Pandemijos metu apie 15 proc. Lietuvos žmonių, sulaukusių 65 metų ar vyresnio amžiaus, sumažino bendravimo su savo vaikais dažnumą. Tai yra palyginti didelis procentas ES kontekste. Be to, Lietuvoje fiksuojami vieni mažiausių anūkų priežiūros rodiklių, ypač 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje. Lietuvą lenkė tik Bulgarija.

Skirtumai tarp šalių gali būti nulemti ne tik kultūros, atstumų, mokamų vaikų priežiūros atostogų trukmės ir paslaugų prieinamumo, bet ir sveikatos skirtumų. Daugiausia prie anūkų priežiūros ES prisideda Liuksemburgo, Švedijos ir Nyderlandų gyventojai. Neabejotinai vyresnio amžiaus žmonių pagalba prižiūrint anūkus neturėtų būti pasitelkiama kaip problemos dėl vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo spragų arba nepakankamos jų kokybės sprendimo būdas. Sprendimas prižiūrėti anūkus turėtų būti savanoriškas pasirinkimas, o ne prievolė. Remiantis Lietuvos duomenimis, šeimos ryšių ir savanoriškos savitarpio pagalbos stiprinimas galėtų prisidėti prie vienišumo jausmo mažinimo vyresniame amžiuje.

Doc. J. Navickė sako, kad kaip visuomenė turime siekti geresnės vyresnio amžiaus žmonių sveikatos ir pajamų apsaugos, didesnio viešųjų paslaugų prieinamumo, sudaryti geresnes sąlygas jų aktyvumui, įsitraukimui į įvairias nedarbines ir darbines veiklas. Asmeniniu lygmeniu yra svarbu prisiminti, kad net vienas susitikimas ar kontaktas per savaitę gali padaryti reikšmingą teigiamą įtaką vyresnio amžiaus žmonių savijautai, o anūkai pas senelius gali svečiuotis ne tik per didžiąsias metų šventes.